
Nesimi: Aşk'ın ve Hakikatin Şairi
Kai pradėjome kurti pjesę „Nesimi“, supratome, kad prieš mus nėra tik istorinis veikėjas arba tragiška istorija, bet veikiau „laisvės manifestas“, kuris nepraranda savo aktualumo jau šimtmečius. Tamsiais XIV amžiaus laikais, iš Alepo siaurų gatvių iškilęs drąsus balsas, šiandien kreipiasi į didžiausią šiuolaikinio žmogaus trūkumą: gebėjimą atrastį savo viduje slypinčią šventumą.
Šį spektaklį statant, didžiausias iššūkis buvo į vieno žmogaus kūną ir ribotą erdvę įsprausti Nesimio didžiulę filosofiją. Tačiau jis jau buvo mums atsakęs: [...]
"Mano viduje telpa du pasauliai, o aš netelpu į šį pasaulį." Mes, laikydamiesi šio principo, pasirinkome pasikliauti raidžių, šviesos ir garso jėga, o ne sceną užpildyti nereikalingais dekoracijomis.
Kodėl ne?
Nesimui teigė, kad "žmogus" reiškia "Dievo atstovą žemėje". Ta nepalenkstama pozicija, kai jis, netgi būdamas kankinamas, su švelnumu žvelgė į savo žudikus, yra ne tik tikėjimo klausimas, bet ir žmogaus neprilygstama ištikimybė savo orui. Mūsų tikslas scenoje buvo ne tik parodyti egzekuciją, bet ir atskleisti žmogaus dvasinę transformaciją. Kai Nesimis buvo kankinamas, mes, iš tiesų, norėjome, kad žiūrovai atsikratytų savo išankstinių nuostatų, stereotipų ir baimių.
Scenos kalba:
Žaidime naudojamas minimalistinis dizainas simbolizuoja žmogaus pažeidžiamumą ir trumpalaikiškumą šiame pasaulyje. Ugnies liepsna – tai ne Nesimio skausmas, o sielos išsilaisvinimo šauksmas. Mūsų apšvietimo sprendimai padeda išryškinti tą subtilią liniją, kuri skiria materiją (kūną) nuo esmės (sielos). Žaidėjui Mahmuto Yıldırımo vaidmuo yra ne tik atlikti personažą, bet ir patirti tą akimirką, paversdamas skausmą į ekstazę.






