Pereiti prie pagrindinio turinio
Radar Türkiye
Atraskite renginius programėlėje
Atidaryti
Radar Türkiye
Konferencija vyko Palandökene, o 1919 metų Erzurumas buvo svarbus istorinis kontekstas.
Kultūrinis4 Stotelė

Konferencija vyko Palandökene, o 1919 metų Erzurumas buvo svarbus istorinis kontekstas.

Įvertinimų dar nėra

Prisijunk, kad galėtum pažymėti ir įvertinti

Erzurumo miesto istorijoje 1919 metų vasara užima ypatingą vietą. Mustafa Kemal Paša ir jo draugai 1919 metų liepos 9 dieną atvyko į miestą, apsigyveno viename name, organizavo Erzurumo kongresą, kuris vyko nuo liepos 23 iki rugpjūčio 7 dieną, ir iki rugpjūčio 29 dieną, t. y. 52 dienas, tęsė darbą šiame mieste. Ši turistinė maršrutas per pusę dienos apjungia du svarbius objektus: fortifikacijas, kuriose prieš keturiasdešimt metų vyko gynybos kovos, ir kalną, apjuosiantį miestą. Taigi, apžiūrėdami Erzurumą, ne tik susipažinsite su jo madrasėmis, bet ir su jo paskutinių dviejų šimtmečių istorija. Pirmoji stotelė – namas, kuriame buvo apsistoję kongreso dalyviai, o šiandien tai yra Atatürko namų muziejus. Manoma, kad šis bazalto akmenų namas buvo pastatytas XIX amžiaus pabaigoje, o jo viduje saugomi to laikotarpio dokumentai, laikraščiai ir spausdinimo mašina, kuria buvo spausdinami kongreso pranešimai. Antroji stotelė – Kongreso pastatas, kuriame vyko kongresas; tai didelis akmeninis pastatas, kuris anksčiau buvo mokykla, o dabar jame įsikūrę Kongreso ir Nacionalinės kovos muziejus bei Erzurumo dailės muziejus. Atstumas tarp šių dviejų objektų yra nedidelis, todėl pirmąją dienos pusę galite praleisti apžiūrint miestą pėsčiomis. Vėliau vykstate į miesto rytinę pusę, prie Top kalno esančias Aziziye fortifikacijas. Šios fortifikacijos, pastatytos sultono Abdülazizo laikotarpiu, vaidino svarbų vaidmenį gindant Erzurumą 1877–1878 metų Osmanų-Rusijos kare, kuris liaudies kalboje buvo vadinamas 93-uoju karu, ir jos yra istorinio nacionalinio parko, pavadinto Nene Hatun vardu, teritorijoje. Maršrutas baigiasi Palandöken kalne, kuris iškilęs miesto pietuose; šis kalnas, kuriame žiemą veikia slidinėjimo trasa, o vasarą galima vaikštinėti ir grožėtis vaizdais, leidžia iš aukštyje apžiūrėti ryte apžiūrėtą miestą, išsidėstęs lygumos viduryje. Maršrutas seka ne chronologiją, o vietų išdėstymą. Pirmiausia pėsčiomis apžiūrite du muziejus miesto centre, tada automobiliu vykstate į rytus, prie fortifikacijų, o galiausiai grįžtate į pietus ir užkylate į kalną. Kad galėtumėte pasimėgauti Palandöken vaizdais saulėlyje, geriausia anksti pradėti dieną. Prieš išvykd Šaltiniai:

Yakutiye, Erzurum
Kultūrinis
4 Stotelė
~4 val. 45 min vietose
Kelias ~12,2 km · 37 min
Iš viso ~5 val. 22 min
2026 m. spalio 19 d.

Maršruto stotelės

1
Erzurum Atatürk Evi Müzesi

Erzurumo Atatürko namų muziejus.

~45 min čia
Çaykara Caddesi, Lalapaşa Mahallesi, Yakutiye / Erzurum

Šiame name, esančiame miesto centre, prasidedama lankytis Atatürko namo muziejuje. Šioje stotelėje praleisite apie keturiasdešimt penkias minutes ir pamatysite kongreso kasdienį veidą. Prieš įeidami, minutę sustokite priešais pastatą ir pažvelkite į jo fasadą. Namas yra dviejų aukštų pastatas, kurio požemyje yra rūsys, pirmame aukšte – gyvenamieji kambariai, o viršuje – mansarda. Tiksli statybos data nežinoma, tačiau šaltiniai teigia, kad jis buvo pastatytas XIX amžiaus pabaigoje. Pagal vadovą, namą pastatė turtinga šeima iš Erzurumo, o namo interjere matyti XIX amžiaus bruožai.

