Iš Yarımburgazo į Yalıköy: Çatalca, sienos, gyventojų mainai ir Juodoji jūra.

Pradedame nuo uolingo kalno, esančio netoli Başakşehir miesto Altınşehir rajono šiaurėje, šalia kelio, vedančio nuo Halkalı iki Altınşehir. Grota atsiveria šlaito pusėje, maždaug pusantro kilometro nuo Küçükçekmece ežero šiaurinio kranto, su vaizdu į Sazlıdere slėnį. Palikite automobilį tinkamoje vietoje ir nueikite prie kalno papėdės, iš pradžių apžiūrėdami grotos išorę. Uolytis susideda iš eoceno laikotarpio kalkakmenio, o grotą iškasė požeminiai vandenys, tekėję per šį uolį. Pamatysite dvi atskiras angas skirtingame aukštyje. Viršutinė anga priklauso Viršutinei grotai, kuri atsiveria į maždaug dešimties metrų aukščio salę. Žemiau esanti anga yra Žemutinės grotos įėjimas – ilgas tunelis, vingiuojantis giliau į uolą. Pagal Turkijos archeologinių vietovių projekto duomenimis, žemiausias tunelis po maždaug du šimtus keturiasdešimt metrų pasisako į dvi šakas, viena iš kurių siaurėja ir baigiasi. Šioje vietoje negalima bandyti įeiti į grotą, nes 2001 metais ši teritorija buvo paskelbta aukščiausios kategorijos archeologiniu ir gamtiniu draudžiamu objektu. Svarbiausia – sustoti prieš įėjimą ir pagalvoti, kodėl ši vieta yra tokia svarbi. Grota buvo pristatyta moksliniam pasauliui 19-ojo amžiaus viduryje, o pirmieji kasinėjimai buvo atlikti 1963 metais Ševketo Aziz Kansu vadovaujamos komandos, kuriai vadovavo Kılıç Kökten. 1986 metais Stambulo universitetas atliko gelbėjimo kasinėjimus, o 1988–1990 metais tas pats universitetas, bendradarbiaudamas su Kalifornijos universitetu Berkeley, įgyvendino bendrą projektą. Šie kasinėjimai parodė, kad seniausias gyvenimas grotoje siekia ankstyvąjį paleolitą. Žemutinėje grotoje buvo rasta tūkstančiai šunų kaulų bei akmeninių įrankių. Viršutinėje grotoje yra neolito, chalcolito ir bronzos amžių sluoksniai. Iš sienų matomi angelių lizdai rodo, kad viršutinė salė bizantiniu laikotarpiu buvo pertvarkyta ir naudojama kaip pastatas. Dalis rastų daiktų šiandien eksponuojama Stambulo archeologijos muziejuose. Geriausia fotografuoti ryte, kai šviesa yra švelni, nes angos orientuotos į pietus, į slėnį. Nukreipkite žvilgsnį nuo įėjimo žemyn, į Sazlıdere slėnį ir ežerą; pastebėsite, kad priešistorinis žmogus matė visai kitokį vaizdą – šiandien šią vietą

Šamlar gamtos parkas yra pasiekiamas iš Kayabaşı kaimo ir Šamlar kaimo, važiuojant keliu, kuris jungia Senąją Edirnės kelią su Arnavutköy miestu. Pasak Baškentės savivaldybės informacija, iš Gaziosmanpaša kelio, artėjant prie Arnavutköy, nuo Nokta vietovės pasukite į asfaltuotą kelią, kuris veda į parką. Parke yra šeši įėjimai; nors adresuose, registruotuose savivaldybėje ir rajono administracijoje, nurodomas Baškentės adresas, kai kurie įėjimai yra netoli Arnavutköy ribos. Šis plotas yra įtrauktas į Žemės ūkio ir miškų ministerijos Gamtos apsaugos ir nacionalinių parkų generalinės direkcijos sąraše kaip gamtos parkas, nuo 2011 m. liepos 20 d.
Įėjus į parką, pirmasis dalykas, kuris atkreips jūsų dėmesį, yra didelės, lygios vietovės po pinijų medžiais. Šiose vietovėse yra informaciniai ženklai, medinės pikniko stalai, vaikų žaidimo aikštelė, tualetas ir praustuvas. Vietoj pikniko šioje vietoje, rekomenduojame trumpą pasivaikščiojimą po mišką. Sekite pažymėtus takus, nusileiskite į slėnį tarp pušų ir klausykite vandens garsų.
