Žygis pėsčiomis iš Taşköprü į Tepebağ, senasis Adanos maršrutas.

Priartėkite prie Taşköprü iš Seyhan kranto, iš tilto vakarinio galo. Prieš einant tilto taku, šiek tiek pasivaikščiokite pakrantėje. Šiandien tiltas uždarytas automobilių eismui; po rekonstrukcijos 2000-ųjų viduryje, jis skirtas tik pėstiesiems, ir galite saugiai juo vaikščioti. Norėdami suvokti jo dydį, pasivaikščiokite iki kita pusę, iki Yüreğir. Šaltiniuose nurodoma, kad tilto ilgis šiek tiek viršija tris šimtus metrų. Eikite ir atkreipkite dėmesį į akmenų dangą po kojomis. Anglų kalbos „Wikipedia“ teigia, kad šis akmenų sluoksnis buvo įrengtas tarp 1899 ir 1908 metų, kai Adanos gubernatoriumi buvo Süleyman Bahri Paşa, ir kad jis tapo dainų tema.

Pasiekę tilto vidurį, pastebėsite, kad kelias iš abiejų pusių šiek tiek pakyla. „Kültür Portalı“ nurodo, kad tilto vidurys yra maždaug du su puse metro aukštesnis už šonus. Sustokite šioje vietoje ir pažiūrėkite į upę, kuri teka į pietus. Šiandien tiltas atrodo platus, nes buvo atlikta rekonstrukcija. Pagal šaltinius, iš pradžių kelias buvo daug siauresnis, o XX amžiaus pradžioje buvo išplėstas. Tuo metu prie apatinės dalies buvo pridėti nauji arkos elementai.

Tada nusileiskite prie kranto ir pažiūrėkite į tilto pamatą iš apačios. Čia matomi daugybė laiptelių ir trikampiai elementai, skirti apsaugoti nuo potvynių. Anglų kalbos „Wikipedia“ teigia, kad dabartinė trikampinė forma atsirado po vienos iš Osmanų rekonstrukcijų. Ant rytinių pamatų galima pastebėti grubiai apdirbtus akmenis, o rytinė tilto dalis yra ta, kurioje išliko daugiausiai originalios konstrukcijos. Visų arkų dydžiai yra skirtingi, o tai yra rezultatas daugybės rekonstrukcijų per šimtmečius. Šaltiniuose taip pat rašoma, kad ant vienuoliktos arkos šiaurinėje pusėje yra liūto reljefas, todėl verta jį paieškoti naudojant binoklį arba priartinto vaizdo objektyvą.

Šaltiniai nenurodo konkretaus žmogaus, kuris pastatė tiltą. Adanos kultūros ir turizmo departamentas, remdamasis muziejuje esančioje plokštelėje, mini architektą pavadinimu Auxentios. Anglų kalbos „Wikipedia“ pažymi, kad tikslesnis šios plokštelės įrašas gali būti susijęs ne su tiltu, o su vandens tuneliu. Keliautojas Victor Langlois tiltą siejo su imperatoriumi Hadrienu, o Bizantijos istorikas Prokopijus rašė, kad imperatorius Justinianas

Ramazanoğlu dvaras stovi Kızılay gatvėje, Ulu mečeto komplekso viduje. Iš gatvės įėję, dvarą rasite mečeto pietryčių pusėje. Prieš įeidami, atidžiai apžiūrėkite pastato išorę. Apačioje yra akmenų mūras, o viršuje – plytų mūras, ir šis dviejų medžiagų derinys yra aiškiai matomas fasade. Pagal „Vikipedijoje“ pateiktus duomenis, stačiakampio plano pastato matmenys yra 16 metrų išilgai ir 10,5 metro išilgai. Jo nepretendinga išvaizda atspindi didikų santūrumą architektūros srityje.

Priekite prie pietų vartų, nes dvarą aprašanti informacija yra ten esančiame užraše. Pagal šį užrašą, haremo dalis buvo baigta statyti 900-aisiais metų pagal hidžros kalendorių, t.y. 1495 metais, Ramazanoğlu Halil Bey. Tačiau šaltiniai pabrėžia, kad ši data negalioja visam pastatui. „KÜRE“ enciklopedija rašo, kad pastatas buvo pastatytas maždaug nuo 1360 iki 1400 metų, o 1495 metų užrašas rodo tik rekonstrukciją. Senojo dvaro administratoriaus pateikta informacija „Hürriyet Daily News“ laikraščiui taip pat rodo, kad statybos prasidėjo XIV amžiaus antroje pusėje. Todėl dvarą galite laikyti vienu iš seniausių civilinių pastatų Anadolijoje.

Šiandien dvaras naudojamas kaip Čukurova universiteto kultūros centras ir čia vyksta konferencijos, susitikimai bei koncertai. Jei galite įeiti, pradėkite nuo apatinio aukšto, kuriame yra akmenų grindys; iš čia laiptais galite pakilti į aukštesnius aukštus. Tada pažvelkite į šiaurinėje dalyje esančias skrebų kambarį; šaltiniai teigia, kad ši dalis buvo naudojama kaip priėmimo salė. Viršutiniame aukšte yra virtuvė ir du kambariai, o aukštesniame – didelis kambarys ir vonios kambarys. „Hürriyet Daily News“ rašoma, kad viršutiniame aukšte esantis vonios kambarys yra retas dalykas senesniuose pastatuose.