Namo istorija prasideda dar prieš kongresą, todėl žinant tai, lankant kambarius, jie taps prasmingesni. Nuo 1915 iki 1916 metų namas buvo naudojamas kaip Vokietijos konsulato būstinė. 1918 m. pavasarį, kai Erzurumas buvo išlaisvintas, namas buvo perduotas gubernatoriaus būstinei, o gubernatorius jį paliko 1919 m. liepos 3 d. Mustafa Kemal Paša, Hüseyin Rauf Bey ir jų draugai įsikūrė čia 1919 m. liepos 9 d. Kongreso darbai vyko šiame name 52 dienas, iki rugpjūčio 29 d.

Išėjusi iš įėjimo holio, pereikite į dešiniame esantį kambarį. Čia eksponuojami Kazım Karabekir, Raif Dinç ir Kazım Yurdalan dokumentai, nuotraukos, drabužiai ir asmeniniai daiktai. Nepraleiskite kambario, esančio tiesiai priešais šį, nes ten yra įspūdingiausias eksponatas. Čia eksponuojamas spausdinimo aparatas, kuriuo buvo spausdinami Erzurumo kongreso pranešimai, kartu su to laikotarpio „Albırayak“ ir „Envari Şarkiye“ laikraščiais. Šiek tiek pasilikite prie aparato ir pagalvokite, kaip iš čia buvo dauginami ir platinti pranešimai. Tai padės jums suvokti, kad kongresas nėra tik istorijos knygos pavadinimas, bet ir konkreti veikla.

Toliau pakilite laiptais į pirmą aukštą. Viršuje esantys foteliai ir staliukai yra iš 1924 m., kai Atatürkas antrą kartą lankėsi Erzurume. Pirmo aukšto salėje yra nuotraukos ir trumpas aprašymai apie kongrese dalyvavusius asmenis. Skaitydami jų vardus, galėsite pamatyti, iš kurių miestų jie atvyko. Iš šio koridoriaus galite pereiti į darbo kambarį, priėmimo salę ir miegamąjį. Darbo kambaryje prisiminkite, kad Mustafa Kemal Paša čia, šiame name, atsistatydino iš kariu

