Diena Selčuke, toli nuo Efeso.

Pradėkite nuo Efeso muziejaus, iki kurio galima pasiekti trumpu pasivaikščiojimu iš Selčuko centro. Muziejus yra Atatürk gatvėje, Uğur Mumcu gatvės pakraštyje, ir jis atviras visus metus. Ankstyvą rytą atvykus, galite mėgautis ramybe, nes salės dar nėra pilnos ekskursijų grupių, ir turėsite laiko apžiūrėti tris lauko ekspozicijas. Muziejaus istorija prasideda 1929 metais, kai čia buvo įrengtas sandėlis. 1964 metais pastatas buvo atidarytas kaip muziejus, 1976 metais – atnaujintas, o 2012 metais – laikinai uždarytas dėl didelio renovacijos projekto. Jis vėl atsidarė 2014 metais. Šiandien eksponatai yra išdėstyti pagal temas: Informacijos salė, Fontanų radiniai, Kalvų namų radiniai, Monetos, Efesas per amžius, Vidinis sodas, Kibeles kultas, Artemidos šventyklos radiniai ir Imperatorių kultas. Jei vykstate pagal maršrutą, kurį siūlo „Radar“, šis muziejus yra paskutinė stotelė. Šiuo atveju, planuokite savo aplankymą, atsižvelgdami į kitų maršruto dalių eksponatus, o populiariausią salę palikite pabaigai. Pradėkite nuo Vidinio sodo: čia lauke išdėstyti kolonos, reljefai, statulos, sarkofagai ir stelos, datuojami nuo Arkaikinio laikotarpio iki Vėlyvosios Romos imperijos. Sode ieškokite architektoninių fragmentų, atgabentų iš Belevi memorialo; čia galite išsamiai apžiūrėti memorialo marmurinę apdailą, kurią vėliau galėsite pamatyti kitame etape. Memorialo sarkofagas buvo perkeltas į šį sodą 1963 metais ir čia buvo eksponuojamas šešiasdešimt metų; tačiau, kaip pranešė „Aktüel Arkeoloji“, 2023 metais jis buvo perkeltas į Izmiro Kultūros ir Menų fabriką. Todėl, sode ieškokite ne paties sarkofago, bet fragmentų, tokių kaip kolonos ir reljefai. Tada paklauskite darbuotojų apie liūtų-grifonų statulų, esančių ant memorialo fasado, pavyzdžių, kurie, kaip teigiama, yra muziejuje. Toliau pereikite į salę „Efesas per amžius“. Šioje salėje, naudojant radinius, datuojamus nuo 7000 m. pr. Kr. iki 7-ojo amžiaus po Kristaus, yra papasakota visa miesto istorija. Čukuriçi kalvos neolito laikotarpio radiniai yra šios grandinės pradžioje. Šios salės išskirtinis eksponatas yra Polio fontano kasinėjimų metu rastas „Mylintis karys“ – statula, kuri atrodo tarsi ilsėdam Šis Arteidės statula, datuojama amžiais, išsiskiria savo šventyklos formos galvute ir vaisingumo simboliais. Tai yra muziejaus žinomasis eksponatas, todėl šį kartą tiesiog pasisveikinkite su juo ir pereikite. Imperatoriaus kulto salėje esantys Domitijano šventyklos fragmentai – galva ir rankos – atskleidžia imperatoriaus kulto svarbą šiame mieste. Muziejuje veikia garso gidas; apie jo naudojimo sąlygas galite pasiteirauti prie informacijos punkto. Geriausius vaizdus fotografijai galite gauti ankstyvą ryto valandą, sode. Salėse naudokite blykstę. Pasikraukite vandens, kad galėtumėte atsigaivinti sode, nes kitas etapas reikalauja įveikti pakilimą. Išėję iš muziejaus, pažvelkite į šiaurę: virš miesto matysis Ayasuluk kalnas ir jo sienos. Į pilį patenkama per Šv. Juano archeologinės vietovės vartus; iki šio įėjimo iš muziejaus nueisite apie dešimt minučių. Kelyje matysis Isa Bey mečetės siluetas su dviem minaretų bokštais; šis pastatas yra kito maršruto stotelė, todėl šį kartą jį aplenkite ir vykdykite į kalną. Šaltiniai: Turkijos kultūros ir turizmo ministerija, Turkijos muziejai; KVMGM „Google Arts & Culture“ aprašymas; „Aktüel Arkeoloji“; „Wikipedia“, „Ephesus Archaeological Museum“.

