Pereiti prie pagrindinio turinio
Radar Türkiye
Atraskite renginius programėlėje
Atidaryti

Safranbolu namų aprašymas, gyvenimas, „Cumba“ ir vyno rūsys.

Pirmą kartą atvykę į Safranbolu, žmonės dažnai pirmiausia įžvelgia namų vaizdą tarsi paveikslą. Baltos fasados, tamsios medinės konstrukcijos, čerpių stogai ir antro aukšto dalys, išsikišę į gatvę, sudaro vieningą peizažą.

Radar TürkiyeRadar Türkiye25 Ekim 202615
Įvertinimų dar nėra

Prisijunk, kad galėtum pažymėti ir įvertinti

Safranbolu namų aprašymas, gyvenimas, „Cumba“ ir vyno rūsys.

Safranbolu miestą pirmą kartą aplankę žmonės dažnai jį stebi tarsi paveikslą. Baltos fasados, tamsios medinės rėmos, čerpių stogai ir antro aukšto dalys, išlindančios į gatvę – visa tai sudaro vieningą vaizdą. Tačiau kiekvienas namas yra amžių bėgyje susiformavusio gyvenimo įrašo knyga. Pagal Safranbolu turizmo informacijos centro duomenimis, miesto centre yra apie 2000 tradicinių namų, pastatytų XVIII ir XIX amžiais bei XX amžiaus pradžioje, iš kurių apie 800 yra įtraukti į saugomų objektų sąrašą. Šis tekstas skirtas tiems, kurie stovi priešais vieną iš šių namų: ką verta pastebėti, kokia tvarka reikėtų apžiūrėti interjerą ir ką ieškoti muziejiniame name.

Norint suprasti Safranbolu namą, svarbu pirmiausia pažvelgti į jo vietą. Istoriškai miestas buvo padalintas į dvi dalis. "Miestas" – tai žieminė gyvenamoji zona, įsikūrusi dviejuose žemuose slėniuose, kur yra pilis, turgus ir tokie rajonai kaip Akçasu, Gümüş, Musalla, Kalealtı ir Tabakhane. Čia namai yra glaudžiai vienas prie kito, o gatvės siauros. "Bağlar" – tai vasarinė gyvenamoji zona, esanti šiek tiek aukščiau, atvira vėjams ir turinti didesnius plotus. Pagal turizmo informacijos centro duomenimis, beveik kiekvienas turėjo tiek žieminį, tiek vasarinį namą, o šeimos, šiltėjant orams, persikeldavo į savo vasarinius namus "Bağlar" rajone, tačiau prekyba ir gamyba turguje vykdavo visą vasarą. Vienas iš svarbiausių miesto bruožų yra pagarba kaimynams. Karabük regiono kultūros ir turizmo valdyba rašo, kad nė vienas namas neblokuoja kito vaizdo, o visi namai orientuoti į centrinę vietą, kur yra viešieji pastatai ir paminklai. Namų fasadai yra uždari iš arti, o iš tolo – atviri. Šią tvarką galite patikrinti pažvelgę iš pilies kalno arba Hıdırlık kalno. Beveik iš kiekvieno lango atsiveria vaizdas. Pati gatvė taip pat yra architektūrinis elementas. Keliai, vedantys į aikštę, paminklų kiemai ir pačios aikštės yra išklotos akmenimis. Pagal šaltinius, ši danga sumažina drėgmę, atspari potvyniams ir leidžia medžių šaknims gauti vandenį. Kampuose esančių namų sienose yra įdubimai, o kartais matomos atramos, vadinamos "ayıbacağı". Tai yra maži, bet apgalvoti sprendimai, pritaikantys namą prie gatvės vingio.

Stovint priešais namą, pažvelkite Šie namai išsiskiria dideliais langais, o kai kuriuose iš jų vis dar galima pamatyti medinius grotelius, vadinamus "muşabak". Taip pat atkreipkite dėmesį į iškyšuliuojančias dalis. Viršutinių aukštų, į gatvę iškyšulįojančios dalys nėra tik dekoratyvinės. Bayazitas teigia, kad dėl nelygiaverčių kampų kambariai iškyša, todėl kambariai įgauna kvadratinę arba stačiakampę formą, o taip pat atsiranda galimybė matyti aplinką iš kitų pusių. Jei kambariai neiškyša, tuomet iškyša erdvės, vadinamos "eyvan". Tai kompromisas tarp nelygaus sklypo ir tvarkingos patalpos.

Į namus įeina per dideles, dvivartes duris. Durų atsidariusioje zonoje, esančioje ant žemės aukšte, vadinamas "hayat". Jei grindys yra iš akmens, tai vadinama "taşlık". Šioje zonoje yra groteliai, pagaminti iš išdrožtų vertikalių lentų, kurie vadinami "gliste". Pagal Karabüko kultūros ir turizmo departamento informacija, žiemą šiame skyriuje dedamos malkos, o vasarą "gliste" užtikrina vėdinimą, o žiemą – izoliaciją. Iš "hayat" per duris pereinama į tvartą. Žemės aukšte taip pat yra dideli krosneliai, sandėliai ir spintelės. Trumpai tariant, žemės aukštas yra namų darbo zona. Čia laikomi gyvūnai, degalai, maistas ir atliekami sunkūs virtuvės darbai. Muziejuje esančiame name atkreipkite dėmesį į žemės grindis, krosnelio vietą ir "gliste" paliktas šviesos juostas. Būtent čia geriausiai suprasite, kiek namų gyvenimas vyksta šiame pusiau atviroje, pusiau uždaroje zonoje. Sofa, eyvan ir kambarys.

