Išorinėje Stambulo pusėje, nuo Kağıthane iki Kazlıçeşme.

M7 metro linijos Kağıthane stotis yra tiesiogiai pastatyta ant Kağıthane upės. Todėl pirmasis žingsnis, išlipus iš stoties, yra pažvelgti į upę. Ši upė, Bizantijos laikotarpiu vadinta Barbysos, įteka į Halič įlanką, o visa Sadabad istorija vyksta jos abiejose pusėse. Išėję iš stoties, einkite upės vaga, t. y. į pietvakarių kryptimi. Šis apie kilometrą ilgas pasivaikščiojimas parodys, kokia buvo Lale laikotarpio rezidencijų linija šiandien. Eilėje atkreipkite dėmesį į upės vagą, nes 1722 metais ji buvo išvalyta ir apstatyta lygiais krantais, paverčiant ją kanalu, kuris buvo vadinamas Cedvel-i Sim arba Gümüş Dere (Sidabrinė upė). Šaltiniuose rašoma, kad marmuras šiam kanalui buvo atgabentas iš Çengelköy esančio Kulelibahçe rūmų. Kanale buvo pastatytos sienos, kriokliai ir marmuriniai baseinai; vanduo tekėjo per krioklius ir susidurdavo baseinuose. Sultonas III. Ahmedas įsakė atgabenti šimtus medžių, tarp jų – platanių, lėlių, juodųjų pušų, bukų ir kaštonų, iš Yoros kalnų, kad jie būtų pasodinti šiame sode. Pasiekus pasivaikščiojimo pabaigą, atsidursite šiuolaikinėje Kağıthane savivaldybės pastate, kuris yra tikrojo Sadabad rūmų vieta. Svarbu suprasti, kad šioje vietoje iškilo keli rūmai vienas po kito. Pirmasis rūmų kompleksas buvo greitai pastatytas Damat İbrahim Paša priežiūroje 1722 metais, o poetai jam suteikė pavadinimą Sadabad, kuris reiškia "palankus ir klestintis". 1730 metais įvykusio Patrona Halil sukilimo metu, aplinkiniai rūmai buvo apiplėšti ir sunaikinti; I. Mahmudas neleido sudeginti rūmų, tačiau negalėjo sustabdyti jų sunaikinimo. II. Mahmudas 1809 metais nugriovė apgriuvusius rūmus ir pavedė Krikor Amira Balyanui juos atstatyti. Sultonas Abdülaziz 1862-1863 metais, šioje vietoje, pastatė trečiuosius rūmus, vadinamus Çağlayan rūmais, pagal Sarkis ir Agop Balyanų projektą. Kağıthane valdybos duomenimis, rūmai buvo nugriauti 1943 metais, o jų vietoje 1952 metais pastatytas karinis įrangos mokykla. Šiandien šis pastatas naudojamas kaip savivaldybės administracijos pastatas. Pagal Vikipedijos straipsnį, nedidelės rūmų likučiai yra eksponuojami lauke, netoli savivaldybės pastato; aplink paieškokite šių ak Geriausias būdas fotografuoti – stovėti ant upę kertančių tiltų ir fotografuoti į upės tekėjimo kryptimi; ryto šviesa padės išryškinti upės krantus. Pasivaikščioję čia apie valandą, persėskite į autobusą M7 ir vykstate į Mecidiyeköy, o iš ten persėskite į autobusus M2 ir M1A, kad nuvyktumėte į Davutpašą. Šaltinis: TDV Islamo enciklopedija, Sadabad ir Kağıthane; Kağıthane valdybos, Sadabad rūmai; Vikipedija, Pirmoji Sadabad rūmų kompleksas.

