Pereiti prie pagrindinio turinio
Radar Türkiye
Atraskite renginius programėlėje
Atidaryti
Radar Türkiye

Bazalto miesto Diarbakras.

Pirmą kartą atvykę į Diarbakırą, žmonės iš karto pastebi miesto spalvą. Sienos, bokšteliai, karavanserajų kiemai, namų fasadai ir gatvių akmenys yra tamsiai pilkos spalvos, artimos juodai. Šios spalvos pavadinimas yra bazaltas.

Radar TürkiyeRadar Türkiye4 Kasım 2026
Įvertinimų dar nėra

Prisijunk, kad galėtum pažymėti ir įvertinti

Bazalto miesto Diarbakras.

Diyarbakırą pirmą kartą aplankęs žmogus iš karto pastebi miesto spalvą. Sienos, bokšteliai, kiemų aikštelės, pastatų fasadai ir gatvių akmenys – visa tai yra tamsiai pilkos ir juodos spalvos. Šios spalvos pavadinimas yra bazaltas. Emine Ekinci Dağtekin iš Dicle universiteto Architektūros fakulteto 2018 metais paskelbtoje studijoje rašoma, kad bazaltas dominuoja visame mieste, o nuo sienų iki siaurų gatvelių, nuo monumentalių pastatų iki kiemų namų – tradicinis stilius yra suformuotas iš šio akmens. Šiame tekste pasakojama, iš kur atkeliavo šis akmuo, kaip jis buvo apdorojamas ir kur bei kaip jį galima pamatyti šiame mieste šiandien.

**Karacadağ dovana**

Diyarbakıro akmuo nebuvo atgabentas iš toli; miestas jau stovi ant jo. Remiantis Dağtekin pateiktais šaltiniais, Karacadağ kalno, esančio miesto pietvakariuose, bazalto lava yra maždaug 80 metrų storio ir apima didelį plotą. Karacadağ vulkaniniai dariniai, kurie pradėjo išsiverti maždaug prieš 11 milijonų metų, artėdami prie Dicle upės, suformavo lygumą, o ant šios lygumos buvo pastatytas Diyarbakıras. Tame pačiame tyrime nurodoma, kad prie sienų esančiame, į Dicle upę nukreiptame stačiame šlaite galima pamatyti bazalto atšalimo įtrūkimus, o akmenys, skirti sienoms, buvo gabenami trumpiausiu keliu. Karacadağ vulkaninis paveldas atsiskleidžia ne tik pastatuose, bet ir dirvožemyje. TÜRKPATENT registracijos pažymėjime apie Karacadağ ryžius rašoma, kad bazino dirvožemis susideda iš vulkaninių išsivertimų liekanų, o paviršius yra padengtas smulkiais akmenimis. Taigi, tas pats kalnas nustatė tiek miesto sienas, tiek aplinkinių laukų dirvožemį.

**Bazalto savybės**

Remiantis Dağtekin surinkta informacija, Diyarbakıro bazaltas yra tamsiai pilkos ir juodos spalvos, nepralaidus vandeniui, labai atsparus šalčiui, smūgiams ir trynimui. Akmuo yra dviejų tipų: porėto ir neporėto. Gülin Payaslı Oğuz ir Fatma Meral Halifeoğlu iš Dicle universiteto 2017 metais atliktame tyrime nurodoma, kad meistrai šiuos du tipus vadina "moterišku" ir "vyriniu". Porėtas "moteriškas" akmuo yra lengviau apdorojamas, o neporėtas "vyrinis" akmuo yra sunkiau apdorojamas, bet tvirtesnis. Šis skirtumas lėmė, kur buvo naudoj Evliya Čelebi užrašė, kad pilis ir pastatai buvo pastatyti iš juodos, kietos akmens, o miestas buvo vadinamas Kara Amid. Svarbiausias akmens statinys – tai sienos.

Bazaltą didžiausiu mastu galima pamatyti sienose. Remiantis Diyarbakiro provincijos kultūros ir turizmo departamento atliktų restauravimo darbų duomenimis, Diyarbakiro pilis susideda iš dviejų dalių: vidinės pilies ir išorinės pilies. Nors šaltiniai pateikia skirtingas sienų statybos datas, bendrai jos siejamos su IV amžiaus viduriu. Sienų ilgis aplinkui yra apie 5200 metrų, o kartu su vidine pilimi – apie 5800 metrų. Ant išorinių sienų yra 82 bokšteliai, o ant vidinės pilies – 19. Pagal tą patį šaltinį, bokštelių ir sienų aukštis svyruoja nuo 8 iki 22 metrų, o storis – nuo 1,40 iki 5 metrų. Stambiausi bokšteliai yra šiaurės ir vakarų pusėse. Sienose yra keturios pagrindinės vartai: Dağ Kapı vartai atveria kelią į šiaurę, Urfa Kapı – į vakarus, Mardin Kapı – į pietus, o Yeni Kapı – į rytus. Dağtekin rašo, kad UNESCO pasaulio paveldo sąraše įtraukiant pilį, svarbiu aspektu buvo tai, kad didžioji dalis sienų buvo pastatytos iš bazalto. Pagal Diyarbakiro gubernijos svetainės duomenimis, Diyarbakiro sienos ir Hevsel sodai 2015 metais buvo įtraukti į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.