Erzurumo Atatūro namų muziejus, įsikūręs miesto centre, yra istorinis dvaras, kuriame 1919 m. Erzurumo kongreso metu gyveno Mustafos Kemalio Pašos ir jo draugai. Dvaro statybos data nėra tiksliai žinoma, tačiau Kultūros portale ir ministerijos muziejaus svetainėje teigiama, kad jis buvo pastatytas XIX amžiaus pabaigoje. Pasak Provincijos kultūros ir turizmo departamento kelionių vadove, dvaras buvo pastatytas turtingos Erzurumo šeimos. Pastatas, kurio forma yra beveik kvadratinė, susideda iš požemio, pirmo, antro aukštų ir mansardinio stogo. Pamatuose ir apatinėje dalyje naudojamos akmens plytos, o kitose konstrukcijose – molinės akmens plytos kartu su medinėmis sijomis. Įėjimas yra per apvalų arką, o Kultūros portale pabrėžiama, kad pastato fasade išsiskiria 1890-ųjų metų stilistinės ypatybės. Prieš prasidedant nacionalinei kovai, dvaras buvo naudojamas įvairiems tikslams. Nuo 1915 iki 1916 metų jis buvo naudojamas kaip Vokietijos konsulatas. Pasak Kultūros portale, po Erzurumo išlaisvinimo 1918 m. kovo 12 d., pastatas buvo perduotas Erzurumo gubernatorui kaip gyvenamoji vieta. Kai gubernatorius 1919 m. liepos 3 d. išvyko iš miesto, dvaras liko tuščias. Po atvykimo į Erzurumą iš Samsuno, kad dalyvautų kongrese, 1919 m. liepos 9 d. Mustafos Kemalio Pašos su Hussein Rauf Bey ir kitais apsigyveno šiame name. Per 52 dienas, nuo 1919 m. rugpjūčio 29 d., delegacija čia vykdė didžiąją dalį kongreso darbų. Ministerijos muziejaus svetainėje taip pat išsamiai aprašomi svarbūs įvykiai, įvykę dvaruose. 1919 m. liepos 8-9 d. Mustafas Kemalis Paša šiame name atsistatydino iš kariuomenės ir perėjo į civilinę sferą. Šiuo laikotarpiu jis taip pat buvo išrinktas į parlamento rinkimuose iš Erzurumo ir pirmą kartą tapo deputatu, taip pat vadovavo delegacijai, kuri dalyvavo Sivaso kongrese. Po kongreso dvaras vėl buvo naudojamas kaip gubernatoriaus rezidencija. 1924 m. rugsėjo 13 d., atvykus į Erzurumą, miesto meras Nazif Bey padovanojo jam auksinį raktą, pagamintą vietinio juvelyro, ir paties namo dokumentus. Po Atatūro mirties, dvaras atiteko jo seseriai Makbule Hanım. Po jos mirties, atsižvelgiant į jos valią, dvaras buvo perduotas organizacijai, rūpinančiai vaikų gerove, ir ši organizacija jį naudojo iki 19 Štai Mustafa Kemal Pašos darbo kabineto, priėmimo salės ir miegamojo patalpos. Rekomenduojame pradėti ekskursiją apžiūrėdami spausdinimo mašiną pirmame aukšte, o tada užlipę laiptais, apžiūrėti kambarius po vieną. Kadangi namas yra nedidelis, šaliai piko valandoms kambariai gali būti pilni, todėl ramiam apsilankymui geriausia rinktis darbo dienas rytais. Muziejus yra miesto centre, Čajkara gatvėje, ir iki jo galima pasiekti pėsčiomis iš Cumhuriyet gatvės. Kaip nurodoma Kultūros portale, iki muziejaus galima nuvažiuoti ir mikroautobusais, važiuojančiais Atatürko universiteto link. Yakutiye madrasa ir Erzurumo kongreso pastatas yra vos kelių minučių pėsčiomis atstumu, todėl visus tris objektus galima apžiūrėti per vieną pusę dienos. Kadangi lankymo dienos ir valandos gali keistis, patikslintą informaciją rasite ministerijos muziejaus svetainėje.
Peržiūrėti vietąGauti nuorodas
2
Erzurum Kongre Binası

Erzurumo kongresų centras.

~1 val. čia
Kongre Caddesi, Kazım Karabekir Paşa Mahallesi, Yakutiye / Erzurum

Kai pasieksite didelį akmenin pastatą Kongre gatvėje, būsite atvykę į maršruto centre. Skirkite šiai vietai valandą, nes pastate yra du atskiri muziejai. Pirmiausia pažvelkite į pastatą iš išorės, iš esančios priešais jį žaliosios zonos. Pagal šaltinius, pastate yra daugiau nei keturiasdešimt atskirų patalpų, o tai yra likęs ženklas, kad jis buvo pastatytas kaip mokykla. „Kültür Portalı“ teigia, kad pastatą pastatė Migirdič Sanasaryan ir kad jame vyko mokymas. Šaltiniai pateikia skirtingas statybos ir atidarymo datas, todėl teisingiausia teigti, kad jis buvo pastatytas XIX amžiaus antroje pusėje.

Atrodo, kad pastato istorija atsispindi ir jo fasade. 1924 m. pabaigoje pastate kilo gaisras, per kurį visiškai sudegė medinė dalis. Po remonto 1926 m. jame atidarė Gazi pagrindinė mokykla, vėliau jame veikė dailės gimnazija ir socialinių mokslų gimnazija. Nuo 2011 iki 2013 metų pastatas buvo išsamiai atnaujintas. 2014 m. pabaigoje jis buvo perduotas Kultūros ir turizmo ministerijai, o nuo 2016 metų jame veikia muziejus.

Užėję į pastatą, pirmiausia nukelkite į kongresų salę, nes ten yra pagrindinis lankytinos vietos akcentas. Erzurumo kongresas vyko šioje salėje nuo 1919 m. liepos 23 d. iki rugpjūčio 7 d. Salėje yra Mustafos Kemalio Atatürko sėdynė ir piliečių paso kopija. Delegatų stalai pažymėti jų vardais; galite išvysti, kur sėdėjo atstovai iš Trabzono, Erzurumo, Sivoso, Bitlio ir Vano. Ant sienų esančios portretų galerijos ir prie jų esantys tekstai pasakoja apie delegatų gyvenimus. Pabūkite šiekį salės centre ir pažvelkite į suolų išdėstymą; būtent ši erdvė geriausiai atskleidžia susitikimo mastą.