M1A linijos Davutpaşa-YTÜ stotis yra Güngören rajone, viaduko viršuje, maždaug pusę kilometro nuo Otağ-ı Hümayun. Išlipę iš stotelės, nukreipkite į Yıldız Technikos universiteto Davutpaşa miestelį ir vadovaukitės saugos darbuotojų nurodymų. Miestelio teritorija, kurioje jis yra, senovėje buvo vadinama Davutpaşa lyguma, pavadinta pagal II. Bayezido vizirą, Koca Davud Pašą. Tai buvo vieta, kur kariuomenė rinkdavo pajėgas prieš žygį į vakarus, o jei sultonas nedalyvavo, kariuomenę čia išlydėdavo ir vėliau pasitikdavo. Priartėjus prie rūmų, pirmiausia įvertinkite jų dydį, nes Turkijos Islamo enciklopedija juos apibūdina kaip dviejų aukštų pastatą, pastatytą iš akmens blokų. Vakariniame fasade esančius įėjimų portikus saugo smailios arkos, atremtos į vieną stulpą, o virš jų yra terasos. Enciklopedijoje pabrėžiama, kad iš terasų atsiveria platus vaizdas į rytus; nors šiandien šioje pusėje matyti miesto tekstūra, vaizdo kryptis nepasikeitė. Jei į pastatą galima patekti, atkreipkite dėmesį į apatinio aukšto kvadratinę salę; šis patalpas, kurio kiekvienos pusės ilgis viršija dešimt metrų, dengia kryžminis skliautas. Šio aukšto įėjimo sienoje yra židinys ir fontanas, kuriame išgraviruotas I. Ahmedo eilėraštis, parašytas slapyvardžiu Bahti. Viršutinio aukšto didžioji salė dengiama maždaug dešimties metrų skersmens kupolu, kurį remia pandantifai. Langai, išdėstyti dviem eilėmis, užtikrina daug šviesos abiejuose aukštuose; stovėdami viduje, stebėkite, kaip šviesa atsispindi nuo akmens paviršių. Šaltiniai pateikia skirtingą informaciją apie pastato istoriją. Tradicinė versija sieja rūmų kilmę su penkioliktuoju amžiumi, o Turkijos Islamo enciklopedija, remdamasi archyviniais dokumentais, teigia, kad dabartinis pastatas buvo pastatytas Hassa vyriausiojo architekto Dalgıç Ahmed Ağa laikais, III. Mehmedo valdymo metu, ir užbaigtas I. Ahmedo laikais. 1603 m. dokumente buvo nurodyta, kad Izniko keramikams reikia užbaigti trūkstamas detales šiuose rūmuose. Rūmų klestėjimo laikotarpiu, kuriuo buvo žinomas IV. Mehmedas, kuris buvo įsitikinęs keramikų amatu, aplink rūmus buvo pastatyti įvairūs priedai. Enciklopedijoje minimi III. Mehmedo ir I. Ahmedo šaudymo akmenys, Šaltiniai: „TDV Islamo enciklopedija“, Davudo Pašos rūmai; Esenler savivaldybė, „Esenler istorija“; „Vikipedija“, „Otağ-ı Hümayun“.

Bahçelievler metro stotis yra šalia D-100 magistralės šiauriniame pakraštyje. Vila yra šiauriau stoties, maždaug už kilometro pėsčiomis. Jūsų tikslas yra parkas, esantis šalia Bahçelievler savivaldybės ir rajono administracijos. Vila šiandien yra savivaldybės poilsio parko teritorijoje. Kai įėinate į parką, pirmiausia pažvelkite ne į pastatą, o į baseiną, nes būtent baseinas, esantis vilos centre, ją išskiria iš kitų panašių pastatų Stambule. Pagal Hamza Gündoğdu straipsnyje „DergiPark“ publikuotą aprašymą, baseinas yra maždaug 25 metrų ilgio ir 20 metrų pločio, o jo gylis – 1,5 metro. Pati vila yra ant šio baseino viduryje, užima maždaug 13 metrų ilgio ir 8 metrų pločio stačiakampį plotą. Teritorija šlėpia nuo rytų į vakarus, todėl baseino siena rytuose yra arti žemės, o vakaruose – aukštas, daugiau nei 2 metrų aukščio sieninis barjeras. Pasukite į rytinę pusę, kur yra įėjimas, ir sekit už baseino einančiu tiltu. Įėjimas yra dviejų laiptų, turinčių dvi puses su turėkliais, vedančių prie dviejų smailių arkų ir durų. Atidžiai apžiūrėkite durų baltos ir raudonos marmuro arką ir viršutinėje dalyje esančią išlikusią reljefinę plokštelę. Kairėje pusėje esantis šešiakampis, marmuro tinkleliais apstatytas mažas langas ir šalia jo esantis siauras ventiliacijos angas, suteikia tam tikrų įžvalgų apie pastato