Pereiti prie pagrindinio turinio
Radar Türkiye
Atraskite renginius programėlėje
Atidaryti
Radar Türkiye

Ergenės akmeniniai tiltai, nuo Babaeskio iki Lüleburgazo.

Senųjų kelių, vedančių iš Stambulo į Edirnę, ruože, einančiame per Kırklareli miestą, kas keletą kilometrų stovi trys didelės akmeninės tiltai.

Radar TürkiyeRadar Türkiye25 Ekim 2026
Įvertinimų dar nėra

Prisijunk, kad galėtum pažymėti ir įvertinti

Ergenės akmeniniai tiltai, nuo Babaeskio iki Lüleburgazo.

Šis tekstas aprašo senąjį kelią iš Stambulo į Edirnę, kuris praėjo per Kırklareli miestą, ir tris dideles akmenines tiltus, esančius jo ruože. Šie tiltai, pastatyti per Lüleburgaz upę, Ergene upę ir dar vieną upę, iki šiol naudojami transportui. Tekstas daugiau pasakoja apie tai, kodėl jie buvo pastatyti, o ne apie pačius tiltus: jie buvo dalis armijos ir prekybos kelio, kuris driekėsi į Balkanus, o prie kelio buvo įrengtos nakvynės vietos. Galiausiai, tekste siūloma, kaip per vieną dieną galima apžiūrėti visus tris tiltus.

Kelio istorija prasideda Romos laikais. Tuo metu šis maršrutas, žinomas kaip Via Militaris (karinis kelias), jungė Belgradą su Stambulu per Nišą, Sofiją, Filipes ir Edirnę. Vikipedija teigia, kad kelias buvo pastatytas I amžiuje po Kristaus ir buvo 924 kilometrų ilgio. Osmanai šį senąjį maršrutą panaudojo kaip vieną iš trijų pagrindinių kelių, kuriais vykdavo į Europą. TDV Islamo enciklopedijoje teigiama, kad Lüleburgaz buvo svarbus prekybos kelio taškas, jungiantį Belgradą, Sofiją, Edirnę ir Stambulą. Taigi, po šiuo asfaltuotu keliu, kurį šiandien žinome kaip D-100, šimtmečius keliavo armijos, prekybininkai ir pasiuntiniai. Šis kelias neprasitękė per lygias pievas. Iš Šiaurės Traukijos esančių Yıldız kalnų nuslinko daugybė upelių, kurie tekėjo į pietus ir susitinka Ergene upėje. Keliautojas kas keletą valandų susidurdavo su vandeniu, o lietingais metais šie vandenys užliejo kelią. Be nuolatinio tilto, sunkiems karių būriams ar pilnai pakrautiems prekybos karavanams buvo sunku reguliariai judėti. Kırklareli valdybos istorinių pastatų puslapyje aiškiai paaiškinama, kam buvo pastatytas Lüleburgaz tiltas: kad prekybos ir pašto keliais keliaujantys žmonės galėtų perėti vandenį ir kad būtų patogiau kariams, vykstantiems į karinę ekspediciją XVI amžiuje. Nakvynės vietos ir Sokullu's Lüleburgaz.

Osmanų kelio sistemos dalis buvo ir tai, kad keliais tam tikrais atstumais buvo įrengiamos nakvynės vietos. Pagal TDV Islamo enciklopedijos straipsnį apie karavanserai, Osmanų valstybė skyrė didelį dėmesį nakvynės vietų statybai, siekdama apgyvendinti atokiausius regionus ir plėtoti atokiausius plotus. Karavanserai, valgyklos, pirtys ir turgūs buvo statomi viename plane, o nak Sinanas, ypatingi architektai ir skubiai statytos tiltai

Kırklareli valijos duomenimis, kariuomenės ekspedicijose būdavo šimtai statybos meistrų, kurie veikė ypatingo architekto, pasirinkto kariuomenės vadovybės, vadovavime. Ši komanda statydavo pastatus ir tiltus kariuomenės maršrutu; dalis tiltų buvo skubiai statomi iš medžio. Turkijos religinės enciklopedijoje (TDV) yra paminėtas garsiausias tokio pavyzdys: 1538 metais, Kanuni Sultano Suleimano ekspedicijos metu, architektas Sinanas pastatė medinį tiltą, kad kariuomenė galėtų perėti Pruto upę. Šis tiltas buvo labai vertinamas, o tai padėjo jam būti paskirtam vyriausiuoju architektu. Vakarų ekspedicijų metu buvo statomi patvarūs akmeniniai tiltai. Valijos puslapyje paminėti Haramidere, Büyükçekmece, Silivri, Lüleburgaz ir Alpullu tiltai, kurie yra išlikę iki šių dienų.

Kaip išsilaiko akmeninis tiltas?

Akmeninio tilto svoris yra perduodamas per lanką spaudimu. TDV enciklopedijoje rašoma, kad lanko forma turi būti suderinta su spaudimo linijomis, kad visur būtų vienodas spaudimas. Romėnai dažniausiai naudojo apvalius lankus, o turkai, persai ir arabai – smailius lankus. Osmanų meistrai, dėl to, kad lanko centro taškas buvo šiek tiek atokiau nuo atramos, lanko forma buvo kažkur tarp pusapvalio ir parabolės. Viršutiniam lanko akmeniui, kuris užtikrina stabilumą, vadinamas "rakto akmeniu", o apatiniams akmenims, kurie atremia tiltą, – "atramos akmenys".