Parko istorinis akcentas yra Šamlar užtvanka, pastatyta ant Šamlar upės, kuri yra viena iš didžiausių Sazlıderės intakų. Pasak Baškentės rajono administracijos duomenimis, užtvanka buvo pastatyta II Mahmudo laikotarpiu, nuo 1826 iki 1828 metų. Jos aukštis šiek tiek viršija dešimt metrų, viršūnės plotis yra dvylika metrų, o dugno plotis – penkiolika metrų. Sustokite priešais užtvanką ir stebėkite, kaip ji plečiasi link dugno; sienos, sulaikančios vandenį, storis žemiau didėja. Osmanų laikotarpiu didžioji dalis Stambulo vandens buvo kaupiama panašiomis užtvankomis ir tiekiama į miestą. Todėl Šamlar, po urvo, yra antrojo maršruto etapo, atspindinčio miesto ryšį su vandeniu.
Savivaldybės puslapyje rašoma, kad miške gyvena laukiniai gyvūnai, tokie kaip lapės ir erpeliai; vaikštant, atkreipkite dėmesį į medžių viršūnes. Norėdami padaryti nuotrauką, pabandykite nufotografuoti užtvankos sieną iš upės pusės, kartu su vandens atspindžiais.
Savaitgaliais parkas būna pilnas šeimų ir grupių, todėl rytais čia ramesnė atmosfera. Parke uždegti laužai ir naudoti griliai yra leidžiami tik su parko administracijos leidimu; laikykit

Anastasijaus Surų geriausiai išlikusios dalys yra Čatalcos mieste, šiauriniame miške, Karaköjio apylinkėse. Anglų kalbos „Wikipedia“ straipsnyje minimi vietiniai, kur galima apžiūrėti likučius: Gümüşpınar sankryža prie Karaköjio, Hisartepe prie Yalikyojio, Pınarca mieste İhsaniye ir Kurfallı kaimas. Šioje vietoje pasukite link miško, esančio netoli Karaköjio, nes siena yra geriausiai išlikusi būtent šiame miške. Palikite automobilį saugioje vietoje prie kaimo kelio ir trumpu žygio atstumu prieikite prie sienos. Pirmiausia pažvelkite į sienos dalį; turkų šaltiniai teigia, kad išorinis paviršius buvo apdengtas akmenimis, o vidus – užpildytas betono ir akmenų mišiniu. Vietomis pastebimos skirtingos medžiagos ir technikos, o tai laikoma vėlesnių amžių atnaujinimų požymiais. Šaltiniai nurodo, kad siena yra apie tris metrus pločio, o vienoje iš išlikusioje dalyje jos aukštis yra daugiau nei penki metrai. Sienos pavadinimas yra Bizantijos imperatoriaus I Anastasijaus vardas, ir manoma, kad imperatorius ją pastatė arba atnaujino tarp 507 ir 512 metų. Anglų kalbos šaltinyje teigiama, kad rasti įrodymų, jog panaši gynybinė sistema egzistavo dar I Leono ir Zenono laikais. Sienos pradžia buvo prie Juodosios jūros pakrantės, Evcik İskelesi, o baigėsi Marmaro jūros pakrantėje, vakariniame Silivri mieste. Šaltiniai nurodo, kad jos ilgis yra nuo penkiasdešimt dviejų iki penkiasdešimt šešių kilometrų. Žinoma, kad sienos centre, netoli Karaköjio, buvo stačiakampio formos karinis stovyklavietė, kurios matmenys buvo 250 metrų išilgai ir 300 metrų išilgai. Šaltiniuose pabrėžiama, kad dėl sienos ilgio ją buvo sunku ginti, ir kad iš vakarų atėję puolimai ją daukartai pramušė. Evlija Čelebi savo „Kelionių aprašyme“ rašo, kad šioje linijoje esančios bokštų, pamatų ir griovų likučiai vis dar matomi. Pasivaikščiokite šalia sienos kelis šimtus metrų ir pastebėkite, kad akmenys, iš kurių ji buvo pastatyta, buvo pakartotinai naudojami vietos kaimų pastatuose; rašoma, kad daugiau nei pusė sienos buvo nuardyta būtent taip. Likučiai yra saugomi kaip paminklai, todėl neikite ant sienos ir stenkitės neliesti akmenų. Miško šešėlyje palaukite, kol šoninis apšvietimas apšvies sienos paviršių, kad gal

