Pereiti prie pagrindinio turinio
Radar Türkiye
Atraskite renginius programėlėje
Atidaryti
Radar Türkiye

Malatya slyvos – geografinis kilmės vietos pavadinimas, nuo sodų iki jūsų stalo.

Malatyją vasarą aplankiusiam žmogui šis miestas pirmiausia atsiskleidžia jo aromatu. Liepos pradžioje soduose subrandintos abrikosios dedamos ant stogų, kiemų ir laukų, kur saulė per kelias dienas jas nudžiugina.

Radar TürkiyeRadar Türkiye4 Kasım 2026
Įvertinimų dar nėra

Prisijunk, kad galėtum pažymėti ir įvertinti

Malatya slyvos – geografinis kilmės vietos pavadinimas, nuo sodų iki jūsų stalo.

Malatyją vasarą aplankę žmonės pirmiausia ją atpažįsta pagal kvapą. Liepos pradžioje soduose subrandintos slyvos išdėliojamos ant stogų, kiemų ir laukų, o saulė per kelias dienas jas nudžiovina. Pasak Malatyos provincijos kultūros ir turizmo departamento, maždaug pusė visos Turkijos džiovintų slyvų produkcijos ir 85–90% šviežių slyvų yra pagaminamos šiame regione. Slyvos Malatyjoje yra daugiau nei tik vaisius; jos lemia miesto kalendorių, virtuvę ir jo įvaizdį. Šiame tekste nagrinėjama oficiali Malatyos slyvų identitetas, jos unikalumas, sąlygos, kurios ją formuoja, džiovinimo tradicijos ir tai, kaip šiandien galima atpažinti šias slyvas. Tai vienas iš pirmųjų Turkijos geografinių ženklų.

Malatyos slyvos yra įregistruotos Turkijos patentų ir prekių ženklų agentūros geografinių ženklų registre po numeriu 32. Paraišką pateikė Malatyos prekybos ir pramonės kamera 2000 m. liepos 27 d. Pagal registracijos pažymą, geografinis ženklas buvo paskelbtas 2001 m. sausio 28 d. oficialiajame leidinyje ir buvo įregistruotas nuo tos dienos. Tai yra geografinis ženklas, o tai reiškia, kad produktas visas savo savybes gauna iš savo kilmės geografinės vietos. Šis numeris rodo, kad Malatyos slyvos buvo vienos iš pirmųjų produktų, apsaugotų šalyje įdiegus geografinių ženklų sistemą. Vienas iš įdomių dokumento aspektų yra geografinė riba. Apsauga nėra ribota tik Malatyos provincija ir jos rajonais. Taip pat į tą pačią zoną įeina Elaziğo Baskilo, Sivoso Gürüno, Adiyamano Gölbaşı ir Kahramanmarašo Elbistano rajonai. Tai rodo, kad slyvynai neatsižymi provincijos ribų, o tas pats klimatas ir dirvožemis išsiskiria į gretimas slėnius. Pasak Turkijos patentų ir prekių ženklų agentūros, Malatyos slyvos taip pat yra įregistruotos kaip Turkijos geografiniai ženklai Europos Sąjungoje. Šešios rūšys, vienas pavadinimas.

Registracijos pažymėjime išvardijamos pagrindinės Malatyos slyvų rūšys: Hacıhaliloğlu, Hasanbey, Kabaaşı, Soğancı, Çataloğlu ir Çöloğlu. Tai yra tos pačios rūšies, *Prunus armeniaca*, vietinės atmainos, tačiau jos skiriasi. Pagal dokumentą, Hacıhaliloğlu, Kabaaşı ir Çataloğlu yra ovalios, Soğancı ir Çöloğlu – apvalios, o Hasanbey – širdelės formos. Vaisiaus pluta ir mėsa visoms rūšims yra geltonos, o skonis – labai saldus. Didžiaus Žemės ūkio ir miškų ministerijai priklausančio Abrikosų tyrimų instituto skelbiama brošiūra apibūdina jį kaip svarbiausią abrikosų rūšį, auginamą Malatijos regione, skirtą džiovinimui. Pagal brošiūrą, šios rūšies kilmė yra Malatijoje, ji buvo išveista 1976 metais, vėlgi Malatijoje, naudojant selekcijos metodą, o 2007 metais buvo įregistruota. Medis greitai auga ir sukuria platų vainiką. Žydėjimas vyksta kovo pirmąją ir trečiąją savaitę, o derlius nuimamas liepos pirmąją savaitę. Vaisiai yra elipsės formos, su tvirta ir saldžia mėsa, o sėklos nėra kartingos. Šiai rūšiai reikalingas šaltas žiemos, sausas pavasaris ir saulėtas, šiltas vasaros sezonas. Geriausiai auga šiltose, maistingose, molingoje ir kalkakrūmiuose dirvožemyje, o drėgnuose ir su dideliu gruntinio vandens lygiu dirvožemyje šaknys negali gauti pakankamai deguonies. Abrikosų tyrimų instituto skelbiama brošiūra, skirta ūkininkams, pateikia praktinių rekomendacijų. Kadangi abrikosai yra jautrūs vėlyviems šalnoms pavasarį, abrikosų sodus geriausia įkurti ant šlaitų ir kalvų, o ne lygumose ir įdubose. Žema oro drėgmė vasaros mėnesiais yra svarbi vaisių kokybei. Todėl abrikosų sodai, įkurtų Malatijos lygumos šlaituose, nėra atsitiktinumas. Šlaitai, kuriuos matote keliaujant, yra specialiai parinktos vietos, kur medžiai yra apsaugoti nuo šalnų. Geltonosios abrikosės, rudosios abrikosės.

