Miškas, besidriekiantis vandenyje – Igneados miškas.

Kırklareli miesto šiaurės rytuose, vos keli žingsniai iki Bulgarijos sienos, yra miškas, kurio dugnas žiemą būna padengtas vandeniu. Šią ekosistemą, vietinėje kalboje vadinamą "longoz", o mokslinėje – "subasar orman", rasite abiejose Iğneada pusėse. Nuo 2007 metų ji yra saugoma kaip nacionalinis parkas. Kırklareli valdyba pabrėžia, kad tokie miškai pasaulyje yra labai reti. Šiame tekste aprašoma, kaip susiformavo "longoz", iš kokių medžių jis sudarytas, kurioje vietoje jame yra ežerai ir kopos, kokie gyvūnai ir augalai jame gyvena, kada jis buvo pradėtas saugoti ir kaip galima apžiūrėti šią teritoriją. Kas yra "longoz"?

Kırklareli valdyba "longoz" apibrėžia kaip mišką, kurio dugnas žiemą ir pavasarį, kai iškrenta daug kritulių, būna padengtas vandeniu. Valdybos puslapyje, skirtame gamtos turizmui, šie miškai apibūdinami kaip medžiai, kurių šaknys yra dirvožemyje, o kamienai – vandenyje, o šakos siekia dangų. Tai aplinka, kurioje ežeras ir miškas egzistuoja toje pačioje vietoje, keičiantis metų laikams. Pagal Kırklareli statistikos metraštį, šie "subasar" miškai žiemą ir pavasarį yra visiškai padengti vandeniu, o vasarą ir rudenį vanduo iš dalies atitraukiamas, tačiau požeminis vanduo išlieka aukštas. Dirvožemis yra turtingas organinėmis medžiagomis ir yra rūgštus. Augalai, apgaubiantys medžius, suteikia miškui panašumą į tropinius miškus. Vanduo, sudarantis šį mišką.

Šio miško šaltinis yra Istranca kalnai, arba Yıldız Dağları. Metraštyje rašoma, kad "longoz" susiformavo dėl nuosėdų, kurias kalnai neša į Juodąją jūrą, ir dėl to, kad šis plotas sezoniniam laikotarpiui yra apsemtas vandeniu. Valdybos puslapyje, skirtame gamtos turizmui, išvardijami upeliai, tiekiantys vandenį į "longoz": Böğürtlen, Paspala, Şahin, Efendi, Çavuşköprü, Madra, Bulanık ir Yavuz. Taip pat yra požeminiai vandenys. Pagal metraštį, Istranca kalnų Turkijos teritorija apima 197 tūkstančių hektarų plotą, o jos aukščiausias taškas yra 1031 metro aukštyje esantis Mahya kalnas. Kalnų šlaitai, besidarantys į Juodąją jūrą, yra apaugę lapuočiais miškais, kurie prasideda prie pakrantės ir siekia 1000 metrų Valijato duomenimis, miškų ekosistemose gyvena 671 augalų rūšis, o taip pat 637 gyvūnų rūšys, įskaitant paukščius, vabzdžius, roplius, žuvis ir žinduolius. Valijato puslapyje ypač pabrėžiama, kad vandens paviršiuje pavasarį žydintys vandens lelijos yra viena iš gražiausių vietovių.

Nacionaliniame parke yra penki ežerai, ir kiekvienas iš jų atlieka unikalią funkciją ekosistemoje. Anglų kalbos „Wikipedia“ duomenimis, Erikli ežeras užima 43 hektarus, Mert – 266, Hamam – 19, Pedina – 10, o Saka – 5 hektarus. Pagal statistikos metraštį, Hamam ir Pedina yra miškuose esantys ežerai, o Erikli, Mert ir Saka yra lagūnų ežerai, kurie tam tikru metų laiku jungiasi su jūga. Erikli ežeras sausais vasaros mėnesiais atitrūksta nuo jūros, o Mert ežeras susiformavo ten, kur Čavušderė teka į jūrą. Šis lagūnų atsidarymas ir užsidarymas yra labai svarbus žuvims, kurios migruoja iš jūros į sūrią vandenį arba atvirkščiai, kad galėtų daugintis, maitintis ar pasislėpti. Valijato nacionalinio parko puslapyje taip pat nurodoma, kad teritorija susideda iš dviejų dalių: pietinėje dalyje yra Saka, Deniz, Hamam, Pedina ir Mert ežerai bei aplinkiniai pelkės, o šiaurinėje – Erikli ežeras ir jį supynčius miškas.