Apsilankydami, įsivaizduokite, kas čia lankėsi per dvarą istoriją. Pagal šaltinius, Yavuz Sultan Selimas čia apsistojo Egipto ekspedicijos metu, o Kanuni Sultan Suleymanas 1535 metais atvykęs į Adaną, buvo Ramazanoğlu Piri Bey svečias. „KÜRE“ enciklopedijoje taip pat rašoma, kad poetas ir gubernatorius Ziya Paša savo kadencijos metu naudojo priėmimo salę pirmame aukšte. Po 1998 m. Adanos ir Ceyhan miesto žemės drebėjime patirtų pažeidimų, pastatas buvo atrestauru

Didžioji laikrodžių bokštas iškilęs Ali Münif gatvės centre, ir iki jo iš viešbučio nueiti galima per kelias minutes. Pirmą kartą pažvelkite į bokštą iš šiek tiek atokiau; tik iš ten galima pamatyti visą jo stačiuoju prizmu formos korpusą. Šaltiniai nurodo, kad bokšto aukštis yra trisdešimt du metrai, ir kad savo laikais jis buvo aukščiausias laikrodžių bokštas visoje Osmanų imperijoje, o antroje vietoje buvo Stambulo Dolmabahçe laikrodžių bokštas. Prisiartėję atkreipkite dėmesį į jo konstrukciją; bokštas pastatytas iš mažų, akmeninių plytų, kurių išdėstymas yra sudėtingas.

Anot šaltinių, bokšto statybos data yra pateikiama skirtingai, todėl verta žinoti abi versijas. Adanos kultūros ir turizmo departamentas ir Kultūros portalas rašo, kad statybos prasidėjo 1881 metais, valdytojo Ziya Paša laikais, o bokštas buvo baigtas 1882 metais, valdytojo Abidin Paša laikais. Anglų kalbos „Wikipedia“ teigia, kad statybos prasidėjo 1879 metais, ir nurodo, kad bokšto projektą sukūrė Krikor Ağa Bezdikyan ir Kaspar Ağa; Kultūros inventorius taip pat mini šiuos du meistrus. Abiejuose šaltiniuose minimas svarbus įnašas į statybą, kurį padarė miesto meras Hacı Yunus.

„KÜRE“ enciklopedija rašo, kad iš pradžių bokštui buvo suteiktas pavadinimas „Saathane“, o vėliau, siekiant atskirti jį nuo mažesnio laikrodžio, esančio miesto centre, jam buvo suteiktas pavadinimas „Didžioji laikrodžių bokštas“. Bokšto keturiose pusėse yra laikrodžiai, o šiuolaikinė mechanizmo sistema, kaip rašoma, buvo atgabenta iš Vokietijos 1925 metais. Tame pačiame šaltinyje nurodoma, kad bokšto plotis yra aštuoni metrai, ir kad vėlesniais metais prie bokšto buvo pridėti antenos ir signalizacijos sirenos. Apžiūrint bokšto viršutinę dalį, pabandykite atskirti šiuos vėlesnius priedus nuo originalaus korpuso. Pagal šaltinius, kiekvieną valandą skambantis varpas buvo girdimas didžioje miesto dalyje, o oficialių institucijų darbo valandos buvo nustatytos pagal šį bokštą. Adanos kultūros ir turizmo departamentas pabrėžia, kad bokštas buvo pastatytas pakankamai tvirtai, kad atsilaikytų 1998 m. Adanos žemės drebėjime.

Aplink bokštą esanti aplinka suteikia malonumo. „KÜRE“ enciklopedija rašo, kad 2013 metais pradėtas gatvių atnaujinimo projektas, kurio metu Ali Münif gatv

Adanos kino muziejus įsikūręs Kayalıbağ rajone, prie Seyhan gatvės ir 26025 gatvės sankryžoje, Seyhan upės vakarinėje pakrantėje. Prieš patenkant į muziejų, rekomenduojama pasivaikščioti aplinkinėse gatvėse, nes tai yra senų Adanos namų rajonas, esantis Tepebağ kalvos papėdėje. Anglų kalbos „Wikipedia“ rašo, kad dauguma šių namų yra dviejų ar trijų aukštų, su storomis sienomis ir mažais langais pirmame aukšte, o viršuje – eilutėmis langų ir balkonais. Savivaldybės gidas nurodo, kad dauguma namų buvo pastatyti aštuntajame amžiuje; nors šaltiniai pateikia skirtingas datas, apskritai šiuos namus galima laikyti senamiesčio gyvenamųjų namų pavyzdžiais. Gidas taip pat pažymi, kad kalvos teritorijoje vyksta archeologiniai kasinėjimai.

