Çatalca Mübadele Müzesi

Çatalca Migracijos Muziejus yra mažas, bet turiningas muziejus, įsikūręs senajame Čatalcos centre, netoli rajono aikštės. Jis yra pirmasis Turkijoje muziejus, skirtas migracijos temai, ir buvo atidarytas lankytojams 2010 m. gruodžio 20 d. Muziejaus tema yra priverstinė gyventojų mainų programa, vykdytą tarp Turkijos ir Graikijos pagal 1923 m. Lozanos taikos sutartį. Žmonės, kuriems buvo taikoma ši programa, buvo vadinami "migrantais", o didžioji muziejuje eksponuojamų daiktų dalis yra iš jų šeimų. Pagal šaltinius, didžioji dalis šių mainų vyko 1923–1924 metais. Čatalca yra miestas, esantis šios istorijos epicentre. Pagal Čatalca rajono istorijos puslapyje pateiktoje informacijoje, po mainų programos Čatalcos graikų gyventojai išvyko į Graikiją ir ten įkūrė gyvenvietę, kurią pavadino "Nea", tai yra "naujoji Čatalca". Daugybė šeimų iš Graikijos apsigyveno Čatalcos centre ir tuose kaimuose, kuriuose anksčiau gyveno graikai. Tame pačiame puslapyje nurodoma, kad didžioji dalis Čatalcos gyventojų yra žmonės, atvykę per Balkanų karus, Pirmąjį pasaulinį karą ir mainų programą. Dėl to muziejus kalba ne tiek apie tolimą praeitį, kiek apie dabartinės Čatalcos gyventojų šaknų. Muziejaus idėja buvo viena iš pagrindinių 2001 m. įkurto Lozanos Migrantų Fondo tikslų. Po įkūrimo Fondas laikė Čatalcos senamiestį tinkamiausia vieta šiam projektui ir pasirašė bendradarbiavimo protokolą su Čatalca savivaldybe. Projektas 2008 m. gruodį buvo pateiktas Stambulo 2010 m. Europos kultūros sostinės agentūrai, o po ilgo vertinimo buvo patvirtintas 2010 m. birželį. Du Fondo nariai, aukštos kvalifikacijos architektai, parengė projektus, susijusius su išplanavimu, rekonstrukcija ir restauracija. Pagal Fondo informaciją, statybos, apstatymo ir ekspozicijos įrengimui buvo likę beveik keturi mėnesiai, o darbai buvo baigti 2010 m. gruodžio 20 d. Kultūros portale rašoma, kad muziejus buvo atidarytas bendradarbiaujant su Fondu ir savivaldybe, kaip dalis 2010 m. Europos kultūros sostinės programos. Muziejus susideda iš trijų dalių: pagrindinis pastatas, mainų aikštė ir kultūros namai. Pagrindinis pastatas yra vieno aukšto statinys, lengvai atpažįstamas iš gatvės dėl savo raudonų plytų sienų ir Virtuvės ir buitinių reikmenų ekspozicijoje galima pamatyti menteiles su perlamutriniais rankenėlėmis, varines keptuves ir padėklus, indus, porcelianinius arbatos rinkinius, molinius indus, geležinius lygintuvus ir dujų lempos. Fotografijos ir dokumentų skyriuje eksponuojamas Hamza Rüstem Bey, kuris laikomas vienu iš pirmųjų Kretos fotografų, saloje naudotas fotoaparatas ir neigiamų plokštelių stiklas. Toje pačioje sekcijoje yra dokumentai, susiję su mainu laikotarpiu, išmainytų gyventojų turto likvidavimo prašymai, Osmanų imperijos laikotarpio žemėlapiai, senos pašto ženklos ir laikraščio, išleisto 19 amžiaus pabaigoje, egzemplioriai. Kultūros inventoriuje pažymima, kad etnografiniai artefaktai, palikti iš Čatalcos atvykusių graikų, yra eksponuojami kartu su išmainytų gyventojų atgabentais daiktais. Taigi, muziejus vienoje nedidukėje erdvėje demonstruoja pokyčių du aspektus. Geriausias būdas apžiūrėti muziejų – ramiai perskaityti prie eksponatų esančius aprašymus ir atidžiai išnagrinėti dokumentų datas. Dėl nedidelio ekspozicijos ploto, ekskursija trunka neilgai, tačiau atidžiai išnagrinėjus šeimos nuotraukas ir prašymus, laikui bėgant atrodys, kad jis prailgo. Pagal fondo informaciją, muziejus nedirba pirmadieniais; prieš apsilankant, patikrinkite aktualų darbo grafiką ir lankymo sąlygas fondo interneto svetainėje. Kultūros portale nurodoma, kad į Čatalcą galima nuvykti autobusais, išvykstančiais iš Yenibosnos; maršrutą ir išvykimo laiką reikia patikrinti naujausiuose IETT duomenyse. Išėjus iš muziejo, trumpa pasivaikščiojimas po Kaleiçi siaurąsias gatveles ir rajono aikštę yra geriausias būdas pamatyti miestą, kuriame apsigyveno išmainytieji gyventojai. Pagal rajono administracijos informacija, Čatalca yra didžiausias Stambulo rajonas pagal plotą ir yra 56 kilometrai nuo miesto centro. Į dienos planą įtraukus rajono šiaurinėje dalyje esančių Anastasius sienų likučius arba prie Juodosios jūros esančią Çilingoz gamtos parką, galima sujungti istoriją ir gamtą vienoje kelionėje.