Žinant iš anksto kongreso priimtus sprendimus, lengviau suprasti salės reikšmę. Pagal regioninio kultūros departamento vadovo informacija, kongresas buvo regioninis dėl savo organizavimo, tačiau turėjo nacionalinę reikšmę dėl priimtų sprendimų. Pagal tą patį šaltinį, kongrese buvo priimtas sprendimas, kad šalyje turi būti išlaikyta vientisuma ir kad mandatas bei protektoratas yra nepriimtini. Taip pat teigiama, kad kongresas pagreitino procesą, vedantį į Sivoso kongresą ir Turkijos didžiojo nacionalinio susirinkimo įkūrimą.

Apsilankę kongresų skyriuje, pereikite į kito muzieja

Erzurumo Kongreso pastatas – tai istorinis pastatas, kuriame 1919 m. liepos 23 d. – rugpjūčio 7 d. vyko Erzurumo kongresas. Šiandien pastate įsikūrę du muziejai: kongreso salė skirta kongreso ir nacionalinės kovos atminimui, o kitos patalpos – Erzurumo dailės ir skulptūros muziejui. Pastatas stovi Kongreso gatvėje, miesto centro šiaurinėje dalyje. Pagal Kultūros portalą, pastatą 19-ojo amžiaus pabaigoje pastatė Migirdičas Sanasaryanas, o jame veikė Sanasaryano koledžas. Kadangi skirtinguose šaltiniuose nurodomos skirtingos pastato statybos ir mokyklos įkūrimo datos, pastatą galima trumpai apibūdinti kaip 19-ojo amžiaus antrosios pusės mokyklos pastatą. Pagal provincijos kultūros ir turizmo departamento kelionių vadove, kongresas vyko Mustafos Kemalio Atatürko vadovaujamas. Vadove nurodoma, kad kongresas istorijoje įėjo kaip regioninis, tačiau savo priimtais sprendimais – kaip nacionalinis. Tame pačiame šaltinyje pabrėžiama, kad Erzurumo kongresas pagreitino procesą, vedantį prie Sivaso kongreso ir Turkijos Didžiojo Nacionalinio Susirinkimo įkūrimo. Pagal Kultūros portalą, į kongresą dalyvavo 56 delegatai iš Trabzono, Erzurumo, Sivaso, Bitlio ir Vano. Turkijos Islamo enciklopedijoje išsamiai aprašomas kelias, vedantis prie kongreso. 1919 m. kovo mėnesį Erzurume buvo įkurta Vilayat-ı Şarkiyye Müdafaa-i Hukuk-ı Milliyye Cemiyeti šakos, o Kazimas Karabekiras Paša, paskirtas XV korpuso vadovu, į miestą atvyko 1919 m. gegužės 3 d. Mustafas Kemalis Paša į Erzurumą atvyko 1919 m. liepos 3 d., būdamas III armijos inspektoriumi. Kongreso metu Mustafas Kemalis Paša ir jo draugai apsistojo apie kilometrą nuo pastato esančiame rūmuose; šie rūmai šiandien yra Atatürko namų muziejus. Po kongreso pastato istorija taip pat yra ilga mokyklos istorija. Pagal Kultūros portalą, pastatas 1924 m. pabaigoje patyrė gaisrą, per kurį visiškai sudegė medinė dalis. Atstatytas pastatas 1926 m. buvo atidarytas kaip Gazi pagrindinė mokykla, vėliau jame veikė dailės gimnazija ir socialinių mokslų gimnazija. Pagal Vikipediją, tarpinių metų laikotarpiu pastate taip pat veikė statybos mokykla ir gamtos mokykla, o kongreso salė 1960 m. buvo atidaryta kaip atskiras muziejus. 2011–20 Remiantis Kultūros portalu, salėje galima pamatyti Mustafa Kemal Atatürkio paso kopiją, pirmininko sėdynę ir stalus, ant kurių užrašyti delegatų vardai. Ant sienų kabantys portretai pasakoja apie delegatų gyvenimo istorijas. Rekomenduojama, atėjus į salę, pirmiausia pažvelgti į pirmininko sėdynę, o tada – į stalus, kad sužinotumėte, iš kurių miestų atvyko delegatai. Vėliau galite praleisti laiką galerijoje, kur yra sienos, skirtos Respublikos laikotarpio dailininkams. Pastato priekyje esantis didelis žalios vejos plotas ir aikštė suteikia pakankamai vietos, kad būtų galima nufotografuoti visą pastato fasadą. Pastato išorės bruožai yra šviesiai dažytas fasadas, eilėmis išdėstyti apvalūs langai ir tamsių akmenų kolonos kampuose. Kongreso gatvė yra netoli miesto centro, todėl pastatą lengva rasti pėsčiomis arba viešuoju transportu, važiuojančiu per centrą. Rekomenduojama apsilankyti kartu su Atatürkio namų muziejuje, kad galėtumėte išvysti abu kongreso objektus vienu metu. Kadangi lankymo dienos ir valandos gali skirtis, patikrinkite naujausią informaciją Kultūros portale arba ministerijos puslapyje, prie kurios priklauso muziejus.
Peržiūrėti vietąGauti nuorodas
3
Aziziye Tabyası

