Titreye Titreye Yağıyordu Kar ve Dilsizdi Gece

Vienas viešbučio kambarys. Viena moteris, vienas vyras ir tarp jų esantis didžiulis atstumas.
Moteris vaikystę atsimenė kaip šaltą, lyg sniego kritulį, kurio metu mažas paukštis drebėjo nuo šalčio. Tai buvo tarsi dvi rankos, kurios negalėjo paliesti savęs, tarsi nebuvo jų.
Tai dvi sielos, kurios, nors ir atsidūrė viena šalia kitos dėl didžiausios klaidos, pasimetė kitų žmonių gyvenimuose. Tačiau, keisčiausia, kad jos abu bandė gydyti savo žaizdas būtent toje pačioje vietoje.
„Nors gyvenimas nuolat kito, vienintelis mūsų atraminis taškas visada buvome mes patys.“
Tai istorija apie vaikystę, apšviestą įkvėpto įkvėpimo, ir apie sielą, kurioje žydėjo gėlės. Tai poetiška istorija apie priverstinį ryšį, kuris, nepaisant nelaimingų momentų, atnešė laimę, kupina susidūrimų.
Kai vienatvė stiprėja, sielos susijungia.
Ar didžiausia jūsų klaida gali būti tuo pačiu metu ir jūsų didžiausia parama?