Muziejaus pastatas buvo suformuotas sujungus du gretimus namus, esančius prie upės. „KÜRE“ enciklopedijoje rašoma, kad Adanos savivaldybė atliko muziejaus rekonstrukciją, o muziejus buvo atidarytas 2011 m. rugsėjo 23 d. Turkų kalbos „Wikipedia“ pristato muziejų kaip antrąjį kino muziejų Turkijoje. Įėjus, pirmiausia pažvelkite į pirmame aukšte esančius plakatų kolekciją. Kiekviename plakate yra bent vienas žmogus, kilęs iš Adanos, kuris dirbo režisieriumi, aktoriumi ar scenaristu; ieškant šių vardų, galima smagiai praleisti laiką.

Pakilę į antrąjį aukštą, pastebėsite, kad kambariai yra suskirstyti pagal temas. Šaltiniai išskiria tokias sekcijas kaip „Nostalgijos kambarys“, „Adanos menininkų kambarys“, „Jaunosios kartos menininkų kambarys“, „Adanos prodiuserių kambarys“, „Mehmeto Baltacı kolekcijos kambarys“ ir „Auksinio lašinimo kambarys“. Viename kambaryje yra tik aktoriaus ir režisieriaus Yılmazo Güneyo nuotraukos, daiktai ir filmų plakatai. Menininkas ir kino kūrėjas Abidinas Dino, taip pat rašytojai Yaşaras Kemalas ir Orhanas Kemalas, kurių romanai buvo ekranizuoti, taip pat yra atvaizduoti muziejuje. Kambariuose taip pat yra miesto gyventojų, tokių kaip aktorius Şener Şen ir jo tėvas Ali Şen, nuotraukos.

Ypač skirkite laiko „Auksinio lašinimo“ kambariui. Čia pasakojama apie Adanos savivaldybės organizuojamo „Auksinio lašinimo“ kino festivalio istoriją; anglų kalbos „Wikipedia“ rašo, kad festivalis buvo įkurtas 1969 m. Muziejuje esančios vaškinių figūrėlės sukurtos Jale Kuşan ir Tülay Aktaş.

Atatürko namo muziejus įsikūręs Seyhan gatvėje, šalia upę žvelgiančių namų eilėje. Prieš įeidami, pažvelkite į jo fasadą iš tolo. Pagal turkiškąją „Vikipediją“, tai dviejų aukštų, su balkonu, dvikalčiu stogu ir akmeniniais sienomis pastatas, kuris primena XIX amžiuje statytus klasikinio Adanos stiliaus namus. Adanos kultūros ir turizmo valdyba teigia, kad pastatas yra registruotas kultūros paveldo objektas ir laikomas vienu iš geriausių to laikotarpio civilinės architektūros pavyzdžių.

Apsilankykite muziejuje, žinodami jo istoriją. Pasak Adanos kultūros ir turizmo valdybos, 1923 m. kovo 15 d. Adanoje lankytis atvykę Atatürkas ir jo žmona Latifė Hanım buvo priimti šiame name, kuris priklausė Ramazanoğlu šeimos nariui Suphi Bey; turkiškoji „Vikipedija“ tą patį žmogų vadina Suphi Paša. Pastatas buvo nacionalizuotas ir atnaujintas, o 1981 m. atidarytas kaip muziejaus padalinys. Kiekvienų metų kovo 15 d. šiame pastate vyksta memorialinė ceremonija, todėl, jei apsilankysite tą dieną, būkite pasiruošę didesniam žmonių skaičiui.

Apsilankymo metu išplanuokite savo maršrutą pagal aukštus. Žemiausiame aukšte yra darbo kabinetai ir biblioteka; turkiškoji „Vikipedija“ rašo, kad bibliotekoje yra apie du tūkstančiai knygų, surinktų per daugelį metų, daugiausia osmaniškų ir turkiškų. Darbo kabinete eksponuojami vietiniai laikraščiai, išleisti per Turkijos nepriklausomybės kovos laikotarpiu ir po jo. Pakilę aukštyn, pamatysite salę; tai didelė erdvė, kuri yra tradicinio Adanos namo gyvenimo centras, iš kurios atsiveria durys į kitus kambarius. Aplink salę išdėstyti kambariai, tokie kaip miegamasis, spaudos, kovotojų, ginklų, padėjėjų ir „Kuvayi Milliye“ kambariai.

Apžiūrėdami kambarius, daugiau dėmesio skirkite namo išplanavimui, o ne daiktams. Angliškoji „Vikipedija“ rašo, kad tradiciniuose Tepebağo namuose pagrindinė gyvenamoji erdvė yra viršutiniame aukšte, o kambariai išdėstyti taip, kad atsidarytų į holą. Pažvelkite pro langus į upę ir gatvę; šaltiniuose nurodoma, kad šie namai buvo pastatyti taip, kad galėtų priimti vėją nuo upės. Miegamajame yra žalvarinė lova ir Marašo stiliaus foteliai, kurie atspindi to laikotarpio interjero dizaino principus