Aziziye Fortas.

~1 val. čia
Erzurum-Kars yolu, şehrin doğusu, Nene Hatun Tarihi Milli Parkı, Palandöken / Erzurum

Pasiekite Aziziye fortifikacijos kompleksą, kuris yra miesto rytuose, šalia kelio į Karsą, šiauriau karinės bazės, maždaug už trijų kilometrų nuo miesto centro. Šioje vietoje praleiskite apie valandą, nes čia nėra vieno pastato, o visa gynybinių įrenginių linija. Fortifikacija stovi ant kalvos, kurios aukštis viršija du tūkstančius metrų, Top kalno pietinėje pusėje. Šiandien ši teritorija yra Nene Hatun istorinio nacionalinio parko dalis. Iki 2009 metų ši teritorija buvo karinės saugumo zonoje, o tada buvo paskelbta 387 hektarų ploto istoriniu nacionaliniu parku. Pirmiausia, norėdami suprasti, kodėl ši fortifikacija buvo pastatyta būtent čia, pažiūrėkite į miestą ir į rytus. Fortifikacija buvo pastatyta tarp 1867 ir 1872 metų sultono Abdülazizo įsakymu ir Fosfor Mustafos Pašos projektu, siekiant kontroliuoti Erzurumo-Karsko kelią. Kultūros portale rašoma, kad Erzurumo apylinkėse yra dvidešimt vienas fortifikacija, pastatytas ant aukštų kalvų, ir kad svarbiausios iš jų yra Mecidiye ir Aziziye fortifikacijos, esančios tiesiai į rytus nuo miesto. Žvilgsnis į kelią ir slėnį, esančius prieš jūsų akimis, geriau nei bet kas kitas paaiškina, kodėl buvo pasirinkta būtent ši vieta. Tada priekite prie pastato ir pabandykite išstudijuoti jo planą. Pagal vietinio gido informacija, Aziziye fortifikacija turi U formos planą, o vakarinėje dalyje yra vadavietės. Kitos dalys yra sudarytos iš skylių, dengtų išlenktomis arkomis. Atidžiai apžiūrėkite sienas: rytinės ir šiaurinės sienos yra pastatytos iš atskalūtų akmenų, o kitos – iš žvyro akmenų. Kultūros portale rašoma, kad šiose fortifikacijose daugiau dėmesio buvo skiriama tvirtumui nei architektūrai, ir kad gretimos patalpos buvo dengtos stora žemės sluoksniais. Patalių plotis yra nuo trijų iki keturių metrų, o gylis – nuo šešių iki keturiolikos su puse metro. Priešais fortifikaciją yra du memorialiniai objektai, ir abu verti dėmesio. Vienas yra Aziziye memorialas, pastatytas 1953 metais, o kitas – Nene Hatun kapo, vienos iš 1877-1878 metų karo simbolių. Pagal studiją apie fortifikacijas, publikuotą žurnale "DergiPark", 1877 m. lapkričio 8 d. vakare, kai miestas sužinojo, kad fortifikacija buvo pažeista, žmonės ėmėsi visko, ką rado, ir puolė į fortifikaciją, o Nene Hatun tapo šio susidūrim Šaltinis: Kultūros portalas, Erzurumo tvirtovės; Aksoy, „Erzurumo tvirtovių kultūrinio maršruto pasiūlymas“, „DergiPark“.

