
Mudurnu ir Göynük – du ramūs miesteliai Bolu provincijoje.
Boluje, pietvakariuose, tarp miškų apaugusių kalnų, yra du maži miesteliai – Mudurnu ir Göynük – kurie išsaugojo geriausiai išsilaikiusią regiono tradicinę atmosferą.
Kultūros ir meno gidai, renginių rekomendacijos ir miesto istorijos.

Boluje, pietvakariuose, tarp miškų apaugusių kalnų, yra du maži miesteliai – Mudurnu ir Göynük – kurie išsaugojo geriausiai išsilaikiusią regiono tradicinę atmosferą.

Mengen yra mažas miestelis, esantis Bolu provincijos šiaurėje, tarp miškais apaugusių kalvų. Tai viena iš nedaugelio vietų Turkijoje, kur pavadinimas tapo beveik sinonimu tam tikram profesijai.

Nesvarbu, kuriuo keliu atvažiuosite į Zonguldaką, pirmasis dalykas, kurį šis miestas jums pasakys, yra tai, kad jis yra senas.

Vasaros pabaigoje atvykęs į Manisą, žmogus pravažiuoja pro kilometrų ilgių vynuogynų eilės, išsidėsčiusios Gediz lygumoje. Nuo rugpjūčio vidurio iki rugsėjo pradžios vynuogynuose vyksta derlius, o prie kaimų galima pamatyti išdėliotas vynuoges.

Kiekvieną pavasarį Manisoje iš dangaus pradeda lyti maži, spalvotame popieriuje suvynioti fragmentai. Minijoje susirinkę žmonės pakelia galvas, ištiesia rankas aukštyn, o kiekvienas fragmentas, kuris pasiekia žemę, sulaukia džiaugsmo šūksnius.

Į Ispartą atvykęs gegužės pabaigoje, žmogus pirmiausia pajus miestą savo uoslės jausmu. Rožės, žydinčios soduose, anksti ryte renkamos ir distiliuojamos, kol diena neprasideda, o miesto ore išplinta šis pažįstamas kvapas.

Kai kalbama apie Ispartą, į galvą pirmiausia ateina du dalykai: rožės ir kilimai. Rožės savo aromatu užpildo miesto pavasarį, o kilimai – likusį metų laiką diktuoja ritmą namuose, dirbtuvėse ir turguose.

Antakiją būtų sunku apibūdinti be jos mozaikų. Mieste ir jo apylinkėse esančiuose namuose esančios grindų mozaikos šiandien sudaro vieną iš didžiausių pasaulyje mozaikų kolekcijų.

Hatai miestą lankantys keliautojai dažnai pirmiausia susipažįsta su juo per jo virtuvę.

Norint pažinti Elazigą, puikus būdas yra paragauti jo virtuvės. Elazigo virtuvė yra turtinga ir senovinė Anatolijos virtuvės dalis, kurioje yra daugiau nei 150 skirtingų patiekalų, kaip užregistruota Elazigo provincijos kultūros ir turizmo departamente.

Kai vakarą pasiekia Harputo aukštumoje, miesto centro šviesos išplinta į lygumą, o senamiesčio tyla įsivyrauja. Ši tyla – vieta, kur šimtmečius klostėsi muzikos tradicija.

Pirmą kartą atvykę į Diarbakırą, žmonės iš karto pastebi miesto spalvą. Sienos, bokšteliai, karavanserajų kiemai, namų fasadai ir gatvių akmenys yra tamsiai pilkos spalvos, artimos juodai. Šios spalvos pavadinimas yra bazaltas.

Atvykus į Diarbakırą, keliautojai pirmiausia susipažįsta su šiuo miestu per jo sienas, o vėliau – per jo virtuvę. Peržiūrėjus registracijos duomenis, galima suprasti, kad šio miesto virtuvė yra ne tik maisto gaminimo būdas, bet ir per kartas perduodamos žinios.

Tekirdağ regiono virtuvė daugeliui žmonių pirmiausia asocijuojasi su mėsa. Tačiau šio regiono saldžiųjų patiekalų tradicijos yra ne mažiau svarbios ir tokios pat išskirtinės, o pagrindinis jų ingredientas yra, netikėtai, sūris.

Atvykus į Tekirdağą, dažniausiai pirmasis klausimas būna toks: kur galima paragauti kofta? Šis klausimas yra pagrįstas, nes miesto pavadinimas tapo beveik sinonimu tam patiekalui.

Tie, kurie Samsuną pažįsta kaip uostamiesčio, pramonės ir prekybos centrą, dažnai nežino, kad šio miesto teritorija yra viena iš labiausiai iškasenų vietovių visoje Juodosios jūros pakrantėje.

Nesvarbu, ar atvykstate į Samsuną jūra, ar sausuma, pirmasis dalykas, kurį pajusite, yra kepinių kvapas.

Mersin mieste ir jo priemiestyje, tankiai apgyventose gatvėse, iškilę du žali kalveliai. Ant jų auga pušys, driekiasi takeliai ir yra terasos – iš pirmo žvilgsnio jie atrodė kaip įprasti parkai.

Pirmą kartą Mersin miestą aplankę žmonės dažnai susipažįsta su juo per „dürüm“ (turkišką užsukiotą įtortą su įdaru). „Tantuni“ yra patiekalas, kuris dažnai siejamas su šiuo miestu, tačiau Mersino virtuvė yra kur kas daugiau nei tik vienas patiekalas.

Anatolijos rašytinė istorija prasideda prekybinio rajono vietoje.

Geriausias būdas pažinti Kayseri miestą – susipažinti su jo virtuve. Miestas yra įsikūręs lygumoje, prie Erciyeso kalno, vietoje, kur susikryžtuoja senovinės prekybos keliai, o miesto virtuvė atspindi šiuos du svarbius faktus.

Einant po senųjų Gaziantepo turgų, pirmiausia išgirstama plaktuko garsas. Netoli pilies esančiame prekybos centruose, varinių gaminių meistrai vis dar dirba prie savo dirbtuvių.

Kelionę į Gaziantepą dažnai pradeda klausimas: kur ir ką čia galima paragauti? Šis klausimas nėra tik smalsumas, bet ir durys į miesto identitetą.

Turkijoje, kai kalbama apie „beyaz peynir“ (baltąjį sūrį), vienas iš pirmųjų vardų, kurie ateina į galvą, yra „Ezine“. Tai yra vieno iš rajonų pavadinimas, tačiau taip pat ir įstatymu saugoma gamybos technologija.