Iš Kızılırmak upės molio pagamintas indas, tradicinis Avanos keramikos gaminys.

Avanos miestą Turkijoje skverbiančia ilgiausia šalies upė – Kızılırmak – jį skiria į dvi dalis. Miesto pavadinimas ir amatas, kuriuo čia užsiima žmonės, yra susiję su šia upe. Pagal Avanos savivaldybės informacijos, daugelis istorikų mano, kad miesto pavadinimas „Avanos“ yra kilęs nuo žodžio „evani“, kuris reiškia „puodas, indas, virtuvės reikmenys“, todėl pavadinimas gali būti suprantamas kaip „indus gaminančio miesto“. Šiame tekste mes pasakojame, iš kur atsirado Avanos keramika, kaip molis virsta purvu, o purvas – indais, ir kur bei kaip šiandien mieste galima stebėti šį amatininkų darbą. Mes nenurodysime konkrečių dirbtuvių pavadinimų, nes vaikštant po miesto gatves, jūs pats susidursite su daugybe tokių vietų. Tai yra amatas, kuris gyvuoja nuo neolito laikų.

Avanose indų gaminimas yra ne vienos kartos tradicija. Turkijos patentų ir prekių ženklų tarnybos registracijos pažymėjime nurodoma, kad keramikos gamyba Nevšehire regione vyksta nuo neolito laikų ir yra paplitusi aplink Avanos miestą. Pagal šį dokumentą, jau ankstyvajame bronzos amžiuje molis, greičiausiai kaip ir šiandien, buvo gaminamas iš Avanos kalnų ir senosios Kızılırmak upės vagos. Pirmieji indai buvo formuojami vyniojant ir apvijant, o tada kepami atviroje liepsnoje. Keramikų ratas atsirado bronzos amžiaus pabaigoje, todėl gamyba buvo perkelta į ratą. Topaklı kaimo, esančio Avanose, Topaklı kalvos archeologinėse kasinėjose, buvo rasti keramikos fragmentai, datuojami nuo bronzos amžiaus iki Bizantijos laikų, 24 sluoksniuose. Savivaldybė nurodo, kad šios kasinėjimai 1967 metais atliko italų komanda. Trumpai tariant, šiandien dirbtuvėse sukiojantis ratas yra tūkstančių metų amato tęstinumo simbolis.

Indai ir kelionės į Adaną

Ne tik indų gamyba, bet ir jų pardavimas yra svarbus miesto istorijos dalis. Registracijos pažymėjime rašoma, kad Avanose pagaminti indai buvo dedami į maišus, o tada užkraunami į kuprančius gyvūnus ir vežiami į aplinkinių provincijų ir rajonų rinkas. Šis pardavimo būdas buvo naudojamas Osmanų imperijos laikotarpiu ir respublikos pradžioje. Žinoma, kad Avanos vyrai keliaudavo ilgomis kelionėmis į Adaną pardavinėti indus ir kilimus. Dažniausiai mokėjimas buvo atliekamas mainais – pirkėjas atiduodavo tiek bulgurų, ryžių, druskos ar sūrio, kiek buvo indų. Kuprančiais gyvūnais šios Gedik miestelyje dirvožemis yra raudonas ir mėlynas, Burabayyre – daugiausia raudonas, Cinderesije – raudonas ir mėlynas, o Kızılöze – raudonas. Upės pavadinimas taip pat yra susijęs su šia spalva. „Vikipedijoje“ esančiame apie Avanos miestą straipsnyje rašoma, kad dėl dirvožemio, kurio sudėtyje yra tufas ir molis, šiame regione anksčiau buvo pastebimas ryškus raudumas, tačiau po statant užtvankas šis bruožas buvo labai sumažėjęs. Dirvožemis virsta moliumi.

