Çanakkalės keramika: nuo paprastų indų iki vazų su arklių galvų formomis.

Çanakkalę aplankę žmonės dažnai šio miesto pavadinimą aiškina, remdamiesi bokštų, esančių netoliese esančioje sąsiauryje, vaizdiniu. Tačiau pavadinimo antroji dalis yra susijusi su žeme. Dokuz Eylül universiteto mokslininkės Serap Işıkhan straipsnyje rašoma, kad senesniuose šaltiniuose miestas buvo vadinamas "Kale-i Sultaniye", tačiau laikui bėgant, dėl keraminių dirbinių gamybos ir bokštų, jis pradėtas vadinti Çanakkale. Šiame straipsnyje sekamos šių keraminių dirbinių pėdsakai. Pirmiausia nagrinėjama, kaip atgaivinta gamyba, vėliau – molis, glazūros ir pigmentai, o tada – formos ir gyvūnus imituojančios vazos. Straipsnyje taip pat pateikiamos rekomendacijos, kur šiandien galima apžiūrėti šiuos keraminius dirbinius ir kaip šią istoriją galima išnagrinėti mieste.

Miesto pavadinimą nešančios dirbtuvės

Remiantis Stambulo universiteto mokslininkių Belgin Demirsar Arlı ir Şennur Kaya straipsniu, Osmanų keramikos menas klestėjo trijose pagrindinėse vietovėse: İznik, Kütahya ir Çanakkale. Autoriai teigia, kad Čanakkalę nuo kitų dviejų skyrė paprastumas, artumas liaudies menui, atsispindintis technikoje, formose ir raštuose. Tame pačiame straipsnyje rašoma, kad keramikos gamyba regione prasidėjo senovėje, tęsdamasi Romos ir Bizantijos laikais. Valstybinių vienetų laikotarpiu įkurta daugybė dirbtuvių, tačiau jos negalėjo konkuruoti su İznik ir buvo uždarytos. Gamyba atgaivinta nuo 17-ojo amžiaus pabaigos. Çanakkale provincijos kultūros ir turizmo valdybos internetiniame portale nurodoma, kad tyrimai leidžia datuoti Čanakkale keramikos gamybą iki 17-ojo amžiaus. Dėl savo uosto Čanakkale, šie dirbiniai buvo eksportuojami į kitus regionus. Işıkhan rašo, kad 1740 metais miestą aplankęs britų keliautojas Richardas Pococke pastebėjo, kad čia gaminami keramikos dirbiniai primena Olandijos Delft stiliui, o vietiniai gyventojai užsiėmė šilko, audinių ir keramikos prekyba. 19-ojo amžiaus antroje pusėje keramikos gamyba buvo svarbiausias miesto pajamų šaltinis. Tame pačiame straipsnyje nurodoma, kad Šemseddin Sami tuo metu pastebėjo, kad Čanakkalėje buvo dvylika dirbtuvių, kurių dydis prilygo fabrikams. Prekyba vyko į Kibrą, Graikiją ir Rumuniją. 1890 metais buvo parduota milijonas penkių šimtų tūkstančių dirbinių, o 189 Astro dažniausiai keičia indų spalvą ir sukuria švarų pagrindą ornamentams. Amatininkai dažniausiai dengdavo indus astru, panardindami juos į jį arba pylant ant paviršiaus. Kai ant šviežio astro pilamos skirtingų spalvų astros, savaime susidaro bangų pavidalo ornamentai. Ant indų, primenančių gyvūnus, kartais šis astros sluoksnis buvo nubraukiamas, kad būtų sukurti plaukų ar žvynų detalės. Viename Işıkhan pateiktame pavyzdžiuje, vėžlio formos dėžutės „vora“ buvo nubraižyta taip, kad atrodytų kaip žuvies žvynai. „Ebru“ arba „alaca“ technikoje, ant besisukančio indo viršuje buvo išdėstomos spalvos nuo šviesių iki tamsių, kad susidarytų linijos, o vėliau jos buvo leidžiamos tekėti. Prieš atsirandant plastikiniams indams, šie „alaca“ indai ir dubenys buvo naudojami kasdieninėje virtuvėje. Dažniausiai glazūruose buvo naudojamos žalios, rudos ir geltonos spalvos. Kultūros portale nurodoma, kad be baltos astros, dažniausiai naudojamos spalvos yra tamsiai rudoji, Čanakkale žaluma ir Čanakkale geltona. Işıkhan teigia, kad senovės meistrai naudojo keturių tipų glazūras: su švinu, su boru, dengiančias baltas glazūras ir skaidrias spalvotas glazūras. Žaliai spalvai buvo naudojami vario oksido milteliai, o kai kurioms spalvoms – vario milteliai, gauti iš vario dirbtuvių Bigoje, taip pat geležies strypų, kurie buvo oksiduojami krosnyje. 1960-aisiais, kai švinas tapo brangesnis, o keramikos gamyba sumažėjo, dirbtuvės pradėjo naudoti boraksą. Boraksas suteikė blizgų paviršių, tačiau buvo jautresnis drėgmei ir galėjo luptis.