Tarp ežerų, pelkių ir jūros tęsiasi apie 10 kilometrų ilgio kopų juosta. Pagal „Wikipedia“ duomenis, šios kopos vietomis gali būti iki 50–60 metrų pločio, o Igneada gyvenvietė jas skiria į dvi dalis. Kopose gyvena augalai, kurie yra būdingi Juodosios jūros pietvakarinėje dalyje ir yra apsaugomi tarptautinėmis sutartimis. Pagal metraštį, pakrantės, priekrantės kopų ir stabiliausių kopų augalija yra puikios būklės. Kopos atlieka svarbų vaidmenį, atskirdamos saldžiųjų vandenų ekosistemą nuo sūrios jūros, todėl bet koks poveikis pakrantei, pavyzdžiui, važiavimas automobiliu arba kopų sunaikinimas, gali turėti didelį poveikį visai ekosistemai.

Ši teritorija yra svarbus paukščių migracijos kelias.

Mustafa Kaya nuo 2011 m. spalio mėn. iki 2014 m. rugsėjo mėn. atliko lauko tyrimus Igneados miškuose ir aplinkinėse teritorijose. Per 27 dienų trukmės stebėjimų metu buvo nustatyta 227 paukščių rūšys, Šis straipsnis aprašo vietovę, kurioje gyvena tokie žuvų rūšys kaip karpis, upėtaka ir silkius sūriuose vandenyse, o žiemą jūroje – silkius ir plekšres, o vasarą – sardines, menkius ir kalmarus. Apsaugos statusų kelias buvo ilgas.

Šiandieninė nacionalinė parko teritorija nebuvo įkurta iš karto. Pagal Kaya straipsnį, šis plotas yra svarbus paukščių buveinė. Didžioji jo dalis 1978 metais buvo paskelbta gamtos apsaugos zona, o pietinė 1345 hektarų dalis – 1988 metais. 1990 ir 1991 metais visa teritorija dviem etapais buvo paskelbta saugoma zona. Šios skirtingais statusais apibrėžtos teritorijos 2007 metais buvo suvienytos į 3155 hektarų nacionalinį parką. Kırklareli valdybos sprendimas buvo paskelbtas oficialiame leidinyje 2007 metų lapkričio 13 dieną, o šis plotas tapo 39-uoju nacionaliniu parku šalyje. Kaya teigia, kad šis plotas yra pažeidžiama ekosistema, o pagrindiniai spaudimai – tai apgyvendinimo plitimas į miškus ir prie pakrantę, atliekų kaupimasis ir transporto priemonių įvažiavimas į kopas. Kaip sprendimų pasiūlymai, minimas medžioklės draudimas arba kontrolė pelkėse ir jose esančiose pelkėse, žemės ūkio veiklos kontrolė miškuose esančiuose nuosavybės sklypuose, taip pat transporto priemonių įvažiavimo draudimas į kopas tarp Mert ežero ir Bulanık upės. Turkų „Vikipedijoje“ rašoma, kad vietovės pavadinimas kilo nuo İne Bey, kuris prijungė šią teritoriją prie Turkijos, o vėliau pavadinimas buvo pakeistas į İğneada. Pagal statistikos metraštį, šioje vietovėje, be nacionalinio parko, yra gamtos apsaugos zona, gamtos parkas, 16 gamtos saugomų zonų, 28 saugomi medžiai ir 25 registruotos urvos. Metraštyje Erikli ir Mert ežerus supančios pelkės yra įtrauktos į sąrašą kaip atskiros saugomos zonos, kurios yra klasifikuojamos kaip ypač saugomos, aukštos kokybės gamtos apsaugos zonos ir kontroliuojamos naudojimo zonos.

**Pelkių apžiūra**

İğneada yra 27 kilometrai nuo Demirköy, 97 kilometrai nuo Kırklareli centro ir 237 kilometrai nuo Stambulo. Pirmoji kelionės stotelė turėtų būti Nacionalinio parko administracijos ir lankytojų centras, esantis prie vietovės įėjimo. Pagal statistikos metraštį, čia galima stebėti pelkes tiesiogiai per vaizdo kameras, ap Šaltiniai:

• Kırklareli valdybos, Spygliuotųjų miškų informacija, https://www.kirklareli.gov.tr/longoz-ormanlari
• Kırklareli valdybos, Gamtoje turizmas, https://www.kirklareli.gov.tr/doga-turizmi
• Kırklareli planavimo ir koordinavimo skyrius, Statistikos metraštis, Turizmas, https://www.kirklareli.gov.tr/kurumlar/kirklareli.gov.tr/planlama/istatistikler/333_turizm.pdf
• Mustafa Kaya, Paukščiai Igneados spygliuočių miškuose (Kırklareli) ir aplinkiniuose rajonuose, Trakijos universiteto gamtos mokslų žurnalas, https://dergipark.org.tr/tr/pub/trkjnat/issue/25380/267861
• Vikipedija, Igneados spygliuočių miškų nacionalinis parkas, https://tr.wikipedia.org/wiki/%C4%B0%C4%9Fneada_Longoz_Ormanlar%C4%B1_Mill%C3%AE_Park%C4%B1
• Wikipedia, Igneados upių slėnių miškų nacionalinis parkas, https://en.wikipedia.org/wiki/%C4%B0%C4%9Fneada_Floodplain_Forests_National_Park