„Mainų“ muziejus, esantis Čatalca centro dalyje, Kaleiçi rajone, yra netoli miesto aikštės. Pagal Lozan Mainų Fondo svetainę, muziejus susideda iš trijų dalių: pagrindinis pastatas, „Mainų“ aikštė ir kultūros centras. Apsilankite pradėdami nuo mažos aikštės ir pažvelkite į pagrindinio pastato fasadą. Pagal fondo informaciją, šis pastatas 1913–1923 metais buvo naudojamas kaip komercinė patalpa graikų verslininko. Po mainų jis buvo perduotas valstybei, vėliau tapo „Ziraat Bankası“ filialu, 1961 metais buvo parduotas ir kurį laiką buvo naudojamas kaip siuvimo kursai. 1967 metais jį įsigijo Ölçer šeima ir vėliau perdavė fondui, kad būtų naudojamas kaip muziejus. Restoracijos projektą parengė fondo architektai, o muziejus buvo įkurtas kartu su Čatalca savivaldybe, kaip dalis „Stambulas 2010 – Europos kultūros sostinė“ programos. Muziejus buvo atidarytas 2010 m. gruodžio 20 d. ir yra pirmasis Turkijoje muziejus, skirtas migracijos temai. Viduje apžiūrėkite eksponatus iš eilės, pradėdami nuo tekstilės gaminių. Didžiąją kolekciją sudaro rankų darbo patalynė, užuolaikai, pagalvių užvaldai ir staltiesės. Muzikos skyriuje eksponuojami Selanike gimusių kompozitoriaus Faiz Kapancı instrumento – „oud“, mandolina ir notų knyga. Virtuvėje ir namų interjere rasite varinius indus, padėklus, molinius indus, geležinius lygintuvus ir dujų lempas. Fotografijos ir dokumentų skyriuje išsiskiria Giritą fotografavusio Hamza Rüstem Bey naudojama kamera ir neigiamų plokštelių stiklas. Toje pačioje sekcijoje yra mainų dalyvių prašymai dėl turto likvidavimo ir Osmanų imperijos laikų žemėlapiai. Kultūros inventoriaus duomenimis, muziejuje eksponuojami tiek iš Čatalca išvykusių graikų palikti etnografiniai artefaktai, tiek iš Graikijos atvykusių mainų dalyvių atgabenti daiktai. Ši dvejopų perspektyvų paroda paverčia muziejų ne tiek karo istorija, kiek šeimų, kurios buvo priverstos pakeisti savo namus, istorija. Skirkite laiko perskaityti mažas etiketės, esančias šalia eksponatų; dauguma jų nurodo šeimos pavardę ir iš kurios vietos jie atvyko. Muziejus nedirba pirmadieniais, o kitomis dienomis darbo valandas patikrinkite fondo svetainėje prieš apsilankant. Išeidami, pasivaikščiokite po Kaleiçi siauraisiais gatvelėmis; pagal „Vikipediją“, tai buvo vienintelė gatvė, kuri išliko po Balkanų karo

Çilingoz gamtos parkas yra Čatalca mieste, prie Juodosios jūros, Binkılıço šiaurėje esančiame įlankoje. Pagal anglų kalbos „Wikipedia“ straipsnyje pateiktą informaciją, į parką galima patekti dviem keliais: iš pietų – per Binkılıcą miškeliu, arba iš rytų – sekant kelią, einantį per Terkos ežerą, Ormanlı, Karacaköy ir Yalıköy. Iš Yalıköy iki parko yra apie dešimt kilometrų kelio. Parkas yra įregistruotas gamtos parku nuo 2011 m. liepos 20 d., pagal Gamtos apsaugos ir nacionalinių parkų generalinės direkcijos sąrašą. Dėl gausios augalijos ir gyvūnijos, šis regionas 2005 metais buvo paskelbtas laukinės gamtos draustiniu, todėl čia nuolat draudžiama medžioti. Atvykę, palikite automobilį ir pirmiausia pasivaikščiokite iki smėlio paplūdimio, kad susipažintumėte su apylikėmis. Paplūdimio šiaurinėje pusėje išsiskleidžia 1200 metrų ilgio smulkaus smėlio juosta. Čilingoz upė teka į