Šis įėjimas į pilį yra St. Jean archeologinės vietovės įėjime, o bilietų kasa yra ten. Kadangi pilies lankymo laikas gali skirtis nuo bendro archeologinės vietovės darbo laiko, patikrinkite aktualią informaciją adresu muze.gov.tr ir nepalikite pilies lankymo antrąją dienos pusę. Įėję, paimkite bazilikos likučius ir eikite akmeniniu keliu, einančiu į viršų. Vidaus pilies bazilika yra šiaurėje, ant kalno aukščiausioje vietoje. Pagal Selçuk savivaldybės teigimu, vidaus pilis yra tiesiai virš tos vietos, kurios naujausi tyrimai parodė, kad tai buvo pirmasis Efeso apgyvendinimo plotas. Šiandien matomi mūrai yra trijų laikotarpių: Bizantijos pamatų ant kurių buvo atlikti Aydınoğulları ir Osmanų restauracijos. Mūrai yra su akmenimis, plytomis ir tinku, ir jie yra paremti penkiolika bokštų. Skaičiuodami bokštus, lengvai pastebėsite, kuriame skyriuje buvo atlikti atnaujinimai tam tikru laikotarpiu. Į vidaus pilį galima patekti per du vartus, esančius rytuose ir vakaruose, kurie tiesiogiai atsidaro į lauką, neprisijungdami prie išorinės pilies. Lankytojų kelias nuves jus prie vienų iš šių vartų. Praėję vartus, matysite siauras laiptines, vedančias į bokštus ir angas mūruose; nekiliokite aukštyn, jei nėra turėklių. Pilies viduje yra akmenimis išklotų gatvių, įvairaus dydžio cisternų, mečetė ir bažnyčios liekanos, esančios aukščiausioje vietoje. Sekdami gatves, pirmiausia apsilankykite centrinėje Kale mečetėje; šis pastatas primena laikotarpį, kai Aydınoğulları valdė šią vietovę kaip sostinę nuo 1348 iki 1390 metų, ir kai ant kalno buvo pastatytos daugybė mečečių, vonių ir mokyklų; šioje trasoje ji yra laikoma tik istoriniu pastatu. Pagal šaltinius, nuo 2008 metų vykdomi pilies atnaujinimo darbai pirmiausia buvo atlikti vakarinėje įėjimo pusėje ir prie šios mečetės minareto. Vakariniame mečetės gale yra pastato liekanos, kurios, kaip manoma, galėjo būti pilies vonios; muziejaus įrašuose minimas pilies paviljonas ir vonios. Pakilkite iki bažnyčios liekanų, esančių ant kalno aukščiausioje vietoje: jos apsidė buvo papildytos Aydınoğulları laikotarpiu ir paverstos cisternomis, todėl galite iš karto pamatyti darbo pavyzdžius iš skirtingų laikotarpių. Muziejaus įrašuose esantis pastatų sąrašas gali būti naudojamas kaip Einamdamas kalne, atsiveria vaizdas, kuriame matyti likusi maršruto dalis: netoli – 1375 m. pastatyta Isa Bey mečetės pastatas, lyguma, kurioje buvo Artemidos šventykla, ir slėnis, besidriekiantis į pietus, link Efeso. Jei atvykote prieš pietus, saulė bus už jūsų, o mečetės fasadas, nukreiptas į jus, bus apšviestas. Norėdami geriau apžiūrėti, pasirinkite kalno vakarų pusėje esančių bokštų aikštelę. Kalne yra mažai šešėlių, todėl turėkite su savimi vandenį, o vėjuotą dieną – laikykite kepurę. Ayasuluk kalnas yra viena iš keturių Efeso, įtraukto į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą, komponentų, kartu su Šv. Juono bazilika, Isa Bey mečete ir Artemision. Todėl jokio akmens nenuimkite, nieko nepieškite ant sienų. Grįžkite ta pačia kryptimi ir išėikite iš Šv. Juono archeologinės vietovės. Iš čia grįžkite pėsčiomis atgal link geležinkelio stoties; tai yra išankstinis taškas, iš kurio išvyks mikroautobusas arba jūsų automobilis, važiuojantis į Čamlık miestelį. Čamlık yra maždaug 7 kilometrus į pietus nuo Selčuko, o kelias veda per slėnį, kuriame eina senasis Izmiro-Aydino geležinkelis. Pietų pertrauką geriausia daryti miesto centre; Čamlyke po pietų šviesos lokomotyvams gali būti nepakankamai. Šaltiniai: Selčuko savivaldybė, Selčuko (Ayasuluk) pilis; Kultūros ir turizmo ministerija, Turkijos muziejai, Ayasuluk pilis; Kultūros portalas; TDV Islamo enciklopedija, Ayasuluk; DergiPark, Büyükkolancı 2023.

