Nuo Kaleiçi iki Karaağaç, link Meriç.

Pradėkite nuo Makedonijos bokšto, kuris yra Kaleiçi (senamiesčio) šiaurės pusėje. Šis bokštas buvo vienas iš Romos imperatoriaus Hadriano pastatytos Hadrianopolio gynybinių sienų kampų bokštų, ir tai yra vienintelis iš tų sienų, išlikęs iki šių dienų. Kultūros portale jis yra vadinamas Edirnės pilies Makedonijos laikrodžio bokštu; mieste jis taip pat žinomas kaip Senasis laikrodžio bokštas. Šaltiniai teigia, kad bokštas buvo pastatytas Hadriano laikais, II amžiuje po Kristaus. Pirmiausia apžiūrėkite aplinkinius plotus, nes šiandien sodas yra įrengtas kaip archeologinis parkas. Čia atliktų kasinėjimų metu buvo rasti romėniškos keramikos kilnai ir molinės konstrukcijos, kurios, manoma, buvo naudojamos kaip grūdų sandėliai. Vėlesni kasinėjimai atskleidė dešimtojo amžiaus bažnyčios pastatus ir bizantinio laikotarpio keramikos kilną. Sode taip pat galite rasti 1908 metų osmanų ledainės ir vėlyvojo osmanų laikotarpio namų pamatų likučius. Žvelgiant į bokštą, atkreipkite dėmesį į akmenų ir plytų mūro, esančio prie sienos apačioje. Iš jo galima suprasti, kad pastatas buvo atnaujintas skirtingais laikotarpiais. 1867 metais Edirnės gubernatorius Hacı İzzet Paşa įsakė įrengti medinius aukštus ant bokšto ir įdėti laikrodį. Nuo to laiko bokštas ilgus metus buvo vadinamas Laikrodžio bokštu arba Tautos laikrodžiu. 1953 metais įvykusio žemės drebėjimo metu aukštutinė dalis buvo labai pažeista, todėl vėliau buvo nugriauta. Šiandien matoma silueto dalis neturi laikrodžio. 2021 metų pabaigoje Kultūros ir turizmo ministerija pradėjo bokšto restauravimo darbus, o po ilgo darbo 2026 metų vasarą pastatas buvo atidarytas kaip Makedonijos bokšto muziejus. Viduje galite pakelti į viršų liftu ir apžiūrėti aukštus. Muziejuje eksponuojami keramikos dirbiniai, stiklo gaminiai, lempuolės, monetos ir kasdieniai daiktai iš Romos, Rytų Romos, Osmanų ir Respublikos laikotarpių. Vienas iš labiausiai dėmesį pritraukiančių eksponatų yra 1977 metais Kaleiçi kasinėjimų metu rastas Odisejaus skulptūros galva. Muziejuje taip pat eksponuojamas priešgaisrinis vamzdis, primenantis laiką, kai bokštas buvo naudojamas kaip stebėjimo punktas. Viršutinėje apžiūros platformoje galite iš karto pamatyti Kaleičiui priklausančius namus ir Selimijos minaretus. Fotografuojantis, pereikite į

Norėdami patekti į Ali Paša turgų, įeikite iš bokšto pusės, pro anksčiau vadintą "Bokšto vartais". Šį turgų naudosite ne kaip prekybos vietą, o kaip praėjimo kelią tarp senamiesčio ir naujojo miesto. Pagal "TDV Islamo enciklopedijos" duomenimis, turgo gale yra "Bokšto vartai" ir "Žuvų vartai", o tarp jų – keturios kitos vartų, vedančių į šonines gatves. Einant ilgiu koridoriu, suskaičiuokite šias šonines duris ir pažvelkite pro kiekvienas iš jų. Enciklopedijoje nurodoma, kad "Bokšto vartai" ir šoninės durys nėra tiesiai viena kitos ašyje, o yra įrengtos šiek tiek pasislinkusiose vietose. Šis netvarkingumas rodo, kad turgus buvo pastatytas, atsižvelgiant į