Kur buvo kuriami ornamentai?

Daugelyje indų, datuojamų XIX amžiaus antra puse, ornamentai buvo dažomi ant glazūros. Işıkhan šiuo klausimu cituoja keramikos menininko ir akademiko Erdinç Bakla įdomų pastebėjimą. Pasak Bakla, dauguma indų išdirbami dirbtuvėse be jokių ornamentų, o ornamentai buvo dažomi aliejiniais dažais dvidešyje parduotuvių, esančių prie Žiežiežių aikštės. Todėl šie ornamentai laikui bėgant džiūdavojo ir luptųsi. Prisimindami šią informaciją, praeidami pro Žiežiežių aikštę, galite įsivaizduoti, kad miesto turgus kadaise buvo keramikos rinka. Senesniuose pavyzdžiuose ornamentai yra po glazūra. Işıkhan rašo, kad XVIII ir XIX amžių pradžios Šis tekstas yra apie tradicinę Čanakkalės keramikos gamybą Turkijoje.

Kūriniai dažnai puošiami „barbotin“ technika, t. y., ant paviršiaus priklijuotais reljefais, gėlėmis ir ornamentais. Šiose dirbtuvėse gaminami indai, dubenys su dangčiais, saldainių dėžės, vazos ir griliai. Nuo 19-ojo amžiaus vidurio pradėta gaminti daugiau indų, primenančių gyvūnus. Arlı ir Kaya rašo, kad indai, primenantys liūtus, arklius, kupranasius, meškerius ir net kangūrus, kartais buvo naudojami kaip dekoracijos, kartais kaip dėžės arba saldainių indeliai. Šių indų proporcijos dažnai būdavo sąmoningai iškreiptos. Autoriai tai aiškina tuo, kad meistrai norėjo greitai ir efektyviai dirbti, arba kad norėjo sukurti komišką efektą. Pavyzdžiui, kupranasių formos indai turėjo didelį korpusą, o kojos buvo neproporcingai trumpos. Vienas iš svarbiausių straipsnio teiginių yra tai, kad šios formos gali būti senos tradicijos dalis. Autoriai rašo, kad 19-ojo amžiaus pabaigoje Čanakkalėje pagamintas indas su dviem rankenėlėmis, dekoruotas gyvatės reljefu, labai panašus į indą, rastą senovės Assos mieste. Indai su paukščių snapais, cilindriniais korpusais ir gyvūnų galvų formos čiulptukais taip pat yra žinomi iš archeologinių iškasenimų Anadolijoje. Pavyzdžiui, Kültepe, esančiame netoli Kayseri, buvo rastas indas su čiulptuku, primenančiu gyvūną. Autorių nuomone, šią nuolatinę tradiciją galima paaiškinti tuo, kad žinios buvo perduodamos iš meistro mokinio, nepriklausomai nuo oficialiosios dailės.

