Pereiti prie pagrindinio turinio
Radar Türkiye
Atraskite renginius programėlėje
Atidaryti

Kaip susiformavo „peri“ (unikalios geologinės formacijos), Kapadokijos vulkaninis pasakojimas.

Visi, kurie pirmą kartą atvyksta į Kapadokiją, užduoda tą patį klausimą: kaip susiformavo šie akmeniniai „gumburai“ – ploni stulpeliai su tamsiais viršūnėmis? Atsakymas slypi ne viename įvykyje, o dviejuose atskiruose procesuose, kurie vyko milijonais metų.

Radar TürkiyeRadar Türkiye19 Ekim 202621
Įvertinimų dar nėra

Prisijunk, kad galėtum pažymėti ir įvertinti

Kaip susiformavo „peri“ (unikalios geologinės formacijos), Kapadokijos vulkaninis pasakojimas.

Kapadokiją pirmą kartą aplankę žmonės dažnai užduoda tą patį klausimą: kaip susiformavo šie akmeniniai „gumbai“, siauros kolonos su tamsiais viršūnėmis? Atsakymas slypi ne viename įvykyje, bet dviejuose atskiruose procesuose, vykusiuose milijonais metų. Pirmasis – ugnies istorija, kai ugnikalniai padengė regioną storais pelenų ir uolienų sluoksniais. Antrasis – vandens ir vėjo istorija, kai šie sluoksniai palaipsniui buvo erozuojami, įgaudami savo dabartinę formą. Šiame tekste, remiantis geologų tyrimais, aprašomos šios dvi istorijos, o vėliau parodoma, kaip galima išmokti skaityti „peribacaları“ (akmeninius „gumbų“) vietoje.

Kapadokija yra ant aukštaumos, kurios vidutinis aukštis virš tūkstančio metrų, o šią lygumą pramuša ugnikalnių viršūnės. Pasak Maden Tetkik ve Arama Genel Müdürlüğü (Minesčių tyrimų ir paieškos generalinio direktorato) darbuotojo Mehmeto Çobankaya, regione yra du dideli stratovulkanai: 3916 metrų aukščio Erciyes ir 3268 metrų aukščio Hasandağı. Erciyes centrinis konusas seniai išnyko ir buvo sunaikintas erozijos, o išlikęs išsikišęs lavos sluoksnis sudaro dabartinę viršūnę. Hasandağı buvo mažiau paveiktas erozijos ir išlaikė savo jaunatvišką vulkaninę formą. Nevşehir valdybos geologinio paveldo puslapyje rašoma, kad Erciyes, Hasandağı ir Göllüdağ apyliuose vykusių išsiveržimų metu regione buvo paliktos didelės pelenų, tufų ir lavos sluoksniai. Be didelių ugnikalnių, regione yra ir mažesnių, trumpesnio amžiaus struktūrų. Çobankaya rašo, kad Acıgöl rajone ir Kuyulutatlar apylinkėse yra daug išlikusių vulkaninių konusų, o Acıgöl maaras yra puikus šio tipo struktūros pavyzdys. Tame pačiame tekste teigiama, kad riolitinių Kocadağ kupolo, priklausančio Acıgöl vulkaniniam sistemui, amžius yra apie septyniasdešimt tūkstančių metų. Taigi, Kapadokijos vulkaninė praeitis nėra tolima legenda, bet gana nesenas procesas geologiniu masteliu.

Ugnies lietaus sukurtos uolos.