Gamybos procesas prasideda, kai tinkamas dirvožemis atgabenamas į dirbtuvę, vadinamą „işlik“. Priklausomai nuo gaminamo produkto, skirtingi dirvožemio tipai yra maišomi įvairiomis proporcijomis – šiam etapui naudojamas terminas „harmanlama“. Dideli dirvožemio grūdai yra traiškomi kūju ir smulkinami, o tada dirvožemis yra sijos. Vietinėje kalboje rankiniu būdu maišomas dirvožemis vadinamas „çamur çıkartmak“, o į molį yra priduriama apie dešimtąją dalį vandens. Suspaustas molis yra paliekamas ilsėtis vieną dieną. Jei šis etapas yra praleidžiamas, molis gali įtrūkti, nes vanduo ir mineralai tik ilsėdamiesi tolygiai pasiskirsto moloje. Atilsčius molis yra minkomas rankomis ir tą pačią dieną turi būti formuojamas, nes kitu atveju jis pradeda kipti. Pėdų valtis.

Formavimas Avanose atliekamas ant „çıkrık“ arba ant ratinio stendo. „Vikipedijoje“ esančiame apie Avanos miestą straipsnyje rašoma, kad ant šio ratinio stendo, kurį varo kojomis, molis yra meistriškai formuojamas. Ant stendo yra montuojami įvairūs formų štampai, atsižvelgiant į gaminamo produkto dydį. Yra trys tipų štampai: su pagrindu, plokščias ir be pagrindo, vadinami „ulak“. Indams, kurie gali būti pagaminti vienu metu, pakanka pagrindo ir plokščio štampo. Dideliems indams, kurie yra gaminami dviem etapais, taip pat naudojamas „ulak“ štampas. Meistro šalia yra nedidelis vandens kibiras, o meistras, kad molis neišdžiūtų, nuolat jį drėkina audiniu. Jei molis nėra gerai įdėtas į centrą, jis gali judėti ir neįgauti tinkamos formos. Po to, kai yra suformuotas pagrindinis paviršius, pereinama prie smulkių darbų. Prieš išdžiuvus, paviršiui yra dažomas – šiam procesui naudojamas terminas „zırhlama“. Kai indas pasiekia odos kietumo, paviršius yra poliruojamas – šiam procesui naudojamas terminas „perdahlama“. Pagal „Vik Süleyman Demirel universiteto dėstytojų Serap Ünal ir Erdem Aybar straipsnis, paskelbtas Ankaroje esančiame Grožės fakulteto žurnale 2022 metais, išsamiai aprašo šią vietinėje kultūroje vadinamą "juodąjį krosnį". Krosnis yra stačiakampės prizmės formos, o jo statyboje naudojama "kisir" akmuolytis. Ugnyje degančioje apatinėje dalyje yra vadinamas "infernu", o viršuje yra "aukštuma", iš kurios galima stebėti krosnies darbą. Prieš uždegant krosnį, ji yra apšlakama pjuvenomis, kad būtų sušildyta. Pjuvenomis sukurta ugnis dega krosnyje nuo keturių iki aštuonių valandų. "Cıngı" vadinami kibirkščiai rodo, kad kepimas baigtas. Tada krosnis leidžiama atvėsti, o produktai po truputį išimami. Juodas keraminis dirbinys, apdorojimas dūmais.

Tame pačiame straipsnyje Avanos miestas pristatomas kaip centras, kuriame išliko retas kepimo būdas, šiandien mažai naudojamas Anadolijos keramikoje. Šiame būde, vadinamame "apdorojimu dūmais" arba "juoduoju kepimu", keramikos dirbiniai dedami į skardinę, tarp jų dedamos anglies, pjuvenos ir medienos, o skardinės angos uždaromos akmeniu. Skardinė kartu su kitais dirbiniais įdedama į "juodąjį" krosnį. Dėl mažo deguonies kiekio šioje aplinkoje, dirbiniai kepa iš vidaus į išorę, įgaudami juodą spalvą. Tyrėjai, stebėdami šį kepimo procesą vietoje, pastebėjo, kad temperatūra pakilo iki 850–900 laipsnių, o ant visų dirbinių paviršių susidarė ryški juoda spalva. Juodame keraminiame dirbiniuose nenaudojama glazūra. Natūralus blizgesys atsiranda dėl poliravimo. Straipsnyje šis metodas yra laikomas viena iš Avanos išnykstančios kultūros paveldo dalimi, o taip pat pažymima, kad meistrai vis dar sėkmingai jį taiko. Naujos krosnys, nauji eksperimentai.