vidinę struktūrą. Toliau einkite į baseino rytinę pusę ir ieškokite subtilios vandens kanalizacijos, išgraviruotos į vientisą baltą marmurą, vingiuotu būdu. Gündoğdu rašo, kad šioje vietoje, kur kanalas jungiasi prie baseino, yra maža, apvalios formos baseinėlis. Pasukite į vakarinę pusę ir pažvelkite į sieninio barjero kampus. Čia matomi balkonai ir kamerijos, atremtos į akmenines konsoles. Dabartinė vilos konstrukcija, būtent kupolas šiaurinėje pusėje ir skėtinė konstrukcija pietinėje, yra 1973 m. atlikto Mualla Eyüboğlu restauravimo rezultatas. Tuo metu buvo pašalintas aukštesnis pastato dalis, kuris, kaip manoma, buvo pridėtas XIX amžiaus pradžioje, o originali konstrukcija, dėl kurios kilo diskusijų, buvo atkurta apytiksliai. Vilos statytojas, Siyavuş Paşa, buvo valstybės veikėjas, atrastas Kanije regione, auklėtas Enderune ir tris kartus buvęs didžiuoju vizieriumi valdymo laikotarpiu sultono III. Pastato interjeras gali būti atviras arba uždaras, priklausomai nuo laikotarpio. Jei interjeras uždaras, pakanka pasėdėti prie baseino ir apžiūrėti pastato išorę iš visų pusių. Po to grįžkite į Bahçelievler stotelę, persėskite į M1A liniją ir vykstate į Yenibosną, o iš ten – į vieną iš IETT autobusų, važiuojančių į Kazlıçeşme. Šaltiniai: DergiPark, „Kai kurios pastabos apie Siyavuş Paşa rūmų kompleksą“; TDV Islamo enciklopedija, „Siyavuş Paşa“; Vikipedija, „Siyavuşpaşa rūmai“.

Kai atvyksite į Kazlıçeşme, į paskutinę IETT stotelę arba į Kazlıçešme stotelę, kurią naudoja Marmaray ir Sirkeci-Kazlıçešme priemiestinis traukinys, jūsų tikslas yra fontanas, esantis šiek tiek vakaruose, už kelių šimtų metrų. Fontanas yra ant Abay gatvės (anksčiau vadintos Demirhane) – gatvės, kuri skiria Kazlıçeşme rajoną į dvi dalis. Anksčiau tai buvo sieninis fontanas, tačiau dėl už jo esančio kelio šiandien jis atrodo kaip atskiras fontanas aikštėje. Pirmiausia pažvelkite į jo fasadą: ant akmenų pastatytame, išraiškingais ornamentais apribotame stačiakampyje yra įdubimas su plokščiu, smailiu lanku. Įdubime yra veidrodys, kuriame yra turkiška eilė, išgraviruota kaligrafiniu raštu. Pagal Kultūros inventorių, šis užrašas, naudojant senovės alfabeto sistemą, datuojamas 1546 metais, o fontaną pastatęs žmogus vadinamas Mehmed Bey. Manoma, kad Mehmed Bey buvo mokytojas, Aşık Pir Mehmed Čelebi. Prisiklauskite prie baltos marmurinės plokštės, esančios fontano apačioje; būtent čia yra išlikęs iškarpas su storais ančiais, kurie suteikia pavadinimą rajonui. Prie ančių išgraviruota žvaigždžių formos lapų šaka; norint pamatyti detales, reikia priartėti. Šis marmuras iš tikrųjų yra iš Bizantijos laikų, datuojamas penktuoju amžiumi. Pagal Vikipedijos straipsnį, 2002 metais šis iškarpas buvo sugadintas ieškant lobų; išnagrinėjus sulūžusius fragmentus, paaiškėjo, kad marmuras buvo apverstas Osmanų laikais, o ant jo buvo išgraviruotas ančių vaizdas. Šiandien matomas iškarpas yra tiksli kopija, kurią 2010 metais pastatė Zeytinburnu savivaldybė. Evliya Čelebi gyrė šį fontaną, sakydamas, kad jo grožį neįmanoma apibūdinti žodžiais. Pažvelkite į abu fontano šonus, prie lankinių nišų, kuriose anksčiau buvo dedami indai; tai primena, kaip anksčiau buvo naudojamas vanduo. Pasak legendos, per užkariavimą vandens ieškojęs strazdas, lydydamas skraidančius ančius, rado šaltinį čia; ši istorija pasakojama kaip legenda. Aplankius fontaną, pereikite prie rajono istorijos. Pagal Vikipediją, sultonas Fatih Mehmet po užkariavimo šią teritoriją, esančią už sienų, paskyrė mėsininkams ir odos apdirbėjams; čia buvo įkurta šimtai odų dirbtuvių. Zeytinburnu administracija taip pat teigia, kad sultonas Fatih čia apgyvendino odos apdir