Didžioji dalis abrikosų Malatijoje yra džiovinami. Registro dokumente aprašomi du skirtingi produktai. Abrikosai, skirti džiovinimui, yra nuimami, kai yra brandūs, ir džiovinami su sieros oksidu, todėl jie yra vienodos geltonos spalvos. Natūraliai džiovinti abrikosai, be sieros oksido, yra šviesiai arba tamsiai rudos spalvos. Abu produktai turi būdingą abrikosų skonį ir kvapą. Dokumente nurodoma, kad džiovintų vaisių drėgmės kiekis yra nuo 20 iki 25 procentų, ir išsamiai aprašyta 100 gramų džiovintų abrikosų sudėtis, įskaitant vitamino A, kalio ir geležies kiekį. Išsamiausiai apie džiovinimo procesą aprašytas registro dokumentas yra skirtas abrikosų sėkloms. Malatijos prekybos birža įregistravo "Malatijos abrikosų sėklas", kurios 573 numeriu buvo Malatyos apelsinų didžioji dalis yra auginami iš sodinukų, todėl Malatyos apelsinų sėklos yra saldžios; tai yra svarbiausia produkto savybė, kaip nurodoma dokumentuose. Norint gauti vidines sėklas, lukštentas vaisius naktį mirkomas baseinuose, tada susmulkinamas mašina ir džiovinamas saulėje arba orkaitėje.

Šiuolaikinė Malatyos apelsinų populiarumas taip pat yra mokslinių tyrimų rezultatas. Pasak Apelsinų tyrimų instituto istorijoje, 1930-aisiais Ankaros Aukštojo žemės ūkio instituto iniciatyva buvo pradėti tyrimai, skirti ištirti Malatyos vaisių auginimo potencialą, o šie tyrimai vyko nuo 1933 iki 1936 metų. Vėliau, 1937 metais, Turkijos ir Vokietijos specialistų bendradarbiavimo dėka, Malatyje buvo įkurta Apelsinų stotis. Nuo 1940 metų čia buvo auginami vaisių sodinukai, pirmiausia – apelsinai. Laikui bėgant, įstaiga buvo vadinama skirtingais pavadinimais: Sodo kultūrų stotis, Apelsinų tyrimų stotis ir Vaisių auginimo tyrimų institutas. Nuo 2015 metų ji veikia kaip Apelsinų tyrimų instituto valdyba. Šiandien institutas yra įsikūręs apie keturis kilometrus į pietvakarių kryptimi nuo Malatyos centro, šalia Yeşilyurt kelio. Pagal įstaigos svetainę, iki 2023 metų čia buvo užregistruota 33 apelsinų veislės; sąraše yra tiek vietinės veislės, tokios kaip Hacıhaliloğlu, Hasanbey ir Soğancı, tiek ir veislės, pavadintos pagal regioną, pavyzdžiui, Eski Malatya ir Levent. Apelsinų registracijos dokumente esantis kontrolės punktas taip pat sieja šias įstaigas. Kontrolė vykdoma dviem etapais – medžiuose ir vaisiuose – specialios komisijos, kurioje dalyvauja atstovai iš Malatyos prekybos ir pramonės rūmų, žemės ūkio departamento, žemės ūkio asociacijos, tyrimų instituto, İnönü universiteto apelsinų tyrimų centro ir apelsinų auginimo kooperatyvo.

Apelsinai Malatyos virtuvėje naudojami įvairiai – nuo desertų iki pusryčių. Malatyos kultūros ir turizmo departamentas kalba apie apelsinų džemus, saldumynus, nektarus, sirupus ir desertus; taip pat gaminami saldumynai, tokie kaip lokum, sucuk ir džemas. Departamento virtuvės puslapyje taip pat minimas tradicinis desertas – kremu užpilti apelsinai. Be apelsinų, regione auginami ir kiti produktai, kurie taip pat yra susiję su tuo pačiu sodininkystės sektoriu. Turk Šis sertifikatas yra naudojamas prekės ženklo tikslais; pagrindiniame dokumente nurodoma, kad pavadinimas ir geografinės kilmės ženklas turi būti ant produkto arba pakuotės. Ieškant ženklo ant pakuotės, lengviausia suprasti, kad produktas yra pagamintas pagal tam tikrą kontrolės sistemą. Abu vaisiai – sieros spalvos ir natūralios spalvos abrikosai – yra puikus būdas susipažinti su dviem skirtingais abrikosų džiovinimo būdais. Kaip nurodyta sertifikate, džiovintas abrikosus geriausia laikyti vėsioje ir sausoje vietoje, kad išlaikytų savo skonį.

Šaltiniai:

Komentarai

0/1000

Parašyk pirmą komentarą