Pereiti prie pagrindinio turinio
Radar Türkiye
Atraskite renginius programėlėje
Atidaryti
Radar Türkiye

Akarčajo kelionė: nuo Altıgöz iki Ebero ežero.

Akarçay yra upė, kuri neteka į jūrą. Ji prasideda Aukštumose, esančiose Afyonkarahisaro miesto vakaruose, teka per miesto centrą, pasuka į rytus, kerta didelę lygumą ir savo kelionę baigia Ebero ežere, esančiame tarp Bolvadin ir Čay miestų.

Radar TürkiyeRadar Türkiye19 Ekim 2026
Įvertinimų dar nėra

Prisijunk, kad galėtum pažymėti ir įvertinti

Akarčajo kelionė: nuo Altıgöz iki Ebero ežero.

Akarčajas upė nepatenka į jūrą. Ji prasideda aukštumose vakariniame Afjonkarahisaro mieste, teka per miesto centrą, pasuka į rytus, kerta didelę lygumą ir savo kelionę baigia Ebero ežere, esančiame tarp Bolvadino ir Čajo. Šioje neilgoje kelionėje yra Selčukų laikų miesto tiltas, ilgas karavanų tiltas, atspindintis tris skirtingus laikotarpius – nuo Bizanto iki Osmanų imperijos, ir ežeras, kuris yra žinomas savo paukščiais, nendrėmis ir sausra. Šiame straipsnyje mes stebime upę nuo jos šaltinių iki ežero, ir pasakojame, į ką turėtumėte atkreipti dėmesį kelionės metu.

Vikipedijoje esančiame Akarčajos straipsnyje rašoma, kad upė teka per savo pavadinimą turinčią įdubą, esančią Vidurio Anadolijoje, ir išlieja savo vandenis į Ebero ežerą. Tame pačiame straipsnyje nurodoma, kad upės senasis pavadinimas buvo Kokarčaja. Nors dažniausiai manoma, kad upė, kuri senovėje buvo vadinama Aštarpa, atitinka Didžiąją Menderesę, kai kurie akademikai teigia, kad šis pavadinimas atitinka dabartinę Akarčają. Taigi, net paties upės pavadinimas yra diskusijų objektas. Akarčaja upė neprasideda iš vieno šaltinio, o auga, susijungiant jos intakams. Pagal Vikipediją, pagrindinis jos šaltinis yra Aksu upelis, dar žinomas kaip Araplı upelis. Pirmiausia prie jos prisijungia Seyitler Čayı, tekantis iš šiaurės, t. y. Kuruçay, vėliau – Čayözü upelis iš šiaurės, o galiausiai – Kali Čayı iš pietų, ir upė, prisijungusi šiuos vandenis, patenka į Ebero ežerą. Dėl to, kad aplinkinė teritorija yra apsupta aukštų kalnų, jūros drėgnas oras nepasiekia šios vietos. Todėl upėje tekančio vandens kiekis labai skiriasi pavasarį, vasarą, rudenį ir žiemą. Asmuo, matęs upę pavasarį, ir asmuo, matęs ją vasaros pabaigoje, gali pasakoti labai skirtingus dalykus.

Mieste – Senasis Altıgöz tiltas

Seniausias Akarčajos upės palikimas Afjonkarahisaro mieste yra Altıgöz tiltas. Kultūros portale rašoma, kad tiltas yra miesto centre, Četinkaya rajone, šalia Cirit Kayalığı uolos, virš Akarčajos upės. Tiltas yra senojo kelio, vedančio iš Afjonkarahisaro į Han kaimą, o iš ten – į Gazlıgöl ir Eskişehir, ruožas. Jo pavadinimą jam suteikė šešios arkos – dvi apvalios ir keturios smailios Iš upės iškritusi ir 1980 metais į muziejų perkelta restauravimo plokštė buvo grąžinta į savo vietą. Su Anadolu Ajansı agentūra kalbėjęs istorikas nurodė, kad tiltas buvo atnaujintas ir Osmanų imperijos laikais, 1891 metais. Šaltiniai nesutaria dėl tikslios tilto statybos datos. Provincijos kultūros ir turizmo valdybos tinklalapyje apie tiltus teigiama, kad statinys buvo pastatytas 1214 metais ir yra susijęs su Akkoyunlu valstiečių dinastija, o Kultūros portale esančiame tekste teigiama, kad ryšys su Akkoyunlu yra užfiksuotas teismo registruose, o pačioje plokštėje yra nurodytos aukščiau minėtos datos. Šiame tekste remiamės plokštės informacija, tačiau, stovint prieš pat tiltą, svarbu suvokti, kad šie laikotarpiai susilieja. Šiandien tiltas nėra daug naudojamas, todėl jis tapo ramiu statiniu, kuriuo galima grožėtis prie upės krante.

Kelias į lygumą:
Iš miesto ištekėjęs Akarçay upė pasuka į rytus ir atsidaro plačiai besitęstančioje lygumoje. Vikipedijoje esančiame Eber Gölü straipsnyje rašoma, kad upės baseinas, kuriuo ji teka, yra vidutiniškai šimto kilometrų ilgio ir dvidešimt penkių kilometrų pločio, sudarantis nuolydžio zoną, orientuotą šiaurės vakarų – pietryčių kryptimi. Šiaurėje yra Emir Dağları kalnai, o pietuose – Sultan Dağları kalnai, kurie supa šią lygumą. Upės garsas čia skamba silpniau, ji lėčiau teka tarp laukų ir patenka į antrą didelį tiltą, kuris išliko iš senųjų karavanų kelių.

