„Mesir“ pasta – Manisos pavasario tradicija.

Kiekvieną pavasarį Manisoje iš dangaus lietus spalvotais popyriais suvynioti maži gabaliukai. Minia pakelia galvas, ištiesia rankas, o kiekvienas pagautas gabaliukas sulaukia džiaugsmo šauksmo. Šios scenos pavadinimas yra "Mesir" saldumo festivalis, o UNESCO 2012 metais įtraukė jį į savo nematerialaus kultūros paveldo sąrašą. Šiame tekste aprašomas "Mesir" saldumas, jo kultūrinė ir tradicinė svarba. Remdamiesi oficialiais šaltiniais, nagrinėjame, kas, kaip ir kas gamina šį saldumą, kurios vietos yra susijusios su šia tradicija ir kaip šiandieninis lankytojas gali ją pamatyti.

"Mesir" saldumo istorija.

Manisos provincijos kultūros ir turizmo departamentas taip aprašo šios tradicijos ištakas: Kanuno Sultono Suleimano motina, Hafsa Sultone, susirgo Manisoje, tačiau ligos priežastis nebuvo aiški. Centras vadinamas sultono kompleksų medicinos mokyklos vyriausiuoju gydytoju, paruošė saldumą iš keturiasdešimt vienos rūšies augalų ir prieskonių. Kai Hafsa Sultone pasveiko, ji paprašė, kad šis saldumas kasmet, Naujųjų metų proga, būtų dalijamas žmonėms. Nuo tada šis saldumas, suvyniotas į mažus popirius, kasmet išpilamas žmonėms. Istorija perduodama iš kartos į kartą, tačiau istorikai atsargiai vertina detales. "Turkijos Islamo enciklopedijos" straipsnyje apie Centrą pabrėžiama, kad informacija apie tai, jog saldumas buvo pagamintas jo medicinos mokykloje, nėra patvirtinta šiuolaikiniais autoriais. Tame pačiame straipsnyje atkreipiamas dėmesys į tai, kad medicinos mokykla buvo baigta statyti 1539-1540 metais, po to, kai Centras paliko Manisą. Taigi, šią istoriją reikėtų laikyti ne istorine įrašu, o miesto atmintyje susiformavusia tradicija. Būtent čia slypi tradicijos jėga. Manisos gyventojai jau šimtmečius pasakoja šią istoriją ir kiekvieną pavasarį ją atgaivina.

Keturiasdešimt vienas augalas ir prieskonis.

"Mesir" saldumo receptas yra žinių rinkinys, perduodamas nuo meistro mokinio. Provincijos kultūros ir turizmo departamentas išvardina kai kuriuos augalus ir prieskonius, naudojamus gaminant saldumą. Tarp jų yra ananasai, kalendra, garstyčių sėklos, kokosų drožlės, kardamonas, juodieji pipirai, gвозди ir kmynai. Taip pat naudojama kalendra, raudonoji šaknis, safranas, guma, cinamonas, vanilė ir kalendros lapai. Imbieras Festivalo metu paruošiami ne mažiau nei trys tonos specialios pastos. Šis kiekis rodo, kad renginys yra ne tik virtuvės darbas, bet ir miesto organizacija. Pastos išmetimas ir minia.

Populiariausias festivalio momentas – pastos išmetimas. Speciali pasta, suvyniota į popierių, išmetama nuo Sultono mečetės kupolų ir minaretų į susirinkusią minią. Tūkstančiai žmonių, atvykusių iš įvairių Turkijos regionų, varžosi, bandydami sugauti pastos gabalėlius, kol jie nukrenta į žemę. UNESCO registracijoje nurodoma, kad festivalis kasmet vyksta kovo 21–24 dienomis. Registracijoje taip pat rašoma, kad renginio metu, nuo pasiruošimo iki pat festivalio, groja istorinę osmanų muziką atliekanti 45 žmonių orkestras, vilkintis tradicinę aprangą. Registracijos tekste taip pat pabrėžiama, kad Manisos gyventojai yra stipriai prisijungę prie šio festivalio. Festivalis nėra tik pastos išmetimas. Kultūros ir turizmo valdyba nurodo, kad per visą programą vyksta ne tik mesir pastos paruošimo ir išdalinimo ceremonijos, bet ir tradicinio mesir parado eisena. Programos dalis yra ir maisto konkursai, koncertai, teatro spektakliai, folkloriniai pasirodymai bei renginiai vaikams. Svečiams, atvykstantiems į Manisą, ir kaimyninių provincijų gyventojams taip pat siunčiama pastos, o tai yra svetingumo požymis. Tradicijos vieta.