**Kodėl dirbtuvės užsidarė?**

Nuo 20-ojo amžiaus pradžios dirbtuvės pradėjo vieną po kitos užsidarinėti. Işıkhan išskiria kelias priežastis. Padidėjo pigių plastikinių indų paklausa, o dirbtuvės, kuriose dirbo turkai, graikai ir armėnai, nebegalėjo išmokėti atlyginimų. Arlı ir Kaya taip pat rašo, kad 19-ojo amžiaus pabaigoje ir 20-ojo amžiaus pradžioje daugelis meistrų emigravo į Egejaus salas ir ten išlaikė šią tradiciją. Paskutinė dirbtuvė mieste užsidarė apie 1965 metus, nes buvo priversta persikelti už miesto ribų dėl didelio dūmų kiekio. Dirbtuvės, praradusios klientus, taip pat užsidarė. Kultūros portale esančiame Čano apskrities puslapyje rašoma, kad Šie autoriai taip pat nurodo, kad šios formos atsirado paveikslų, kuriuos piešė dailininkas Feyhamanas Duranas, o šiuolaikiniai Turkijos keramikos menininkai vėl interpretuoja žirgfų formos indus ir apvalaus korpuso vazas. Kur galite pamatyti šiuos keraminius dirbinius?

Čanakkalės keramikos istorinių pavyzdžių šiandien galima rasti įvairiuose miestų kolekcijose. Autoriai rašo, kad viena iš tokių kolekcijų, atspindinti šių keraminių dirbinių istoriją, yra Suna ir Inan Kıraç muziejuje, esančiame Antalijos senamiestyje. Pavyzdžiai, paminėti Belgin Demirsar Arlı ir Şennuro Kayos straipsnyje, taip pat yra Istambulo universiteto Feyhaman Duran kultūros ir meno namų kolekcijoje, Istambulo Izilio rūmų muziejuje ir Ankaros etnografijos muziejuje. Jei apsilankysite kuriame nors iš šių muziejų, būtinai paieškokite žirgfų formos indų, raštuotų plokštelių ir gyvūnų formos dėžių. Nuotrauka viršelyje taip pat rodo Čanakkalės keraminius dirbinius, eksponuojamus Benaki muziejuje Atėnuose. Galime pateikti keletą pasiūlymų, kaip pažinti šį paveldą Čanakkalėje. Pasivaikščiokite miesto centre, prie Žiepsnų bokšto, ir įsivaizduokite, kad čia buvo senos parduotuvės. Kai pamatysite žirfo arba ančios formos indą keramikos parduotuvėje, atkreipkite dėmesį, ar indas pagamintas iš raudonos molio, ar glazūra užtepta piltuvu, ir ar raštas yra po ar ant glazūros. Pažiūrėkite į indo dugną – dažnai jis atskleidžia molio spalvą. Aktualią informaciją apie dirbtuves ir parodas galite gauti iš Čanakkalės kultūros ir turizmo departamento ir universiteto mokslinių tyrimų centro. Kai apžiūrite indą, prisiminkite, kad jis pagamintas prie Bosforo krante, iš vietinio molio, perduodant žinias iš meistro mokinio. Tuomet natūraliai suprasite, kodėl miesto pavadinimas prasideda nuo žodžio „čanak“ (indas).

Šaltiniai:

• Kultūros portalas (Čanakkalės kultūros ir turizmo departamentas), Čanakkalės keramika, https://www.kulturportali.gov.tr/turkiye/canakkale/kulturatlasi/canakkale-seramikleri
• Čanakkalės kultūros ir turizmo departamentas, Čan, https://canakkale.ktb.gov.tr/TR-70536/can.html
• Belgin Demirsar Arlı ir Şennur Kaya, Primitivos formos ir figūros Čanakkalės keramikoje, Art-Sanat 2/2014 (ÇOMÜ ÇASEM archyvas), https