Meriç Köprüsü

Meriç tiltas, daroma ir „Mecidiye tiltas“ arba „Naujasis tiltas“, yra senovinis akmeninis tiltas, jungiantis Edirnę su Karaağaç miestu ir kertantis Meriç upę. Pagal Kultūros portalo informaciją, jo statybos prasidėjo 1842 metais, sultono Abdülmecido laikais, o tiltas buvo baigtas 1847 metais. Kultūros ir turizmo ministerijos brošiūra taip pat nurodo tuos pačius metus. Anglų kalbos „Wikipedia“ teigia, kad statybos prasidėjo II Mahmudo laikais ir buvo baigtos 1843 metais; šiais klausimais šaltiniai skirtingi. „Mecidiye“ pavadinimas kilo nuo sultono Abdülmecido vardo. Tiltas yra 263 metrus ilgas ir 7 metrus platus. Jis sudarytas iš 12 išlenktų arkų, išsidėsčiusių ant 13 atramų, ir šiek tiek pasviręs į šonus nuo vidurio. Tarp arkų atramų įrengtos angos, skirtos vandeniui praleisti. Tiltas turi marmurinį pastatą su įrašais. Pagal turkų kalbos „Wikipedia“, šio pastato kupole anksčiau buvo pritvirtintas geležinis apsauginis įtaisas, primenantis saulės simbolį. Taip pat teigiama, kad pastato kupolo viduje yra sienų tapybos, vaizduojančios Edirnės panoramą. Abiejose tilto pusėse, prie upės, yra iš akmens pastatytos prieplaukos, skirtos laivams, valtelėms ir plaustams. „Wikipedia“ aiškina, kad tai buvo svarbu, nes prieš statant tiltą, prekyba vyko per upę, jungiant Balkanų regioną. Daugelį metų tiltas buvo pagrindinis kelias, vedantis iš Pazarkule pasienio punkto į Karaağaç. Pagal anglų kalbos „Wikipedia“, anksčiau tiltas buvo dalis valstybinio D.100 kelio. Šiandien, kai didžiąją dalį eismo perima naujas tiltas, senasis tiltas tapo ramesne perėjimo vieta. Pagal Kultūros portalo informaciją, Meriç upė ištinka iš Bulgarijos, teka pro Edirnę ir patenka į Turkiją, taip pat sudaro dalį Turkijos ir Graikijos sienos. Ministerijos brošiūroje rašoma, kad Meriç, Arda ir Tunca upės, tekėdamos iš Balkanų kalnų, susitinka Edirnėje, o toliau, pietuose, prideda Ergene upės vandenis ir išteka į Egeją. Dėl to Edirnė yra vadinama „vandenų miestas“. Kultūros portale nurodoma, kad aplink dvi upes yra poilsio zonos ir atsisėdimo vietos. Poilsio zonos, esančios Karaağaç, kur galima pasiekti per tiltą, yra glaudžiai susijusios su upe ir yra vieni iš populiariausių žaliųjų zonų mieste. Ministerijos brošiūroje minimi istorinis Norint fotografuoti, pasirinkite kampą, iš kurio matysis tiltas iš šono, taip užfiksuosite visą arkų eilę. Vakarais tiltas ir pakrantė gali būti pilni žmonių, todėl geriausia atvykti šiek tiek anksčiau, kad paspėtumėte užfiksuoti saulėlydį. Praėjus per tiltą, kelias tęsiasi į Karaağaç, link istorinio geležinkelio stoties ir Lozanos memorialo. Kadangi tai yra atvira vieta, ją galima aplankyti bet kuriuo metų laiku, tačiau lietingoje oro sąlygomis būkite atsargūs prie upės krante.