to laikotarpio gatvių išplanavimą, ir tai yra tipiška senojo Osmanų miesto planavimo bruožas. Pagal senus šaltinius, vartai, vedantys į vakarus, buvo išdėstyti ties viduriniais pilies vartais; tai reiškia, kad turgus jungė apsuptą miestą su jo užmiestyje esančia prekybos zona. Evliya Čelebi aprašo senamiesčio gatves, kurios kryžiuoja viena kitą stačiu kampu, tarsi šachmatų lenta. Išeikite pro vienas iš šoninių vartų ir pažiūrėkite, kiek iš šios tinklinės struktūros galima pastebėti šiandien. Senamiestis kadaise buvo žinomas savo dviejų aukštų medinių namų, esančių soduose. Po gaisrų ir žemės drebėjimų didžioji dalis šio vaizdo pasikeitė. Tačiau siaurose gatvelėse vis dar galite rasti pastatų fasadus, atspindinčius senovės laikų proporcijas. Grįžkite į turgų ir tęskite savo kelionę iki centrinės aikštės. Čia yra aikštė, kurioje keturios kolonos nešioja maldų užrašus, o enciklopedijoje teigiama, kad ji buvo sukurta dėl turgo tiesios linijos išdėstymo. Sustokite šiame punkte ir pažvelkite į koridorių iš abiejų pusių; iš čia geriausiai matomas tunelio skambantis ritmas, suskirstytas į arkas. Išėjus, dar kartą atkreipkite dėmesį į spalvotus akmenis, įterptus į pagrindinių vartų arkas, ir į akmenines rėmelius. Manoma, kad tai yra tas tunelis, kurį aštuntojo amžiaus pradžioje iš Edirnės rašiusi Lady Mary Wortley Montagu aprašė kaip "nuostabų". Turgo populiarumas sumažėjo devynioliktajame amžiuje, 1947 metais jis buvo iš esmės atnaujintas, o po šeštajame dešimtmetyje vėl atgijo. Šiand

Po apsipirkus, išvykite į kelią, vedantį link Karaağaç, ir eikite į pietus. Kelias pirmiausia kerta Tunca upę per Tunca tiltą; tai yra aštuonių arkų konstrukcija, pastatyta XVII amžiaus pradžioje, kurios centre yra maža bokštelis. Netrukus po upės perkėlimo pasiekiate Meriç tilto pradžią. Abi upės susiliejia vos kelių šimtų metrų atstumu nuo šių tiltų, todėl per keliasdešimt žingsnių galite perėti dvi dideles Edirnės upes. Meriç tilto statybos prasidėjo sultono Abdülmecido laikais, 1842 metais, o, remiantis Kultūros portalo informacija, buvo baigtas 1847 metais. Pabandykite iš pradžių apžiūrėti tiltą iš kranto, iš šono; tik taip galite visiškai įvertinti dvylika aštmeninių arkų, išsidėsčiusių ant trylikos atramų. Tilto vidurys yra aukštas, o galai – žemesni; šis profilis yra labai aiškiai matomas iš kranto. Pažvelkite į atramų tarpus, į tuos angausius, kurie buvo atidaryti siekiant sumažinti vandens slėgį ant tilto potvynių metu. Tada užlipkite ant tilto ir nueikite iki vidinio marmurinio paviljono. Paviljono viduje yra įrašai, aprašantys tilto statybą. Žinoma, kad kubo viduje yra Edirnės vaizdus atspindintys sienų tapybos darbai, o ant kubo anksčiau buvo pritvirtintas geležinis apsauginis įtaisas su saulės motyvu. Sustokite paviljone ir pažiūrėkite į šiaurę; Selimijaus mečetės minaretus matote iškilusius virš vandens ir medžių. Abiejose tilto pusėse buvo pastatytos iš akmens prieplaukos, skirtos laivams, valtelėms ir kanooms. Šios prieplaukos yra upės