Aziziye fortifikacijos kompleksas yra vienas iš Osmanų imperijos laikų gynybinių statinių, įsikūrusių Erzurumo mieste, Top kalno šlaituose. Tai yra žinomesnis iš miesto fortifikacijų. Pagal provincijos kultūros ir turizmo departamento kelionių vadovu, pagrindinis fortifikacijos kompleksas yra Top kalno pietinėje pusėje, apie 2068 metrų aukštyje. Statyba buvo pradėta 1867–1872 metais sultono Abdülazizo įsakymu, pagal Fosfor Mustafos Pašos projektą. Pagrindinis tikslas buvo kontroliuoti Erzurumą ir Karsą jungiantį kelią, einantį iš rytų. Šiandien Aziziye fortifikacijos kompleksas kartu su gretimu Mecidiye kompleksu yra Nene Hatun istorinio nacionalinio parko ribose. Erzurumą supančios fortifikacijų linijos yra daug didesnės nei vienas statinys. Kultūros portale teigiama, kad miesto apylinkėse yra 21 fortifikacija, pastatytos ant aukštų kalvų, iš kurių leidžiasi gera perspektyva. Rašoma, kad pirmosios fortifikacijos buvo pastatytos dar XVIII amžiuje, per Osmanų-Irano karus. Gazi universiteto tyrėjo Ermano Aksoyo straipsnyje nurodoma, kad buvo identifikuota 44 fortifikacijos, egzistavusios XVIII ir XIX amžiais. Turkijos religinės enciklopedijoje (TDV İslam Ansiklopedisi) teigiama, kad Aziziye ir Mecidiye, kartu su kitomis fortifikacijomis, buvo pastatytos iki 1877 metų, o kitos, esančios miesto šiaurėje, pietuose ir rytuose, – vėliau. Kelionių vadove nurodoma, kad statant šį kompleksą buvo panaudoti ir Erzurumo pilies akmenys, kurie buvo iš dalies sunaikinti. Aziziye pavadinimas iš tikrųjų apima tris artimus statinius. Pirmasis statinys yra U formos, vakarinėje pusėje yra vadavietės, o kitose dalyse – skliautinių arkų, vedančių į tunelinių patalpų, išdėstymas. Rytinės ir šiaurinės sienos yra pastatytos iš atskalūtų akmenų, o kitos sienos – iš žvyro akmenų. Antrasis statinys yra apie 200 metrų į šiaurę nuo pirmojo, susideda iš pusmėnulio formos žemės kupolo ir dviejų akmeninių konstrukcijų, esančių jo galuose. Trečiasis statinys yra reguliarios šešiakampės formos ir buvo pastatytas, kad būtų kontroliuojamas Pasinler lygumos iš Vank upės atšaka einantis kelias. Šio statinio kieme yra šuliniai, o vartų ir langų arkose naudojamas bazaltas, sienose – tamsiai rudas akmuo, o stoge – plytos. Kultūros portale taip pat aprašoma bendra fortifikacijų struktūra. Šalia viena kitai Aksoy straipsnis aprašo, kaip žmonės bėgo į miestą, kai buvo pranešta apie tvirtovės užimimas, ir kaip jie dalyvavo kovose su akmenimis ir lazdomis. Pagal turizmo gido informacija, priešais tvirtovę yra 1953 metais pastatytas Aziziye memorialas ir Nene Hatun kapo, kuris tapo gynybos simboliu. Nene Hatun 1955 metais pirmą kartą buvo apdovanota „Metų motinos“ titulu, tačiau tuo pačiu metais mirė Erzurume. Miestas, kurio ne pavyko užimti per kovas, pagal Turkijos Islamo enciklopediją, buvo atiduotas 1878 metų pradžioje pasirašytos paliaubų sutarties pagrindu, o vėliau, 1878 metų liepos 13 dieną, buvo iš naujo apleistas Berlyno sutarties pagrindu. Ši teritorija, ilgus metus buvusi karinės saugumo zona, 2009 metų gegužės 18 dienos nutarimu buvo paskelbta 387 hektarų istorijos nacionaliniu parku. Kiekvienais metais lapkritį prie Aziziye ir Mecidiye tvirtovių organizuojamas memorialinis žygis. Pagal Kultūros portalo informaciją, tvirtovės yra maždaug trys kilometrai nuo miesto centro, miesto rytuose, šalia Kars kelio, šiaurėje nuo karinės bazės, ir į jas galima pasiekti privačiais arba komerciniais automobiliais. Kadangi šlaitas yra atviras, vasarą geriau dėvėti kepurę, o žiemą – šiltesnius drabužius. Žvelgiant iš memorialo link vakarų, galima išvysti visą miestą, o pietuose – Palandöken kalno šlaitus, sudarantys platų panoramą.
Peržiūrėti vietąGauti nuorodas
4
Palandöken Dağı

