Kultūros ir meno gidai, renginių rekomendacijos ir miesto istorijos.
Atvykę į Čanakkalę, žmonės dažnai paaiškina miesto pavadinimą, remdamiesi pilimis, esančiomis netoliese esančiame sąsiauryje. Tačiau pavadinimo antroji dalis yra susijusi su žeme.
Harbiye Cemil Topuzlu lauko teatro sezoną užbaigs lapkričio mėnesio koncertai; jaunuoliai nuo 18 iki 24 metų amžiaus gali nemokamai dalyvauti šiuose koncertuose, naudojantis „Koltuk Senin“ programa.
Marcuso Grafo kuruojama paroda, kurioje eksponuojami 24 šiuolaikinių menininkų 38 kūriniai, nagrinėja laimės ir utopijos koncepcijas. Ją galima apžiūrėti Taksim Sanat galerijoje iki 2027 m. sausio 10 d.
Daugumos filosofijos istorijos knygų pradžia yra ta pati: Mileto miestas, esantis Egejo jūros pakrantėje, šalia Balato kaimo, kuris šiandien yra Didimo rajone, Adijoje. Tai buvo prieš mūsų eroje 6-ąjį metus.
Šiandien, jei kas užlips į Mileto teatro aukščiausią pakopą ir pažvelgs į vakarus, nematys jūros horizonte. Prieš jį išsiskleidžia lyguma, kurioje yra medvilnės laukai, drėkinimo kanalai ir pelkių plotai.
Kırklareli miesto šiaurės rytuose, vos keli žingsniai iki Bulgarijos sienos, yra miškas, kurio žemutinė dalis žiemą būna padengta vandeniu.
Senųjų kelių, vedančių iš Stambulo į Edirnę, ruože, einančiame per Kırklareli miestą, kas keletą kilometrų stovi trys didelės akmeninės tiltai.
Jalovoje, pietuose, siaurame slėnyje, į kurį įsiterpia Samanlı kalnų mišku apaugę šlaitai, iš žemės veržiasi karštas vanduo.
Daug žmonių pažįsta Yalovą dėl jos šilumos versčių, įlankos pakrantės ir artumo Stambului. Tačiau miesto pavadinimas minimas ir Osmanų imperijos istorijoje: čia, aštuntojo amžiaus viduryje, buvo įkurta viena iš pirmųjų valstybės popieriaus gamyklų.
Ališaro kalnas, esantis Sorguno pietryčiuose, Kanako upės slėnio lygumoje, šiandien yra ramus kalnas. Aplink jį driekiasi laukai, o turistinei infrastruktūrai čia nėra.
Geriausias būdas pažinti Yozgatą – paragauti jo virtuvės. Šis miestas yra įsikūręs aukštumoje, didelėje stepinėje, vadinamoje Bozok. Čia žiemos ilgos ir šaltos, o vasaros trumpos ir sausos.
Safranbolu miesto pavadinimas kilo nuo safrano gėlės. Šios gėlės raudonos pumpurai šimtamečius spalvino miesto patiekalus, suteikdami saldėjimams aromato.
Pirmą kartą atvykę į Safranbolu, žmonės dažnai pirmiausia įžvelgia namų vaizdą tarsi paveikslą. Baltos fasados, tamsios medinės konstrukcijos, čerpių stogai ir antro aukšto dalys, išsikišę į gatvę, sudaro vieningą peizažą.
„Giliai sklindantys garsai Šerefiye cisternoje“ ciklas tęsiasi lapkričio 6–8 dienomis, pristatant tris baroko muzikos koncertus; smuiko ir violončelės koncertai skamba cisternos akustikoje, suteikdami klausytojams unikalų patyrimą.
Ordū mieste vasarą gyvena aukščiau, netoli pakrantės. Miesto šalia esantys kalnai iškyla aukštai, o iš jų atsiveria didelės pievos, miškais apaugusios lygumos ir atskiri pakrančių ruožai, kurių aukštis viršija tūkstantį metrų.
Ordū mieste, susipažinti su miesto geografija yra pats paprasčiausias būdas – tiesiog pažvelkite į jo virtuvę.
Kai įžengiame į Konijos Selčukų laikų statinius, dažnai pirmiausia akį patraukia ne akmenys, o spalvos.
Artėjant į Konją traukiniu arba automobiliu, pro langą atsiveriantis vaizdas atspindi ir miesto gyvenimą. Tolimais horizontais besitęsianti plati lyguma, po derliaus nuėmimo pageltonėjusios laukai ir tarp jų ganosi avys.
Asmuo, kuris pažįsta Trabzoną tik iš pakrantės kelio, gali būti laikomas nematęs pusės šio miesto.
Trabzono mieste stalas statomas tarp jūros ir kalnų. Vienoje pusėje – žuvų, kurios žiemą plaukia prie kranto, kitoje – gyvulių, ganomų kalnuose, pieno produktai, tokie kaip sviestas ir sūris, o tarp jų – kalvose augančios kukurūzos.
Kiekvieną vasaros pradžią Edirnės mieste, jo šiaurinėje dalyje esančiame Sarayiçi rajone, skamba būgnų ir kanklių garsai, o riebalais patepti sportininkai iškeliaują į žalią aikštę.
Atvykus į Edirnę, žmonės dažnai užduoda tą patį klausimą: kur galima paragauti kepenų? Šis klausimas yra pagrįstas, nes net Kultūros ir turizmo ministerijos brošiūroje apie Edirnę šis miestas pirmiausia yra apibūdintas kaip vieta, kur galima paragauti kepenų.
Kai įėinate į Erzurumo miesto „Taşhan“ kiemo teritoriją, pastebėsite eilę juodų, blizgančių akmenų, išdėstytų vitrinose. Šio akmens pavadinimas skiriasi priklausomai nuo regiono: vieni jį vadina „Oltu akmeniu“, kiti – „Erzurumo akmeniu“, o dar kiti – „juodu gintaru“.
Atvykę į Erzurumą žiemą, žmonės pirmiausia prisimena šaltį, o vėliau – skanius patiekalus ant stalo.