Festivalis jau šimtmečius vyksta toje pačioje vietoje. Tai yra Sultono Külliyesi kompleksas, pastatytas Manisoje, skirtas Kanuni Sultano Suleimano motinai. Kultūros ir turizmo valdyba nurodo, kad šis kultūros objektas, kuriame vyksta festivalis, 1988 metais buvo paskelbtas kultūros paveldo zona. "TDV Islamo enciklopedijos" straipsnyje apie Hafsa Sultono kompleksą jis yra apibūdintas kaip vienas iš didingiausių klasikinių osmanų architektūros pavyzdžių Manisoje. Tame pačiame straipsnyje rašoma, kad vieši pastos išdalinimo šventės buvo atnaujintos nuo 1951 metų. Komplekso ligoninė, arba darüşşifa, užima ypatingą vietą tradicijos istorijoje. Pagal darüşşifos įrašą, pastatas buvo pastatytas 1539–1540 metais Kanuni Sultono Suleimano, skirtas jo motinai. "TDV" straipsnyje taip pat išvardijamas personalas, apie kurį sužinoma iš fondo dokumento. Ten dirbo vyriausiasis gydytojas, chirurgas, du oftalmologai, psichiatras ir du vaistininkai. Taip pat buvo vaistininko padėjėjai, keturi slaugytojai, administratorius, raštininkas, du vir Provincialinio kultūros ir turizmo departamento duomenimis, šis sveikatos centras buvo sunaikintas 1922 metais, o atstatytas 1962–1963 metais. Ilgą laiką apleista pastatas 1996 metais buvo perduotas Džalalo Bajaro universitetui. Universitetas jį atidarė kaip Hafsos Sultono medicinos istorijos muziejų 2013 metų lapkričio 30 dieną. Šiandien tai yra geriausia vieta tiems, kurie nori suprasti „Mesir“ tradiciją. Kur ir kaip tai galima pamatyti?

Jei norite patirti festivalį vietoje, planuokite savo kelionę kovo mėnesį. Šiais laikotarpiais būna daug žmonių, o minioje aplink kompleksą susirenka nuo ankstyvo ryto. Tie, kurie nori užimti pirmąsias vietas, turėtų atvykti anksčiau, tačiau net ir sėdint toliau, visada yra galimybė ką nors pagauti, nes dalelės išsklaidomos į didelę teritoriją. Jei keliaujate su mažais vaikais, pasirinkite vietą prie minios, kur galėsite lengvai judėti. Norėdami sužinoti tikslias festivalio datas ir programą, patikrinkite atitinkamų organizacijų paskelbtus pranešimus. Tiems, kurie atvyksta ne festivalio metu, taip pat galima sekti „Mesir“ tradicijos pėdsakus. Pradėkite nuo pasivaikščiojimo sultono komplekso kieme ir apžiūrėkite sveikatos centro griuvius bei mūrinę sieną. Toliau galite aplankyti muziejaus sales, kuriose yra skyriai, skirti Osmanų medicinai ir sveikatos centro istorijai. Prieš apsilankydami, rekomenduojame patikrinti muziejaus darbo valandas ir lankymo sąlygas. Pasivaikščiojimas po netoliese esančiomis Šehzadelės gatvėmis taip pat padės pajusti miesto atmosferą, kurioje gimė ši tradicija. Kaip paragauti?

„Mesir“ pasta yra aštrus ir prieskonių. Atidarius popierių, dalelė yra maža ir lipni, ją reikia lėtai ištirpinti burnoje. Jausite, kaip po vieną išryškėja skirtingi prieskoniai. Iš pradžių jaučiate cinamoną ir gвоздику, o vėliau – imbierą ir pipirus. Paragavimas yra paprasčiausias būdas prisijungti prie šios tradicijos. Grįžtant iš Manisos, galite atvežti keletą dalių savo artimiesiems – tai yra senos miesto svetingumo tradicijos išsaugojimas. Registracija ir apsauga.

Daugelis institucijų bendradarbiauja siekdamos išsaugoti „Mesir“ festivalį. Provencinis kultūros ir turizmo departamentas nurodo, kad festivalį remia Kultūros ir turizmo ministerija, vyksta tyrimai ir inventoriaus darbai. Festivalį kartu organizuoja Manisos valdyba, Manisos savivaldy Šaltiniai:

• Manisos provincijos Kultūros ir turizmo valdyba, „Gydymo miestas“, https://manisa.ktb.gov.tr/TR-151860/sifa-sehri.html
• UNESCO nematerialaus kultūros paveldo sąrašas, „Mesir Macunu“ festivalis, https://ich.unesco.org/en/RL/mesir-macunu-festival-00642
• Turkijos religijos enciklopedija, „Hafsa Sultono kompleksas“ (aut. Doğan Yavaş), https://islamansiklopedisi.org.tr/hafsa-sultan-kulliyesi
• Turkijos religijos enciklopedija, „Merkez Efendi“ (aut. Reşat Öngören), https://islamansiklopedisi.org.tr/merkez-efendi