Palandökeno kalnas.

~2 val. čia

Šis maršruto taškas yra Palandökeno kalnas, kuris iš pietų apsupa Erzurumą. Skirkite jam dvi valandas ir išnaudokite šį laiką atsižvelgdami į sezoną. Kalnas yra labai arti miesto centro; vietos kultūros departamento leidinyje nurodoma, kad atstumas yra apie penki kilometrai. Kalno pavadinimas, kaip teigiama, kilęs nuo žodžių "palan" (gaidys) ir "döken" (nubloškęs), o tai yra nuoroda į krovinio, vežamo ant gaidžio, iškritimą ant sunkiose pakopose.

Kiekvieną kartą, kai užlipate į kalną, pirmiausia grįžkite į miestą, kad galėtumėte apžiūrėti visą maršrutą iš vienos vietos. Ryte apžiūrėtas centras, Top kalnas, kuriame stovi gynybinių įtvirtinimų liekanos, ir lyguma, kurioje yra miestas, išsidėsčiusi žemiau. Kadangi Erzurumas yra įsikūręs maždaug aštušimtasdešimt metrų aukštyje, kalnas, nepaisant savo daugiau nei tris tūkstančius metrų aukščio, atrodo žemesnis, kai jį stebite iš miesto. Kalno aukščiausias taškas vadinamas Ejder kalnu; šaltiniai nurodo, kad jo aukštis yra šiek tiek skirtingas, bet viršija tris tūkstančius metrų.

Žiemą Palandökenas yra pirmiausia slidinėjimo kurortas. 1993 metais kalnas buvo paskelbtas žiemos turizmo centru. Pagal vietos leidiniuose pateiktą informaciją, ilgiausia slidinėjimo trasa yra dvylika kilometrų, o aukščio skirtumas tarp trasos pradžios ir pabaigos yra tūkstantis šimtas metrų. Ejder ir Kapıkaya trasos yra registruotos Tarptautinės slidinėjimo federacijos; kai kurios trasos yra apšviestos, todėl galima slidinėti naktį. Kalnas 2011 metais priėmė Pasaulio universitetų žiemos žaidynes, o pagal vietos vadovą, 2025 metais jis turėjo būti Europos žiemos sporto sostinė. Slidinėjimo sezoną, keltuvų darbą ir trasų būklę patikrinkite iš oficialių pranešimų.

Vasara Palandökenas pasikeičia ir tinka pasivaikščiojimams. Pagal "Vikipediją", čia nėra sudėtingų techninių įveikiamų kliūčių, tačiau dėl didelio aukščio ir greitai besikeičiančio oro, pasivaikščiojimą rekomenduojama trumpinti ir dėvėti kelias rūbų sluoksnius. Gegužės mėnesį kalno šlaituose žydi Campanula palandokenensis – augalas, kuris, kaip teigiama, yra unikalus šiam kalnui; neplokite gėlių. Kalne taip pat išliko XIX amžiaus gynybinių įtvirtinimų dalis: didžioji Palandökeno tvirtovė,