Čamlık muziejus yra Selčuke, į jį galima atvykti mikroautobusu arba automobiliu. Muziejus įsikūręs kaimo teritorijoje, senojo geležinkelio linijos vietoje, ir įėjimas yra mokamas. Aktualią informaciją apie darbo valandas ir kainas galite rasti Turkijos muziejų ministerijos svetainėje arba pačiame muziejuje. Tai didžiausias Turkijos lauko geležinkelio muziejus, kurio istorija prasideda 1866 metais, kai buvo atidaryta pirmasis šalies geležinkelio ruožas tarp Izmyro ir Aidyno. Čamlık buvo stotis ir remonto dirbtuvės šioje linijoje. Stotis, pavadinta Aziziye, buvo uždaryta, kai linija buvo rekonstruota 1991 metais. Muziejus buvo pradėtas ruošti tuo pačiu metu ir atidarytas lankytojams 1997 metais. Žemė, pastatai ir lokomotyvai priklauso Turkijos valstybiniam geležinkelių bendrovei (TCDD), o muziejaus veikla 99 metams buvo patikėta buvusio stoties signalininko sūnaus.

Įėjus į muziejų, pirmiausia pažvelkite į senąją stoties pastatą: 1866 metais padėtų bėgių dar visai išliko, o lokomotyvai stovi ant šių originalių bėgių. Pagrindinis muziejaus elementas yra sukiojantis ratas: šis aštuoniolikakampis ratas yra apsuptas lokomotyvų, išdėstytų tarsi vėjyje. Iš čia galima padaryti geriausią muziejaus nuotrauką. Pasikeliant į centrą ir apsisukant, galima pamatyti, kad kiekvieno spindulio gale stovi skirtingos šalies lokomotyvas. Šaltiniai pateikia skirtingus skaičius, nuo trisdešimt trijų iki trisdešimt septynių. Svarbiausia, kad tai yra viena iš didžiausių Europos lokomotyvų kolekcijų, kurios gamybos metai svyruoja nuo 1890-ųjų iki 1950-ųjų. Lokomotyvai pagaminti Vokietijoje, Švedijoje, Anglijoje, JAV, Prancūzijoje ir Čekoslovakijoje. Skaitydami gamintojų etiketėlius šalia katilų, galite jas suskirstyti pagal šalis – tai puikus užsiėmimas su vaikais. Seniausias iš jų yra anglimi kūrenama angliška lokomotyvas, kurio pasaulyje liko tik du egzemplioriai, kaip nurodyta Turkijos turizmo enciklopedijoje. Kitas svarbus eksponatas yra lokomotyvas numeris 45501, kuris buvo įvykus 1957 metų Yarımburgaz traukinių katastrofai. Čia laikas tarsi sustoja. Kai kuriose lokomotyvuose galima įeiti į kabiną; laipteliai yra stačios ir metalinės, todėl drėgnomis dienomis reikia būti atsargiems ir nevartyti Grįžtant, pro Selčuko centrą pasukite šiaurėn, link Izmyro–Aydino kelio. Čamlık yra apie 16 kilometrų šiaurės rytų kryptimi nuo Belevi centro, tiesiai prie kelio; kelionė iš Čamliko trunka apie pusę valandos. Autobusiukai, važiuojantys į Belevi, išvyksta iš miesto centro; jei keliaujate be automobilio, Čamlike persėskite kitą transporto priemonę. Pasiekite paminklą saulėlydžio metu; akmens struktūros ir marmurinės laiptai geriausiai matomi saulės spinduliuose. Šaltinis: Vikipedija, Čamlık garo lokomotyvų muziejus; Wikipedia, Čamlık geležinkelio muziejus; Turkijos muziejai (Kultūros ir turizmo ministerija); Turkijos turizmo enciklopedija.