Tradicijos neatsirado iš niekur. 2021 m. paskelbtoje Nevşehir Hacı Bektaş Veli universiteto atviroje archyvo medžiagoje teigiama, kad "juodosios" krosnys vis dar naudojamos tradiciniuose miestelio keramikų cechuose. Pagal tą patį tyrimą, Avanose surengti keramikų simpoziumai ir seminarai, kuriuose buvo statytos soda krosnys, druskos krosnys bei japonų Noborigama ir Anagama krosnys, o daugelio institucijų pagalba buvo įkurta keramikų muziejus. Kai kurie meistrai Kurumų, kuriuose galite pamatyti Avanos keramiką:

Kai atvyksite į miestą, pirmiausia nuvažiuokite prie upės. Pagal miesto valdžios informaciją, dvi upės pusės yra sujungtos keturiais tiltais, iš kurių du yra aplinkkelio dalis. Statybos darbai prie akmeninio tilto buvo pradėti 1898 metais, o tiltas atidarytas 1900 metais. Jo ilgis – 151 metras. Medinis pakabinamas tiltas, skirtas tik pėstiesiems, pastatytas 1973 metais, jo ilgis – 180 metrų, ir jis lengvai linguoja virš upės. Iš tilto, žiūrėdami į miestą, galėsite pamatyti senus namus, prispaustas prie šlaito, ir įėjimus į dirbtuves. Anglų kalbos „Wikipedia“ rašo, kad senosios Avanos dalis yra išgraviruota mažais požemiais, kurie šiandien daugiausia naudojami keramikų dirbtuvėse. Daugelio dirbtuvėse galite stebėti meistrą, dirbantį prie keraminių ratų. Norėdami pamatyti, kaip indas formuojasi ant rato, užtenka pasilikti keletu minučių.

Praktiniai patarimai:

* Geriausia stebėti keramikų darbą ryte, kai meistrai dirba prie ratų. Degimo dienos skiriasi priklausomai nuo dirbtuvės.
* Dirbtuvėse esančių bandymų rato ir kursų sąlygos skiriasi priklausomai nuo įmonės; sužinokite apie tai vietoje.
* Regionui būdingų produktų yra: indai, vandens ąstukai, indai, skirti maisto saugojimui žiemą, ir kubeliai.
* Raudonuose, nedažytuose induose spalva atsiranda dėl hematito, esančio molyje; juodi ir blizgūs indai gali būti apdeginti specialiu būdu.
* Pirkdami produktą, ieškokite antraštės „Avanos keraminiai gaminiai“ ir geografinės žymės simbolio.
* Avanos gali būti apjungta su kelione į požeminį miestą „Özkonak“ ir karavanserajui „Sarıhan“.

Šaltiniai:

* Turkijos patentų ir prekių ženklų tarnyba, „Avanos keramikinių gaminių“ geografinės žymės registracijos pažymėjimas (Nr. 293), https://ci.turkpatent.gov.tr/Files/GeographicalSigns/293.pdf
* Serap Ünal, Erdem Aybar, „Avanos keramikų gamybos būdas: apdegintos keraminės gaminės“ („DergiPark“, 2022), https://dergipark.org.tr/en/pub/augsfd/article/1114863
* Avanos savivaldybė, „Istorija“, https://www.avanos.bel.tr/avanos/tarihce-1
* Nevşehir Hacı Bektaş Veli universiteto atvi