Nematoma tilto dalis yra po vandeniu. Pagal tą patį šaltinį, norint pastatyti tiltą, pirmiausia aplink būsimų atramų vietą įveriami mediniai statramsčiai, o vanduo iš duobių išpumpuojamas kibirais ir siurbliais. Jei negalima pasiekti tvirto pagrindo, įveriami mediniai kuolai, o jų galai sujungiami geležinėmis sagomis. Atramų paviršius, nukreiptas į vandens srovės kryptimi, turi iškyšimus, panašius į laivo priekį; šie iškyšimai, vadinami "selyaran" arba "mahmuz", apsaugo atramas nuo erozijos ir neleidžia šakoms įstrigti. Mažos angos, esančios tarp lankų, taip pat padeda sumažinti tilto apkrovą, praleidžiant perteklinį vandenį potvynių metu.

Apžiūrint Ergene upės tiltus, verta ieškoti šių detalių, nes tai yra geriausias būdas juos suprasti.

Lüleburgaz akmeninis tiltas

Lüleburgaz mieste, netoli nuo Edirnės, per upę nutiest TDV Islam enciklopedija apibūdina jį kaip 123,80 metro ilgio, penkių arkų tiltą, ir teigia, kad dėl 20,05 metro pločio vidurinės arkos, tai yra didžiausias Mimar Sinano pastatytas tiltas. „Kültür Portalı“ nurodo, kad didelės arkos sudarančius akmenis yra 76 centimetrų pločio ir yra vientisos dalys, kurių ilgis siekia 2,5 metro. Ant jo nėra įrašų; pagal „Vikipediją“, šis statinys „Tezkiretü'l-Bünyan“ knygoje yra vadinamas Mehmed Paša tiltu, o 1579 m. dokumente minimas reikalavimas kvalifikuoto meistro darbams Sinanlı miestelyje, esančiame šalia tilto, rodo, kad statybos prasidėjo anksčiau. Dėl vėlesnių Ergene upės srauto pakeitimų, vandens išleidimo angos buvo užpildytos žemėmis, o tiltas buvo atnaujintas 1983–1987 metais. Norint geriausiai įvertinti tilto dydį, reikia nusileisti prie kranto ir pažvelgti į didelę arką. Babaeski tiltas ir įrašų paviljonas.

Trečiasis tiltas yra Babaeski miestelyje, netoli Luleburgazo, per upę, vadinamą Babaeski upė arba „Šėtono upė“. Pagal ant jo esančiame paviljone esančiame penkių eilių eilėraščyje, jis buvo pastatytas 1633 metais, IV Murado laikotarpiu. „Vikipedija“ teigia, kad Evliya Čelebi aprašė jį kaip Čoban Velio Kasım Agos, kuris pakilo iki Naujųjų karių dalies viršininko, statinį; eilėraščio „Šis tiltas buvo pastatytas ne vergų, o jų šeimininko“ sakinys patvirtina, kad statybos iniciatorius ne pats sultonas, o jo tarnas. Tiltas yra 72 metrai ilgio ir 5,85 metro pločio; jis turi šešias arkas ir dešimt vandens išleidimo angų. Ant arku, įrašuose ir paviljone gausu „čarkıfelek“ (vortex), lelijų ir gėlių motyvų. Gubernatoriaus puslapyje nurodoma, kad prie tilto esančios priežiūros patalpos buvo puoštai apdovanotos, o šiaurinė iš jų buvo atkurta originalioje formoje. Pagal „Vikipediją“, čia buvo tikrinami iš Rumelijos atvykstantys ir į Stambulą keliaujantys užsieniečiai. Kai kuriuose reklamos tekstuose šis tiltas taip pat priskiriamas Mimar Sinanui; tačiau, ant įrašo yra 1633 metų data, o šaltiniuose diskutuojama, ar autorius yra Kasım Aga ar Davud Aga. Todėl teisingiausia yra laikyti šį tiltą 17-ojo amžiaus statiniu. Ergene baseinas ir su Lüleburgaz miestelyje, apžiūrėjus tiltą, verta pasivaikščioti po priešingoje pusėje esančių pastatų likučius – tai padės suprasti, kodėl tiltas buvo pastatytas. Alpullu geležinkelio stotis yra puiki susitikimo vieta; patogūs batai pravers, norint iš arčiau apžiūrėti didelį tilto arką nuo pakrantės. Babaeskyje, sustokite priešais įrašų paviljoną ir išsiaiškinkite ornamentus, tada nusileiskite prie upės ir išvysite šešias arkas bei vandenyje atspindinčias arkas. Kadangi visi trys tiltai yra atviri eismui, vaikštant po juos būkite atsargūs dėl automobilių, o nuotraukas, jei įmanoma, geriausia daryti nuo pakrantės. Po pietų šviesa palengvina akmenų spalvą. Prieš kelionę patikrinkite naujausią informaciją iš vietinių šaltinių, nes tilto būklė ir prieinamumas gali keistis.

Šaltiniai:

Komentarai

0/1000

Parašyk pirmą komentarą