šiaurę ir susilieja su jūros vandeniu siauru smėlio ruožu, o už šio ruožo susidaro didelis ežeras, apsuptas nendrių. Šios vietos didžiausias privalumas – galimybė per kelis šimtus metrų pamatyti mišką, upę, ežerą ir jūrą. Pasivaikščiokite nuo paplūdimio link upės žiočių ir stebėkite, kur saldus vanduo susitinka su sūriu. Tada ramiai pasėdėkite prie nendrių pakrantėje; parke gyvena įvairios paukščių rūšys, tokios kaip pilkoji žąsis, gandras, auksabegis erelis ir medkiemis. Kai pasieksite miško pakrantę, pamatysite rytinį ąžuolą, raudonmedį, beržą ir ąžuolą, o po jais – miškmedį, lauramedį, mėlynę ir gudobelę. Augalai, augantys smėlėtų vietovių, taip pat formuoja atskirą bendriją; būkite atsargūs ir nebasuokite kopų. Įlankos šonuose esančios skardos ir uolos yra puikus fonas nuotraukoms; po pietų šviesa atspindi jūrą. Parkas naudojamas kempingui, žvejybai, pasivaikščiojimams ir piknikams; prieš vykdami, sužinokite apie įėjimo ir kempingo sąlygas, nes jos gali skirtis priklausomai nuo sezono, oficialiuose šaltiniuose. Jei norite maudytis jūroje, tai darykite tik ramiu oru, šalia kranto. Juodojoje jūroje, kai pučia „poyraz“ vėjas, bangos greitai didėja, o s

Maršruto paskutinis taškas – Yalıköy, vienas iš toliausiai į Trakiją nutolusių Stambulo pakrantės kaimų, kurio senasis pavadinimas buvo Podima. Kaimas įsikūręs pakrantėje, apsuptas miškais, kurie tęsiasi nuo Istrancos kalnų. Pagal anglų kalbos „Vikipediją“, tai buvo graikų gyvenamasis miestelis, o 1923 m. mainų metu čia buvo apgyvendintos apie šešiasdešimt turkų šeimų, atvykusių iš Graikijos, į tuščias namus. Taigi, ryte muziejuje perskaityta istorija čia atsiveria realiuose kaimo gatvėse. Palikite automobilį kaime ir pasivaikščiokite iki paplūdimio, pirmiausia įvertinkite jo ilgį. Pagal vieną naujienų šaltinį, paplūdimio ilgis yra apie dvylika kilometrų. Paplūdimyje akį patraukia įvairių spalvų akmenukai, kuriuos suformavo bangos, vadinami „Podima akmenimis“. Tas pats šaltinis teigia, kad anksčiau šie akmenukai buvo rūšiuojami pagal spalvą ir dydį, o vėliau vežti į Stambulą, kur buvo naudojami apdaila namų ir rūmų soduose. Regiono smėlis taip pat turi ekonominę vertę; pagal „Vikipediją“, Valstybinė vandens ūkio įmonė naudoja Yalıköy smėlį vandens valymui. Pagrindiniai kaimo pajamų šaltiniai yra miškininkystė ir žvejyba. Šioje stotelėje rekomenduojame ne tik maudytis, bet ir pasivaikščioti palei ilgą pakrantę. Pasivaikščiokite palei paplūdimį, stebėkite, kaip bangos sminga į pakrantės įlinkius, ir pajuskite vėjo kaitas. Vasaros pradžioje ir pabaigoje pakrantė būna ramiausia, o saulėlydžio metu šviesa ilgą šešėlį meta ant smėlio. Jei norite maudytis, maudykite toli nuo kranto, kai nėra šiaurinių vėjų ir jūros vanduo ramus, nes kai kuriais ruožais jūros gylis staigiai didėja. Yalıköy apylinkėse, Hisartepe, taip pat randami Anastasijaus sienos likučiai; jei turite laiko, įsivaizduokite, kaip šis sienų ruožas baigiasi netoli jūros. Taip suprasite, kaip toli nuo Juodosios jūros nutolusi ta siena, kurią matėte miške. Pagal „Vikipediją“, 2022 m. kaimo gyventojų skaičius buvo 1484. Vienas naujienų šaltinis teigia, kad kaimo gyventojai didžiuojasi smulkiais smėlio sluoksniais, kurie driekiasi iki pat jūros. Taip pat nurodoma, kad netoliese esančioje įmonėje iškas