Kaip buvo apdorotas akmuo:
Bazaltas yra labai kietas akmuo, todėl jį apdoroti yra sunku. Dağtekin'o tyrimas rodo, kad senoviniuose pastatuose, esančiuose sienų viduje, konstrukcijos nuo pagrindo iki stogo buvo pastatytos naudojant mūro techniką, o akmens apdorojimo būdas priklausė nuo to, ar tai buvo apvalus, grubus, reguliariai ar nereguliariai išdėstyti akmenys, kurie buvo dedami vienas ant kito. Akmenys dažnai buvo mūrijami taip, kad paviršiai būtų išlyginti, o tarp jų būtų nedidelis tarpas, kad nematyti būtų tinko. Vienas iš geriausių pavyzdžių yra Dicle tiltas. Pagal Kultūros portalo duomenimis, šis tiltas, dar žinomas kaip Dešimties akių tiltas, yra apie 180 metrų ilgio ir 7-8 metrų pločio. Tilto konstrukcijoje buvo naudojamas kalkakmeninis tinkas, o apdaila – iš dalies atsinaujinti, iš dalies nauji, apvalūs bazalto akmenys, naudojant specialią techniką. Pagal ant tilto esančią lentą, tiltas buvo pastatytas 1064-6 Šis tekstas aprašo bazalto naudojimą pastatuose, ypač turkų mieste Diyarbakire.

Šis tekstas yra apie tai, kaip galima pamatyti bazalto naudojimą, įėjus į vidinį kiemelį ir atkreipus dėmesį į akmenų tarpus. Akmuo yra dekoratyvinis elementas.

Dėl bazalto kietumo, dekoratyviniai raštai ant fasadų buvo atliekami kitais būdais. Pagal Payaslı Oğuz ir Halifeoğlu tyrimą, sienų mūrui buvo naudojamas tinkas, pagamintas iš kalkų, bazalto miltelių, plytų fragmentų, šiaudų ir druskos. Norint sukurti tarpų efektą, buvo naudojamas specialus tinkas, vadinamas "cas", pagamintas iš kalkų ir kiaušinių baltymų. Šiais dekoratyviniais elementais buvo praturtintos vidinių kiemelių fasadai. Kultūros portalo inventoriaus įrašas teigia, kad Cemil Paşa rezidencijos visose išorinėse sienose yra "cas" dekoracijos, o vietomis – medžio ir tulpių motyvai. Šviesūs raštai ant tamsaus akmens iš karto lengvina bazalto svorį. Stovėdami vidiniame kiemelyje ir atidžiai apžiūrėdami sienas, galite pamatyti, kaip šie raštai rėmina akmenų tarpus. Vidinis kiemelis ir bazalto kasdienybė.

Bazaltas yra ne tik monumentalių pastatų, bet ir namų akmuo. Pagal Payaslı Oğuz ir Halifeoğlu duomenimis, Diyarbakiro Kultūros paveldo apsaugos tarybos registruota tradicinių namų skaičius yra 446. Šie namai yra uždari iš išorės ir orientuoti į vidų. Aplink keturkampį vidinį kiemelį yra kambariai, verandos, virtuvės ir sandėliai; kiemelio grindys dažnai dengtos porėtu bazaltu, o centre dažnai yra baseinas. Pagal tą patį tyrimą, erdvės aplink kiemelį yra pritaikytos pagal sezoną. Dėl karštų vasarų, vasaros atostogų zonoje kambariai yra su aukštais lubomis ir dideliais langais; ši zona su didelėmis verandomis yra gražiausia namo fasadas. Pagrindinės nešančiosios sienos yra mūrytos iš bazalto, o stogas baigiamas žemine danga, išdėstyta ant beržo sijų. Kai kuriuose namuose yra požemiai, vadinami "serdap", su baseinais, skirti vasarai. Šį išplanavimą šiandien geriausiai galima pamatyti Cemil Paşa rezidencijoje. Pagal Kultūros portalo inventoriaus įrašą, rezidencija buvo pastatyta 1887 m. iš apvalintų bazalto akmenų. 2022 m. "Elektroninių socialinių mokslų žurnale" paskelbtame tyrime teigiama, kad rezidencijoje yra 42 kambariai, padalinti į "harem" ir "sel Pradėkite nuo Sunų vartų arba Mardin vartų apyliuose, prie sienų, ir apžiūrėkite skirtingo storio sienas. Tada įeikite į sienų vidų ir apžiūrėkite Hasan Paša rūmų kieme esančią juodai baltą ornamentiką. Cemil Paša rūmuose apžiūrėkite kiemo išdėstymą, dekoratyvinius elementus ir porėtą akmenį. Dieną pabaigkite išėję iš Mardin vartų ir nuėję prie Dicle tilto; vakaro šviesoje bazalto spalva atrodys šiltesnė. Akmenys vasaros dienomis labai įkaista, todėl geriausia apsilankyti ryte arba vakare. Nepamirškite patikrinti, kada muziejai ir rūmai yra atviri, apsilankydami jų oficialiuose tinklalapiuose.

Šaltiniai:

Komentarai

0/1000

Parašyk pirmą komentarą