Kultūros ir meno gidai, renginių rekomendacijos ir miesto istorijos.
Akarçay yra upė, kuri neteka į jūrą. Ji prasideda Aukštumose, esančiose Afyonkarahisaro miesto vakaruose, teka per miesto centrą, pasuka į rytus, kerta didelę lygumą ir savo kelionę baigia Ebero ežere, esančiame tarp Bolvadin ir Čay miestų.
Visus, kurių kelias nutolsta prie Afyonkarahisaro, pirmiausia prisiminta dėl saldaus skonio, kuris jiems lieka burnoje.
Tie, kurie Adaną pažįsta tik dėl kebabų, karščio ir platių gatvių, keliaudami vos kelis žingsnius į šiaurę nuo Taşköprü vakarinio pakraščio, susiduria su visiškai kita miesto puse.
Iš Adanos keliaujant į šiaurę, Pozantı link, keliautojas tam tikrame punkte pastebi, kaip Torosų kalnai staigiai iškilę, tarsi siena.
Adanoje valgymas yra ne tik vienas iš paruoštų patiekalų, bet ir įpročio, kuris diktuoja dienos ritmą.
Kapadokijos slėniuose vaikštant, neabejotinai pastebėsite mažas angas, išsidėsčiusias ant šlaitų, o kai kurių iš jų aplinkui nutapytas raudonas ir baltas juosteles. Tai ne namų langai, o povisų durys.
Kızılırmak, ilgiausias Turkijos upė, skverbiasi per Avanos miestą iš rytų į vakarus, jį padalindama dviem dalims. Miesto pavadinimas ir jo gyventojų amatininkystė yra susiję su šios upės pakrantėmis.
Visi, kurie pirmą kartą atvyksta į Kapadokiją, užduoda tą patį klausimą: kaip susiformavo šie akmeniniai „gumburai“ – ploni stulpeliai su tamsiais viršūnėmis? Atsakymas slypi ne viename įvykyje, o dviejuose atskiruose procesuose, kurie vyko milijonais metų.
Sakarya upė ir Sakarya provincija turi tą patį pavadinimą neatsitiktinai. Upė prasideda netoli Eskişehir miesto Čifteler rajone, teka dideliu lanku per Vidurio Anadolijos regioną ir, pasukusi į šiaurę, pasiekia Juodąją jūrą.
Sakyariai miestas, atvykusiems iš Stambulo, dažnai pirmiausia primena vaišinimą. Šis miestas yra toje vietoje, kur lygios ir derlingos lygumos, maitinamos Sakarijos upės atneštomis nuosėdomis, susitinka su miškais apaugusiais kalnais ir Juodosios jūros pakrantės.
Eskişehir mieste, stovėdamas priešais vitriną ir grožėdamasis ant pieno spalvos akmens išdrožytu vynuogynų vaizdu, iš tikrųjų stebite medžiagą, kurios tokio kokybės niekur kitur pasaulyje nerandama.
Eskişehir yra vienas iš nedaugelio Turkijos miestų, kuriuos galima pasiekti traukiniu, o aplink apžiūrėti pėsčiomis.
Ankara žiema yra tikra žiema. Pagal Meteorologijos generalinės direkcijos nuo 1927 metų vykdomus matavimus, mieste sausio mėnesio vidutinė temperatūra yra šiek tiek aukštesnė nei 0 laipsnių, o vidutinė minimali temperatūra – šiek tiek žemesnė nei 0 laipsnių.
Ankarą pavertusią sostine vienas iš veiksnių buvo geležinkelis. 1892 metų pabaigoje, kai geležinkelio linija pasiekė Ankarą iš Stambulo, miestas buvo Anadolijos miestelis, kuriame vyko vilnos ir grūdų prekyba.
Ankaros vidutinis aukštis yra 938 metrai, ir šis miestas yra įsikūręs ne taip jau ir lygioje lygumoje, o kalvų ir pakalnių tarpe. Todėl geriausias būdas suprasti miestą – užlipti į kalvą ir pažvelgti žemyn.
Ankaroje gyvenantis žmogus kasdien praeina šalia kelių senovinių kapavietų, dažnai net nežinodamas apie tai.
Esame įpratę galvoti apie Ankarą kaip apie miestą, kuris nėra tiesiogiai susijęs su jūra ar didele upe, tačiau šis miestas iš tikrųjų buvo įkurtas lygumoje, kur susitinka vandens telkiniai.
Ankara, įsikūrusi stepių viduryje, yra sostinė, kurios didžioji dalis žalumos ir vandens buvo sukurta vėliau, planuojant ir įdėdant daug pastangų.
Bornvą dauguma Izmyro gyventojų pažįsta kaip metro linijos rytinę dalį, kurioje daug studentų ir kur einantiems į ligoninę patogus kelias.
Izmyro istorija dažnai pasakojama per prizmę tokių miestų kaip Smyrna, Efesas ir Bergama. Šis tekstas nagrinėja laikotarpį prieš tai, o taip pat ir aplinkinius aspektus.
Kai kalbame apie Urlą, dažniausiai į galvą ateina uostas, vynuogynai ir Klazomenai. Tačiau rajono vidinėje dalyje, tarp alyvmedžių ir pušynų, yra du kaimai, kurie patys sukūrė savo unikalų identitetą.
Nebūtina vykti toli nuo Izmyro, kad galėtumėte pasivaikščioti gamtoje.
Daugeliui žmonių Izmiras asocijuojasi su „Kordon“ parko žalumais ir įlankos mėlynumu. Tačiau dažnai būtent tose vietose, šiek tiek atokiau nuo pakrantės, žmonių gyvenamose rajonuose, miesto gyventojai ilsisi savaitgaliais.
Iš Stambulo į vakarus, į Edirnę ir Balkanus vedęs kelias šimtamečius susidūrė su ta pačia problema.
