Kultūros ir meno gidai, renginių rekomendacijos ir miesto istorijos.
Niğde miesto šiaurėje, tarp Melendiz lygumos ir Kapadokijos slėnių, kuriuose yra keistų uolų formacijų, išsidėsčiusios pakylumos iš pirmo žvilgsnio atrodė tik pliki kalnai.
Kelios kilometrai į rytus nuo Kaman miesto, netoli kaimo pavadinimu Çağırkan, iš stepių iškilęs apvalus kalnelis.
Kai kas atvyksta į Batmaną, dažnai šį miestą pažįsta pagal tam tikrą pavadinimą, tačiau už to pavadinimo slepiasi istorija, kuriai praėjo mažiau nei šimtas metų.
Apsilankę Europos muziejų renesanso salėse, atkreipę dėmesį į paveikslų rėmelius arba grindis prie sostų, dažnai pastebėsite kilimą, kuriame yra mėlynų ir raudonų ornamentų arba aštuonkampių žvaigždžių.
Uşak mieste į Izmirą vedančiu keliu, maždaug dvidešimt penkių kilometrų į vakarus nuo miesto, yra gyvenvietė pavadinimu Güre. Apvalūs kalveliai, esantys prie siauros upės (Gediz) slėnio pakrantėje, iš pirmo žvilgsnio atrodė kaip įprasti kalnai.
Sivas virtuvė – tai stepių virtuvė. Čia pagrindinius ingredientus sudaro kalnuose ganomi galvijai ir avys, aukštumoje auginami vynmedžiai, akmeniniai krosneliai ir uolienų druska.
Jei Sivas lygumoje pamatysite didelį, šviesios spalvos šunį su juoda veidroze, greičiausiai susitiksite su kangalinu.
Šanliurfoje, kai sėdite prie stalo, šalia duonos, kebabo ir kotletų visada rasite tamsiai raudoną arba violetinę prieskoninę medžiagą. Vietiniai žmonės ją vadina „isot“.
Šanliurfoje, Haleplibahçe rajone vaikštant, po kojomis jaučiasi senovinės Romos laikų rezidencijos, o jų kambariuose kadaise buvo akmeninės kilimės.
Kai kalbama apie Erzicaną, net toli nuo šio miesto, viena iš pirmųjų dalykų, kuriuos žmonės įsivaizduoja, yra sūris.
Kelionės maršrutu iš Erzincano į Erzurumą, maždaug 15 kilometrų nuo miesto, pastebėsite apvalų kalvą, iškilusį iš lygumos.
Retai kada kas nors, atvykstantis į Çorumą, grįžta be dovanos. Dažnai krepšyje būna pakelis „leblebi“ (viščių pupelių).
Miesto pavadinimą sužinoti iš pačių to miesto senųjų dokumentų – tai vienas įspūdingiausių archeologijos momentų. Čorumo du archeologiniai objektai, Hattuşa mieste esanti vietovė ir Šapinuva kaimas, suteikė būtent tokį įspūdį.
Ardane žiemą anksti prasideda ir ilgai tęsiasi. Žemės ūkyje auginamų kultūrų kiekis yra mažas, o pievos – didelės; todėl miesto gyventojų stalas dažniausiai būna pilnas kviečių, pieno, mėsos ir medaus. Šio stalo garsiausi produktai yra antis ir sūris.
Tokato kebabas patiekiamas dideliame inde, o kiekvienas indo gabalėlis pasakoja savo unikalų pasakojimą.
Tokate rankomis dažomi obuolių ir vynuogių raštai ant galvos apdangalų, audinių ar patalų užvaldų.
Rizės kaimuose vaikštant, galite pastebėti mažas medines konstrukcijas, stovinčias ant keturių stulpų, dažnai netoli namų. Kai kurios iš jų pasižymi išskaptuotomis sijos, kitos – patamsėjusiais lentų paviršiais, ir visos jos atspindi daugiau nei šimtmetį senos tradicijos.
Atvykus į Rize pakrantės keliu, pirmasis dalykas, kuris akį patraukia, nėra pats jūros vanduo, o kalvos, iškilusios tiesiai už jūros. Šias kalvas dengia tankiai sodinti, apipjaustomi ir įvairiomis eilėmis besisukinantys tamsiai žalių arbatų plantacijos.
Arslantepe, esanti maždaug septynių kilometrų šiaurės rytų kryptimi nuo Malatyos, tarp Orduzu vaismedžių sodų, iš pirmo žvilgsnio atrodanti kaip įprastas kalnelis.
Malatyją vasarą aplankiusiam žmogui šis miestas pirmiausia atsiskleidžia jo aromatu. Liepos pradžioje soduose subrandintos abrikosios dedamos ant stogų, kiemų ir laukų, kur saulė per kelias dienas jas nudžiugina.
Kastamonu mieste diena dažnai prasideda su duona, o baigiasi vakare, kai galima paragauti šviežiai iš akmens krosnies iškeptą mėsos pyragą. Tarp jų gali būti ir skiltelė džiovintos mėsos, porcija tiršto bulvinių dribsnių patiekalo arba lėkštė rūgšaus ryžių patiekalo.
Kelias iš Kastamonu į Sinopą, artėjant prie Taşköprü, nusileidžia į platų upės slėnį.
Konuralp, esančiame Düzce miesto šiaurėje, iš pirmo žvilgsnio atrodė kaip ramus miesto rajonas. Tačiau po sodais, namais ir siauromis gatvelėmis slepiasi senovinis miestas, kurio pavadinimas per šimtmečius buvo keistas ne vieną kartą.
Düzcę lengva rasti žemėlapyje. Tai mažas miestas, esantis tarp Stambulo ir Ankaros, prie Juodosios jūros, tik Akçakoca pakrantėje.