Palandöken yra kalnagūbris, esantis Erzurumo lygumos pietuose, apjuosiantis miestą tarsi lankas. Jis sudaro miesto fone matomą vaizdą iš beveik kiekvienos gatvės. Pagal Erzurumo kultūros ir turizmo departamento gamtos gidui, kalno aukščiausias taškas yra 3176 metrų aukštyje esantis Ejder Tepesi. Šaltiniai pateikia skirtingus duomenis apie kalno aukštį; turkų „Wikipedia“ nurodo 3125 metrus, o anglų kalbos „Wikipedia“ – aukštesnį skaičių. Gidas taip pat teigia, kad kalnas yra maždaug 5 kilometrai nuo miesto centro ir 15 kilometrų nuo oro uosto. Kadangi pats Erzurumo miestas yra maždaug 1850 metrų aukštyje, kalnas atrodo žemesnis, nei yra iš tikrųjų. Kalno pavadinimo kilmė yra susijusi su vietiniu gyvenimu. Pagal turkų „Wikipedia“, pavadinimas susideda iš žodžių „palan“ (krovinių nešimo diržas, dedamas ant kupranugario) ir „döken“ (metantis). Šis pavadinimas yra atitikmu, kad kalno stačiuose keliuose kroviniai, vežami ant gyvūnų nugarose, dažnai iškrenta. Šiandien dauguma Turkijos gyventojų Palandökeną pirmiausia asocijuoja su slidinėjimu. „Go Turkey“ svetainėje apie Erzurumą teigiama, kad kalnas užima maždaug 70 kvadratinių kilometrų plotą ir 1993 metais buvo paskelbtas žiemos turizmo centru. Slidinėjimo centras yra įrengtas netoli miesto šlaituose, o pagal regiono turizmo gidą, nuo miesto centro iki jo galima nuvažiuoti maždaug per dešimt minučių. Regiono kultūros ir turizmo departamento gamtos gidą nurodo, kad ilgiausias slidinėjimo trasos ilgis yra 12 kilometrų, o aukščio skirtumas tarp trasos pradžios ir pabaigos yra 1100 metrų. Tame pačiame gidą teigiama, kad Ejder ir Kapıkaya trasos yra olimpinės trasos, registruotos Tarptautinės slidinėjimo federacijos. Nurodoma, kad šlaituose sniego sluoksnis gali siekti iki trijų metrų, o sniego kokybė pritraukia slidininkus. Oficialūs leidiniai pateikia skirtingus duomenis apie trasų skaičių ir bendrą jų ilgį, todėl geriausia patikrinti naujausią informaciją iš oficialių pranešimų. Kalnas taip pat yra buvęs vietos, kur vyko didelės žiemos varžybos. 2011 metais Erzurume vyko 25-osios Pasaulio studentų žiemos žaidynės; pagal anglų kalbos „Wikipedia“, slidinėjimo ir snieglenčio varžybos vyko Palandökeno trasose. 2017 metais čia vyko Europos jaunimo olimpinių žiemos žaidynių alpinizmo ir snieglen Turkų kalbos „Vikipedija“ rašo, kad techniniu požiūriu tai nėra sunkus pasiekimas, o lengviausias būdas – pradėti nuo slidinėjimo kurorto ir sekti kalno šlaitą iki viršūnės. Antrasis kelias prasideda nuo kaimo, esančio kalno pietiniame šlaite – Başköy. Šaltiniuose taip pat pabrėžiama, kad kai kurie kalno stačios vietos gali būti pavojingos esant sunkiam žiemos orui, todėl žiemą būtina naudoti specialią įrangą. Net vasarą orai kalne gali greitai keistis, todėl nepamirškite vėjo striukės ir vandeniui nelaidžios aprangos. Tiems, kurie domisi botanika, yra smulkus faktas: šlaituose galima pamatyti unikalų varpinių (Campanula) rūšį, vadinamą Campanula palandokenensis, kuri auga tik šioje kalno vietoje, o geriausia ją stebėti gegužę. Norint pamatyti Palandoken kalną, nebūtinai reikia užlipti į viršų. Kalną galima matyti iš Erzurumo pilies sienų arba iš miesto aukštesnių taškų. Ypač saulėlydyje kalnas atrodo kaip didžiulė siena, iškilusi virš miesto. Iki slidinėjimo kurorto iš miesto galima greitai nuvažiuoti automobiliu. Žiemą apie transporto galimybes ir funikulieriaus bei keltuvų darbo grafiką galite sužinoti iš kurorto oficialių pranešimų. Istoriniai fortifikacijos objektai, esantys prie kalno, ir medresės miesto centre yra pakankamai arti, kad juos būtų galima apžiūrėti per vieną dieną.
Peržiūrėti vietąGauti nuorodas

Maršruto žemėlapis

Maršruto informacija
MiestasYakutiye, Erzurum
TipasKultūrinis
Stotelė4
Data2026 m. spalio 19 d.
Radar TürkiyeAutoriusRadar TürkiyePradėti maršrutą