prekybos, vykusios prieš tiltą, link Balkanų, atminimui. Meriç upė prasideda Bulgarijoje, įteka į Turkiją prie Edirnės ir yra dalis Turkijos ir Graikijos sienos. Pakrantėje esančios poilsio zonos atsiveria upės panoramai ir yra puikios vietos, kur galima pasėdėti ir pailsėti. Turkijos kultūros ir turizmo ministerijos brošiūra teigia, kad galima plaukioti Meriç upe tradicinėmis "Kancabaş" valtelėmis, dažytomis raudonai. Brošiūroje taip pat rekomenduojama vakariniame metu stebėti saulėlydį prie Meriç upės, o ši vieta yra puikiai tam pritaikyta. Kai saulė nusileidžia į vakarą, virš Karaağaç, jos atspindys ant vandens atrodo nuostabiai. Dėl to, kad tiltas yra siauras ir per jį važiuoja transporto priemonės, fotografuojant būkite šalia apsauginių barjerų

Po stotyje Merič, kelias tęsiasi tiesia linija į Karaağaç, privedant prie senojo traukinių stoties pastato. Pirmiausia apžiūrėkite aplinkinius rajonus, nes šios stoties istorija slypi jos praeityje. Karaağaç ankstyvuose šaltiniuose minimas retai; dėl savo aukštovėje esančios, miškais ir upėmis apsuptos vietos, laikui bėgant tapo populiaria atgaiva Edirnės gyventojams. XIX amžiuje, kai čia buvo pastatyta geležinkelio stotis, rajonas sparčiai augo, tarp vyšnių medžių klestėjo šilkaverčių auginimas ir kokonų gamyba. XX amžiaus pradžioje Karaağaç buvo vadinamas "Mažąja Paryžiumi" dėl savo kino teatrų ir pramogų vietų. Dabar pereikite prie senojo traukinių stoties pastato fasado. Pastatas, įkvėptas Stambuło Sirkeci stoties, buvo suprojektuotas neoklasikinio stiliaus architekto Kemaleddino. Šis trijų aukštų, stačiakampio plano pastatas, apie aštuoniasdešimt metrų ilgio, buvo beveik baigtas statyti 1914 metais. Dėl Pasaulio karo geležinkelio maršrutas buvo pakeistas, todėl stotis nebuvo atidaryta, o traukinius ji pradėjo aptarnauti tik 1930 metais. Kadangi geležinkelio linijos dalis buvo užsienio teritorijoje, traukiniai iš Stambulo, norėdami atvykti čia, daugelį metų keliaudavo per kaimyninės šalies žemę. 1971 metais, kai buvo atidaryta nauja Edirnės stotis, Karaağaç stotis buvo uždaryta. Vėliau pastatas buvo perduotas Trakijos universitetui, atnaujintas, išlaikant originalią išvaizdą, ir ilgus metus buvo naudojamas kaip rektoriaus administracija. Šiandien tame pačiame pastate įsikūrusi universiteto Menų fakulteto dalis, todėl apsilankykite ne viduje, o prie fasado ir sode. Sode esantis Lozanos paminklas buvo pastatytas 1923 metais pasirašytos Lozanos sutarties atminimui ir atidarytas 1998 metais. Norėdami apžiūrėti paminklą iš priekio, pereikite į aikštės centrą. Ant trijų betono konsolių, pakylančių 45 laipsnių kampu nuo žemės, stovi trys stulpai. Aukščiausias stulpas simbolizuoja Anatoliją, antrasis – Trakiją, o trumpesnis stulpas – Karaağaç. Betono lankas, jungiantis stulpus, simbolizuoja vienybę. Prie lanko stovi jaunos merginos statula, vienoje rankoje laikanti žuvį, o kitoje – dokumentą. Pusapvalis baseinas prie paminklo simbolizuoja jūras, apimančias tris Turkijos puses. Apl