„Peribacaları“ pagrindinė medžiaga yra tufas ir ignimbritas. Tufas yra porėtas ir lengvas uolienas, susidarantis iš vulkaninių pelenų, kurie kaskart susispaudžia ir sukietėja. Ignimbritas yra piroklastinių srautų nuosėdos – tai karštų pelenų, dujų ir uolienų fragment Ürgüp formacija ir laikotarpis

Žvelgiant į šlaitus, jungiančius Ürgüpą ir Göremę, matomi įvairių spalvų sluoksniai iš tikrųjų yra įvairių uolienų išsiveržimų įrašai. Pagal M. Naci Sayın'o, Vedato Toprako vadovaujamoje disertacijoje, kuri buvo parengta Vidurio Rytų Technikos Universitete, Ürgüp formacijoje yra aštuoni dažni ignimbritų tipai. Nuo apačios į viršų jie yra: Kavak, Zelve, Sarımaden Tepe, Cemilköy, Tahar, Gördeles, Kızılkaya ir Valibaba Tepe ignimbritai. Disertacijoje pateikti datavimo duomenys rodo, kad šie sluoksniai susiformavo maždaug prieš 14–9 milijonus metų ir tęsėsi iki prieš 3 milijonus metų. Žinduolių fosilijos, rastos tarp sluoksnių, taip pat atitinka šiuos amžius. Šaltiniuose pateikiami labai įvairūs skaičiai, susiję su „peri“ (žemių kūgių) amžių. Remiantis moksliniais tyrimais, „peri“ nešančios uolienos susiformavo milijonais metų prieš, o patys „peri“ atsirado vėliau, dėl šių uolienų erozijos. Viename iš ankstesniuose, disertacijoje aprašytuose darbuose, geomorphologas Sür teigė, kad didžioji dalis šių dienų reljefo formavosi per kvarterno laikotarpiu, esant pusiau sausam klimatui. Tarptautinė geologijos mokslų asociacija (IGS) 2022 m. spalį savo pirmame 100 geologinio paveldo vietų sąraše įtraukė Kapadokijos mioceno amžiaus ignimbritų seką. Kaip „kepurė“ apsaugo „stiebą“

„Peri“ (žemių kūgiai) susiformuoja ten, kur ant minkštos uolienos yra kietesnis uolienos gabalas. Lietaus ir potvynio vanduo prasiskverbia į kietesnio paviršiaus įtrūkimus, nuplauna minkštą tufą po juo. Skirtingai nuo to, skystis nepasiekia ir nepažeidžia kietesnio sluoksnio, todėl jis išlieka. Laikui bėgant, po kietos „kepurės“ susidaro kūgiška „stiebo“ forma. Kai „kepurė“ nukrenta, neapsaugotas „stiebas“ greitai eroduoja ir dingsta. Todėl kiekvienas „peri“, kurį matote šiandien, yra ilgo proceso trumpalaikis momentas. Kapadokijoje taip pat diskutuojama, iš ko sudaryta „kepurę“ sudarantis akmuolys. Pagal disertacijoje aprašytus tyrimus, Chaput 1947 m. teigė, kad „kepurės“ yra pagamintos iš bazalto, o Sür kalbėjo apie bazaltinių ir Štai vertimas:

Kavak ignimbritinių uolienų formacijų atmainos, kurios yra nuo keturių iki septyniolikos laipsnių, Zelve – nuo dviejų iki treiolikos laipsnių, o Cemilköy – nuo aštuonių iki dvidešimt trijų laipsnių, yra labiausiai palankios vietos „peri“ formavimui. Vienas iš įdomiausių tyrimo rezultatų yra tai, kad „peri“ reguliariai susiformuoja tik keturiose iš aštuonių ignimbritinių uolienų sluoksniuose. Tai yra Kavak ignimbritinė uoliena, pereinamasis sluoksnis tarp Kavak ir Zelve, Zelve ignimbritinė uoliena ir Cemilköy ignimbritinė uoliena. Kituose sluoksniuose arba visai nesusidaro „peri“, arba jie susiformuoja tik atskirose vietose, kaip, pavyzdžiui, Tahar ir Gördeles. Kavak ir Zelve pereinamajame sluoksnyje „peri“ pagrindas susidaro iš Kavak ignimbritinės uolienos, o viršūnė – iš Zelve ignimbritinės uolienos apatinės dalies, tarp jų yra plonas nuosėdų sluoksnis. „Peri“ matavimai.