Į aukštesnius aukštus pakyla medinėmis laiptinėmis. Pagal Turizmo informacijos biuro informacija, antrasis aukštas yra labiau atskirtas nuo kitų, ir jame yra virtuvė, kuri gali būti naudojama kaip miegamasis. Kasdienis gyvenimas vyksta antrame aukšte, nes žiemą jį lengviau šildyti. Trečiasis aukštas yra namų išskirtinis aukštas, kurio lubos yra aukštesnės. Centro taške yra "sofa". Pagal Bayazito teigimu, Safranbolu gyventojai "sofai" vadina "çardak". "Sofa" gali būti išorinė, vidinė arba vidinė. Namuose, kuriuose yra vidinė "sofa", kambariai išdėstyti po "sofos" abiejose pusėse. Erdvių, esančių tarp kambarių ir tęsiančių "sofą", vadinamos "eyvan". "Eyvan" skaičius gali būti nuo vienos iki keturių Štai vertimas:

Vestuvių šventę sūnus negauna atskiro būsto, o nuotaka atvyksta į tą patį namą. Kiekviena šeimos grupė turi savo kambarį, kurioje atitinka visus savo poreikius. Svarbiausia namo vieta yra svetainė. Bayazitas teigia, kad šios svetainės ir joje esančio sofos lubos yra kruopščiai dekoruotos, o kai kuriuose namuose svetainės sienos yra puoštos paveikslais ir raštais. Sofos lubos yra puoštos išskirtinai. Muziejuje apsilankę, nepamirškite pažvelgti į lubas. Puošnios medinės lubos tyliai pasakoja apie namo savininko skonį ir praturėjimą. Krosnis, grotelės ir lempa.

Šiuose namuose šildymas buvo vykdomas naudojant krosnis. Krotyje degusių malkų anglis buvo perkeliamas į groteles ir iš ten – į kambarius. Turizmo informacijos biuras teigia, kad mediniuose namuose išlaikyti šilumą yra sunku, todėl svarbiausia yra šildyti ne patalpas, o žmones. Pagal Karabük regiono kultūros ir turizmo valdybos duomenimis, krosnys regione atsirado tik 19-ojo amžiaus pabaigoje ir 20-ojo amžiaus pradžioje. Apšvietimui buvo naudojamos lempos, kurios veikė nuo benzino, o vėliau – prabangesnės lempos. Elektros energijos paplitimas vyko kartu su 1937 metais įkurtais plieno gamyklomis. Baseinai.

Vienas įspūdingiausių Safranbolu namų elementų yra baseinas. Karabük universiteto docentė A. Esra Bölükbaşı Ertürk savo straipsnyje teigia, kad miesto vandenys buvo gaminami iš Bulak ir Hızar šaltinių bei upių, o vandens gausa leido įvairinti vandens įrenginius. Kai kuriuose namuose baseinas yra atskiroje patalpoje prie įėjimo, o kituose – pirmajame aukšte, svetainėje, iš kurios atsiranda durys į kitus kambarius. Straipsnyje pateikiamuose pavyzdžiuose baseinus supa trys pusės su sėdimomis vietomis. Kai kuriuose baseinuose vanduo teka per S formos išlenktą vandens kanavą, kurio gale yra žuvies galva. Ertürk atkreipia dėmesį į keletą baseino funkcijų. Vanduo atvėsina patalpas, padeda išsaugoti maisto produktus ir gali būti naudojamas kaip vandens atsargos, reikalingos gaisrui gesinti. Vandens garsas taip pat apsunkina išorėje girdėti, kas vyksta viduje. Kai kuriuose soduose, esančiuose Bağılar, baseino patalpa yra atskiras pastatas, esantis šalia namo, iš kurio atsiveria vaizdas. Centre yra baseinas, aplink jį – sėdimos vietos, šalia įėjimo – kava ir sp Tai namas, kurio statybos, manoma, vyko šio amžiaus pradžioje. Namo savininkas buvo Hacı Mehmet Efendi, kuris buvo Safranbolu karinio būsto viršininkas. Namas pavadintas pagal viršininko titulą – "kaim", kuris buvo suteiktas už pulkininko rango. 1979 metais Kultūros ministerija nacionalizavo namą ir jį atrestauravo. 1981 metais namas buvo atidarytas kaip švietimo centras, o šiandien jame veikia muziejus. Apsilankydami, laikykitės šios sekos: pirmiausia pažvelkite į namo fasadą ir balkoną iš gatvės, tada viduje raskite virtuvę ir kambarį, užlipkite į laiptus ir pakvieskite į kiemą, viename iš erdvėlių pasėdėkite ant sofos ir pasižvalgykite pro langą, galiausiai pažvelkite į lubas pagrindinėje salėje. Prieš apsilankydami, patikrinkite aktualią informaciją apie darbo valandas ir apsilankymo galimybes Safranbolu savivaldybės interneto svetainėje. Dauguma namų yra privati nuosavybė ir juose gyvena žmonės. Fotografuojant būkite pagarbus kitiems ir nefotografuokite pro langus į kiemus. Safranbolu, pagal Kultūros paveldo ir muziejų generalinės direkcijos registru, 1994 metais buvo įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą, o ne atskiri namai, bet jų suformuota miesto struktūra. Supratus, kaip skaityti namą, prasideda supratimas ir visos miesto istorijos.

Šaltiniai:

Komentarai

0/1000

Parašyk pirmą komentarą