Belevi mieste, memorialinis mauzoliejus yra įsikūręs kaimo šiaurėje, tiesiai prie Izmiro–Aydino kelio, ant Aydino kalnų šlaito. Vietiniai gyventojai jį vadina "Gulintis pilis". Pasiekite jį važiuodami automobiliu iš kelio, arba, jei atvykstate mikroautobusu, išlipkite Belevi centre ir nueikite apie kilometrą šiaurėn. Tai atvira archeologinė vieta; prieš apsilankant, patikrinkite dabartines lankymo sąlygas Kultūros ir turizmo ministerijos svetainėje. Geriausia atvykti vėlyvoje popietėje, kol dar šviesu. Prieš akimis iškilęs statinys yra antras pagal dydį memorialinis mauzoliejus Anatolijoje, po Halikarnaso mauzoliejaus. Jis pastatytas, įkvėptas Septynių stebuklų sąraše esančio Halikarnaso mauzoliejaus. Pirmiausia apžiūrėkite statinį iš tolo, iš kalno papėdės: pastebėsite kvadratinį cokolą, ant kurio stovi kolonų eilės, o visa tai sukurta iš natūralios uolienos, apdengtos marmuru. Cokolo ilgis yra apie 30 metrų, aukštis – daugiau nei 10 metrų, o jis stovi ant trijų laiptelių. Viršutiniame aukšte kiekvienoje pusėje buvo aštuonios kolonų eilės; dauguma šaltinių teigia, kad jos buvo Korintinio stiliaus. Iš viso statinio aukštis, remiantis "Aktüel Arkeoloji" duomenimis, buvo 23 metrai; tačiau kai kurie tyrinėtojai mano, kad, nes statinys niekada nebuvo baigtas, jo galutinis aukštis turėjo būti didesnis. Ilgą laiką manyta, kad stogas buvo piramidės formos, tačiau 1998–2000 metų kasinėjimai nepatvirtino šios hipotezės, o vandens išleidimo kanalai rodo, kad viršutinis aukštas galėjo būti atviras. Apžiūrėdami uolienos šerdį, atkreipkite dėmesį į marmurinės plytos, esančios prie jos: tai yra apdailos, kolonų ir lubų plokščių fragmentai; neliesti jų, nenuimkite iš vietos. Pietinėje pusėje ieškokite uoloje išlikusios kapo kameros; ji buvo užmūryta iš išorės, o šiaurinėje pusėje yra nebaigta imitacinė durų anga. Kapo kampe buvo rastas sarkofagas, kuriame gulėjo bebarzdis vyras, apvytas vainiku, laikantis puodelio; šalia jo buvo išlikusi rytietiško tarno statula. Sarkofagas buvo rastas 1930-aisiais, 1963 metais perkeltas į Efeso muziejaus kiemą, o 2023 metais, remiantis "Aktüel Arkeoloji" duomenimis, perkeltas į Izmiro kultūros ir meno fabriką Šis paminklas nuo šimtmečio pradžios pritraukė Austrijos mokslininkų dėmesį; pirmąjį išsamų leidinį paskelbė Praschniker ir Theuer. Atsižvelkite į paminklo vietą: jis stovi ant šlaito, netoli senovinės Efeso-Sardės kelio, todėl jį galima matyti iš toli. Fotografuojant saulėlydyje, saulės spinduliai išryškina akmenyje iškaltas pakopas ir marmuro apdailą; iš kelio jis atrodys kaip siluetas ant kalvos. Nekilite ant akmens ir pakopų; akmuo yra nestabilus, marmuras – slidžias, o paminklas yra kultūros paveldas, kurį reikia saugoti. Aplink nėra šešėlių ir vandens, todėl vasaros mėnesiais apsilankymą rekomenduojama trumpinti. Maršrutas šioje kalvoje baigiasi. Tie, kurie grįš automobiliu į Izmirą, išvažiuodami į pagrindinį kelią, važiuos šiaurės kryptimi. Tie, kurie grįš „İZBAN“ traukiniu, iš Belevi autobusuku grįš į miesto centrą, o iš Selčuko geležinkelio stoties persėds į traukinį. Dabar apjungkite keturias dienos stoteles: muziejuje esantys marmurai yra iš šio šlaito, senovinės miesto dalies, pirmasis geležinkelis, nutiestas per lygumą, ir nė vienas iš jų nebuvo matomas įėjus į Efeso vartus. Šaltiniai: Aktüel Arkeoloji, Belevi kapavietė; Wikipedia, Belevi mauzoliejus; Vikipedi, Belevi memorialinis kapavietė; DergiPark, Bora 2019; Selçuk savivaldybė; Visit İzmir.