Yarımburgaz Mağarası

Yarımburgaz grota yra įrengta uolingo kalno šlaite, netoli Küçükçekmece ežero, maždaug 1,5 kilometro į šiaurę nuo jo, Başakşehir miesto Altınşehir rajone. Pagal Başakşehir savivaldybės informaciją, grota yra maždaug 22 kilometrus į šiaurės vakarus nuo Stambulo centro ir tiesiai šalia Altınşehir. Grota susiformavo dėl eoceno laikotarpio kalkakmenio erozijos, veikiamo požeminio vandens, o jos įėjimas orientuotas į Sazlıdere slėnį. Grota susideda iš dviejų susijusių dalių, kurios išlindusios atskirais įėjimais skirtingame aukštyje. Viršutinėje grotoje yra didelė salė, kurios matmenys yra maždaug 15 metrų pločio ir 52 metrai ilgio, o prie įėjimo salės aukštis siekia 10 metrų. Žemesnė grota prasideda kaip galerija, o vėliau, vingiuodama, tęsiasi kaip tunelis giliau į kalną. Pagal TAY projekto duomenis, ši dalis yra maždaug 600 metrų ilgio, o nuo įėjimo ji išsiskyra į dvi šakas, esančias maždaug 240 metrų gilyn. Abi dalys yra sujungtos trumpu, įkalnu keliuku, esančiu netoli įėjimo. Groto įėjimai yra maždaug 11–18 metrų aukštyje virš Marmaro jūros lygio. Uolos šiaurės pusėje yra sausas slėnis, einantis tiesiai į Sazlıdere, kuris interpretuojamas kaip senojo vandens kelio, suformavusio grotą, pėdsakas. Dėl to, kad žemesnėje grotoje prie pagrindinės uolos galima pasiekti tik prie įėjimo, tikrasis grotos aukštis negali būti nustatytas. Grota pirmą kartą buvo paminėta mokslinėje literatūroje 19-ojo amžiaus viduryje, o pirmasis, kuris apie ją rašė, buvo vadinamas Abdullah Bey. Pirmieji kasinėjimo darbai buvo atlikti 1963 metais, vadovaujant Şevket Aziz Kansu, o vadovaujant Kılıç Kökten, prie žemesnės grotos įėjimo. 1964 ir 1965 metais grota buvo padalinta į kvadratus ir kasinama sistemingiau. 1986 metais buvo atlikti gelbėjimo kasinėjimo darbai, vadovaujant Mehmet Özdoğan iš Stambulo universiteto. 1988–1990 metais Stambulo universitetas ir Kalifornijos universitetas (Berkeley) įvykdė bendrą projektą, kurio metu kasinėjimo darbams vadovavo Güven Arsebük, o paleoantropologas F. Clark Howell buvo komandos narys. Kasinėjimo metu paaiškėjo, kad grotos nuosėdų sluoksniai, kai kartu apžiūrimi abi dalys, yra daugiau nei 10 metrų. Viršutinėje Kai kurie iš urvo iškasenų eksponuojami Stambulo archeologijos muziejuose. Urvas 2001 metais buvo paskelbtas archeologinio ir gamtosaugos objekto zona. 1988 metų kasinėjimo metu, siekiant apsaugoti nuo vagių, abu urvo įėjimai buvo uždengti grotelėmis. Šiandien grotelės vis dar matomos, į urvo vidų neįeiti; apžiūra vykdoma išorėje, einant takais, vedančiais prie uolos. Apsaugojamoje zonoje negalima liesti iškasenų, uolų ir grotelių, taip pat negalima judinti akmenų. Geriausia vaizdas atsiveria nuo kalno papėdės, kur galima išvysti apatinio urvo su arka ir virš jo esančio viršutinio urvo įėjimą. Mermerinių uolų formos išryškėja po pietų, kai šviesa krenta iš šono. Po lietaus takai gali būti slidūs, todėl rekomenduojama dėvėti patogius ir neslidžius batelius. Pasiekti urvą galima iš Halkalio į Altınşehir link vedančiu keliu; naujausių autobusų maršrutų informaciją rasite IETT svetainėje. Netoliese yra Küçükçekmece ežero pakrantė ir Sazlıdere slėnis – tai puikios vietos, kurias galima apžiūrėti tą pačią dieną.