Anastasius Suru (Uzun Duvar)

Anastasius siena – tai ilgas gynybos ruošinys, kuris Bizantijos laikotarpiu buvo pastatytas apsaugant Stambulą nuo iš Thrakijos atėjusių puolimų, driekdamasis nuo Juodosios jūros pakrantės iki Marmaro jūros. VI amžiaus autoriai ir vėlesni šaltiniai jam suteikė pavadinimą "Ilgoji siena". Siena pavadinta bizantijos imperatoriaus I. Anastasijaus, kuris valdė nuo 491 iki 518 metų, vardu. Šaltinių duomenimis, imperatorius pastatė arba atnaujino sieną tarp 507 ir 512 metais; Čatalca apygardos duomenimis, statybos metai yra 507–511. Anglų kalbos šaltiniai taip pat pažymi, kad šioje linijoje buvo pastebėtos gynybinių įtvirtinimų pėdsakai, datuojami imperatoriaus I. Leono laikotarpiu (469 metais) ir Zenono laikotarpiu (478 metais). VI amžiuje rašęs Prokopijus teigė, kad siena, nutiesta apie 65 kilometrus nuo miesto, buvo labai ilga, tačiau dėl greito statybos būdo nebuvo pakankamai tvirta, o jos gynybai reikėjo didelio karių kontingento. Šaltiniai pateikia skirtingus duomenis apie sienos ilgį. Anglų kalbos "Vikipedijoje" rašoma, kad pradžioje siena buvo apie 56 kilometrus ilga. Feriduno Dirimtekinio skaičiavimais, jos ilgis buvo apie 52 kilometrai. Čatalca apygarda nurodo 45 kilometrų ilgį, pažymėdama, kad 22 kilometrų ilgumo atkarpa yra išlikusi iki šių dienų. Sienos pradžia yra Juodosios jūros pakrantėje, vietoje, vadinamoje Evcik İskelesi. Ji trumpam tęsiasi į vakarus, o tada pasuka į pietvakarius, pasiekdama Hisartepe. Iš ten ji eina pro Karacaköy apylinkes, perkelia keletą upelių ir nusileidžia į pietus, šalia kelio tarp Kurfallı ir Gümüşpınar. Linija, einanti pro Kurfallı, tęsiasi pro Fener kaimo vakarus, pasiekdama Marmaro jūros pakrantę, vakarų Silivri apylinkėse, Karınca Burnu. Anglų kalbos šaltiniai nurodo, kad sienos likučiai šiandien galima pamatyti Gümüşpınar sankryžoje, netoli Karacaköy, Hisartepe, netoli Yalıköy, Pınarca, netoli İhsaniye ir Kurfallı kaime. Sienos storis buvo 3,3 metro, o aukštis – daugiau nei 5 metrai. Išorinis paviršius buvo apdengtas akmenimis, o vidinė pusė buvo užpildyta betono ir akmenų mišiniu, surištų moliu. Kai kurios skirtingos technikos ir medžiagos rodo, kad vėlesniais laikotarpiais buvo atlikti remonto darbai. Ant sienos buvo bokšteliai, vart Šis statinys, pasakojama, buvo apleistas šimto metais, tačiau turkų šaltiniai teigia, kad jo restauravimo darbai vyko iki X arba XI amžiaus. Bėgant amžiams, didžioji dalis akmenų buvo panaudota naujų konstrukcijų statybai aplinkiniuose kaimuose. Evlija Čeleby savo kelionių aprašymuose rašė, kad iki Silivri miesto, link Terkos, vis dar galima pastebėti gynybines sienas, pamatų likučius ir griovius, o aplinkinių kaimų pastatai ir sandėliai buvo pastatyti iš šių sienų akmenų. Vokiečių mokslininkas Schuchhardt 1898 metais pastebėjo gerai išlikusius vartų gynybinius elementus, tačiau vėliau jie buvo sunaikinti. Geriausiai išlikusi siena šiandien yra šiaurinėje, miškinėje teritorijoje. Norint apžiūrėti sieną, reikia planuotoje kelionėje, nes didžioji dalis likusių fragmentų yra miške, toli nuo kaimų kelių. Lengviausias būdas pradėti – iš aplinkos šaltiniuose minimų Karacaköy ir Gümüşpınar kaimų. Čia galima pastebėti didelių akmenų išdėstytą sienos dalį, iš kurios išnyksta augalija. Kadangi tai yra vertingas istorinis objektas, būtina nelaistyti ant sienos ir nelaikyti akmenų. Galima atvykti autobusu į Čatalca centro miestą ir iš ten pasinaudoti autobusų linijomis, vedančiomis į kaimus, tačiau dažnai, norint pasiekti likučius, reikia transporto priemonės ir pėsčiomis. Rekomenduojama apsivilkti patogius, uždarus batelius, pasirūpinti vandeniu ir turėti žemėlapį, o taip pat vilkėti ilgus kelnius, kad apsisaugotumėte nuo krūmų. Gubernatoriaus minimi Kurşun Germe ir Ballı Germe vandens tuneliai taip pat yra netoli Gümüşpınar kaimo ir gali būti apžiūrėti toje pačioje teritorijoje. Šiaurėje, prie Juodosios jūros, yra Yalıköy ir Çilingoz paplūdimiai, esantys netoli tos vietos, kur siena susitinka su jūros pakrante.