Bolvadin: Kırkgöz tiltas

Kırkgöz tiltas yra maždaug septynių kilometrų į pietryčius nuo Bolvadin miesto centro, per Akarçay upę, tekantį į Eber Gölü ežerą. Kaip pranešė Anadolu Ajansı, tiltas buvo pastatytas 1150 metais Bizantijos imperatoriaus I Manuel Komnenos, turėdamas keturiasdešimt akių. Su Anadolu Ajansı kalbėjęs Afyon Kocatepe universiteto istorikas teigė, kad tiltas buvo svarbus taškas šiaurės-pietų karavanų kelyje, jungiančiame Stambulą su pietine šalies dalimi nuo Romos imperijos laikų, kad jis buvo naudojamas kaip pagrindinis kelias Selčukų laikais ir kad jis buvo nuolat naudojamas Osmanų laikais. Mimar Sinan yra tas, kuris padarė tiltą tokį, koks jis yra šiandien. Pasak provincijos kultūros ir turizmo valdybos, tilto pietinė dalis yra iš marmuro ir apdirbto bazalto, pastatyta I Manuel Komnenos, o šiaurinė dalis buvo išplėsta Vikipedija rašo, kad keičiant upės vagą, kai kurios akys buvo sunaikintos, o kitos – palaidotos po žeme. Tiltas buvo pažeistas Turkijos nepriklausomybės karo metu, jo plokštelė nukrito į upę, vėliau buvo rasta ir perkelta į muziejų. Šiandien tiltas stovi šalia pagrindinio kelio, tarp laukų, ir iš aukštai atrodo tarsi linija, kertanti lygumą. Kelionės pabaiga – Ebero ežeras.

Akarčajo kelionę galima baigti prie Ebero ežero. Pagal „Vikipediją“, Eberas yra vienuoliktas pagal dydį ežeras Turkijoje, jo gylis – apie 967 metrai virš jūros lygio, tai yra gėlavandis pelkės ežeras. Jis apibūdinamas kaip likęs ežeras, kuris anksčiau buvo daug didesnis ir gilesnis, dar per paskutinįjį ledyninį laikotarpį. „Vikipedijoje“ rašoma, kad ežeras pavadintas pagal Avšarų turkų kaimą, ir kad anksčiau jis buvo susijungęs su Akšerio ežeru. Šiandien Eberas per kanalą tiekia vandenį į Akšerio ežerą. Provincijos kultūros ir turizmo departamentas nurodo, kad ežeras yra Čajo ir Bolvadino rajonų ribose, ir kad jis aprūpinamas vandeniu iš Akarčajo upės ir iš Sultan Dağları kalnų šaltinių. Ežero paviršius apaugęs nendrėmis. Pagal „Vikipediją“, raudonosios nendrės gali siekti penkių, o kartais ir šešių metrų aukštį, todėl didžioji ežero dalis atrodo kaip pieva, o ne vandens telkinys. Ežere yra šimtai plaukiojančių salų, kurias vietiniai gyventojai vadina „kopak“. „Kopak“ susidaro, kai nendrių šaknys atsilaisvina nuo dirvožemio ir ant jų susikaupia dirvožemis, atneštas vėjo. Dalies kaimų, esančių prie ežero, gyventojai užsidirba pragyvenimą apdirbdami nendres ir rotangą. Eberas taip pat yra svarbus paukščių lizdavietė. „Vikipedijoje“ minimi migruojantys vandens paukščiai, kurie atskrenda į ežerą medžioti, lizdintis nendrių salose arba žiemoti, pavyzdžiui, mažasis pilkasis žąsis, kastuvas, dalmatijos pelikanas, purpurinis žuvėdra, dryžuotas žuvėdra, didžioji pilkasis žuvėdra ir sakarmeka. 1992 m. birželio 22 d. ežeras buvo paskelbtas saugoma gamtos zona. Šis statusas yra puikus priminimas, kad einant pakrante negalima įeiti į nendrynes ir sutrikdyti paukščių. Tačiau yra vienas faktas, kurį reikia žinoti prieš Šią tiltą kertant, pabandykite atskirti skirtingų laikotarpių akmenis; šios vietos didžiausias privalumas – galimybė pastebėti skirtumą tarp Šinano pastatytos šiaurinės dalies ir Bizantijos laikų likusios pietinės dalies. Skirkite paskutines dienos valandas Ebero ežerui. Jei norite stebėti paukščius, atsineškite binoklį ir būkite ramūs prie kranto; migracijos metu ežeras yra itin gyvas. Apsivilkite patogius batus, nes takai aplink krantą ir tiltą dažniausiai yra žemės ir vietomis purvo. Abu tiltai yra atviri, todėl neturi lankymo laiko, tačiau planuokite grįžti iki saulės nusileidimo, kad būtų šviesiau ir saugiau. Šis trumpas upelis, kuris tiekia vandenį miestui, laisto lygumas ir galiausiai virsta ežeru, leis jums pažinti Afjonkarahisarą ne tik dėl jo pilies, bet ir dėl jo vandens.
Šaltiniai:

Komentarai

0/1000

Parašyk pirmą komentarą