Mokslininkai išmatavo atskirus „peri“ vietoje ir išskyrė du pagrindinius tipus. Pirmasis yra kūginis tipas, susidedantis tik iš viršūnės, o antrasis – tipas, kurio viršūnė yra ant atskiro pagrindo. Zelve ir Cemilköy „peri“ yra kūginio tipo pavyzdžiai. Išmatuotų „peri“ pagrindo skersmuo yra nuo 9,7 iki 13,7 metro, o aukštis – nuo 8,41 iki 21,73 metro. Šlaito kampas yra nuo šešiasdešimt iki septyniasdešimt laipsnių, o Zelve „peri“ yra vertikalesni. Atstumas tarp „peri“ Zelve yra nuo 5,45 metro, o Kavak – iki 42,72 metro. Sür'o darbe nurodoma, kad aukščiausių „peri“ aukštis yra nuo dvidešimt penkių iki trisdešimt metrų. „Göreme“ savivaldybė nurodo, kad kai kuriose „Aşk Vadisi“ (Meilės slėnis) uolose yra iki penkiasdešimt metrų aukščio. Šis skirtumas gali būti dėl skirtingų išmatuotų pavyzdžių ir apibrėžimų. Klimatas taip pat paaiškina, kodėl „peri“ daugiausia randami Kapadokijoje. Regione vyrauja sausas klimatas, o „Göreme“ apylinkėse metiniai krituliai yra apie 380 milimetrų. Augalija yra reta, išskyrus upių pakrantes. Kadangi nėra šaknų, sulaikančių dirvožemį, staigus lietus teka nuo šlaitų kaip potvyniai. Kai tufinių plokščių plitimo vietose susidaro gilios slėnių grioviai, o Dėl šių panašumų slėnis kartais vadinama „Fėjų slėniu“. Kultūros ir turizmo departamentas apsaugojo kai kurių uolienų apylę tvoromis. "Trys gražuolės", esančios prie Ürgüpo įvažiavimo, yra trys viena prie kitos prispaustos fėjų stulpelės, kurias žmonės vadina motina, tėvas ir vaikas. Bağlıdere slėnyje, dar žinomame kaip "Meilės slėnis", pagal Göreme savivaldybės duomenimis, per maždaug penkių kilometrų ilgio taką galite pamatyti aukštus ir siauri fėjų stulpelius. Tai yra jautrus paveldas.

Valdžios institucijos pabrėžia, kad natūrali erozija vyksta ir šiandien, o fėjų stulpeliai yra jautrūs besikeičiančioms klimato sąlygoms ir žmogaus poveikiui. Liūtis, temperatūros svyravimai ir vėjas toliau formuoja uolienas. Todėl svarbiausia, ką gali padaryti lankytojas, yra nelaistyti šio proceso. Nelipkite ant fėjų stulpelių, negrąžkite įrašų ant jų paviršių, nepalikite pažymėtų takų. Kaip teigia gidai Devrente, šios formos yra gražios, kai jas stebite iš toli. Lankydami, pasiimkite nedidelį klausimų sąrašą. Koks yra pavadinimo spalva? Ar jis tamsesnis nei pagrindas? Ar yra siaurėjimas po pavadinimu? Ar fėjų stulpelis susideda tik iš pavadinimo, ar po juo yra atskiras stiebas? Ar fėjų stulpeliai, stovintys šalia vienas kitam šlaitoje, yra išdėstyti toje pačioje trūkimų linijoje? Atsakymai į šiuos klausimus atitinka detales, kurias geologai matuoja jau dešimtmečius. Ryte ir vakare, kai šviesa krenta horizontaliai, spalvų skirtumas tarp sluoksnių tampa labiau pastebimas. Taigi, nuotrauka kraštovaizdžio gali tapti trumpa pamoka apie ugnikalnių ir vandens, kurie per milijonus metų sukūrė šį grožį.

Šaltiniai:

Komentarai

0/1000

Parašyk pirmą komentarą