Nezaket'le

Tie žmonės, kurie žiemą, tamsiais laikais, suspausti autobuse keliauja į darbą, kuriems, priėmus svečius, virtuvėje nebelieka vietos, kurie noriai priima savo brolieną kaip savo vaikus, kurie skuba į ligoninę dėl savo tėvo vizito, kurie nuolat bijo ką nors sulaužyti arba ką nors savo žodžiais įžeisti – visi tie, kurie dėl to nuolat jaučia įtampą ir stveria.
Gimę ne su auksinės lygčiu, kaip kad tai paminėta istorijoje, „nėra tokio grožio, kaip pas tave, todėl, mano nuomone, geriausia pradėti kovoti dabar, kol dar ne per vėlu, nes gyvenime viskas yra sunku“ – tokie žodžiai, kurie atspindi mus, tave, mane, mus, jį/ją.
Štai pati Nezaket ponia.
Vienišas moteris, tarsi kokone.
Visų pirma, joje nebuvo jokios šeimos šilumos. Apleistas tėvas, motina, kenčianti nuo psichinių problemų. Po snieguoto popietinio pamokų pabaigos, jis grįžo namo, bandydamas sušildyti užšalusias rankas prie krosnies, beviltiškai bandydamas išvengti to, kad atsitiktinai nukristų šaukštas į sūrio lėkštę, ir galėjo nueiti tik iki durų, kur stovėjo senas, hippių stiliumi nudažytas mikroautobusas, priklausęs ponui Hacı Hasan. Ponios Nezaket buvo subtili moteris.
Galiausiai, pasakykime jam viso gero.
„Su „NEZAKET““