Zeytinburnu rajone, už sienų, nuo Kazlıçeşme iki Topkapı.

Išlipę iš Marmaray stoties Kazlıçeşme, pasukite į Abay Caddesi (anksčiau vadintą Demirhane Caddesi). Fontanas yra šioje gatvėje, už kelių minučių pėsčiomis nuo stoties. Pagal „Vikipediją“, Demirhane Caddesi prasideda nuo sienų ir tęsiasi į Zeytinburnu stoties link, skirdama rajoną į dvi dideles dalis. Prieidami prie fontano, pirmiausia pažvelkite į jį iš visumos: tai vienpusis statinys, pagamintas iš akmens, su niša, kurios viršuje yra plokščia, smaili arka. Ieškokite mažo rozetės reljefo ant arko viršuje – jis gali būti nepastebimas iš pirmo žvilgsnio. Ant arko esanti marmurinė plokštelė nėra originali; senoji plokštelė, matoma 1930–1940 metų nuotraukose, buvo prarasta, o dabartinė plokštelė buvo perrašyta kaligrafo atnaujinimo metu 2000-aisiais. Svarbiausia – pažvelkite į veidrodį, esantį nišos viduje. Ant baltos marmurinės plokštelės, esančios po penkiakampėje kartušėje įrašyta kaligrafija, yra vaizdas, simbolizuojantis rajoną – storas ančių paveikslas, o prieš jį – šakota šaka, primenanti žvaigždę. Kaligrafijoje nurodyta data pagal „ebced“ sistemą yra 953 metų po hidžros, t. y. 1546–1547 metai, ir minimas žmogus, kuris užsakė fontano statybą – Mehmed Bey. Manoma, kad tai yra Aşık Pir Mehmed Čelebi, kuris mirė Skopjėje ir buvo dėstytojas. Anties reljefas yra daug senesnis už patį fontaną. 2002 metais ieškodami aukso, archeologai sulaužė marmurą; ištirtos likusios fragmentai parodė, kad tai yra V amžiui priklausantis Bizantijos marmuras. Sudėjus fragmentus, atsirado kristogramos motyvas, o tai reiškia, kad Osmanų meistras atvertė Bizantijos akmenį ir išgraviravo rašinį ant jo atverstoje pusėje. Marmuras buvo atkuriamas 2010 metais, atsižvelgiant į originalią išvaizdą. Evliya Čelebi savo knygoje „Kelionių aprašymai“ rašė, kad ančios vaizdas, esantis šio fontano arkoje, yra neįtikėtinai gražus. Abiejose fontano pusėse yra apvalios nišos, skirtos statulėlėms, o šalia jų – po vieną labdaros akmenį; nepraleiskite jų. Dabar pažvelkite į rajoną, esantį už jūsų. Pagal „Vikipedijos“ informaciją, sultonas Fatih Mehmet po to, kai pastatė Yedikule tvirtovę, šią teritoriją už sienų paskyrė Šaltiniai: Vikipedija, Kazlı Çeşme; Vikipedija, Kazlıçeşme; Zeytinburnu rajono valdyba, „Mūsų rajono istorija“; Budak, Marmara universiteto politikos mokslų žurnalas.

Kelionės metu, atvykdami iš Kazlıçeşme, priartėsite prie sienų iš vakarų pusės. Šioje vietoje galėsite apžiūrėti sienų išorę, o ne vidų. Pirmiausia pabandykite suprasti, kaip buvo suformuota siena. Antrojo Teodosijaus laikotarpiu pastatytos sienos susideda iš trijų sluoksnių: vidinėje pusėje yra storas pagrindinis sluoksnis, prieš jį – žemesnis išorinis sluoksnis, o priekyje – plati griovys. Pagrindinis sluoksnis yra 4,5–6 metrų storio ir apie 12 metrų aukščio, o išorinis sluoksnis – 8,5–9 metrų aukščio. Atkreipkite dėmesį į raudonas plytų juostas, einančias tarp akmenų; tai ne tik dekoracija, bet ir elementas, kuris stiprina sieną, tvirtinant akmenų paviršių. Griovys buvo daugiau nei 20 metrų pločio, o kai kur – iki 10 metrų gylio; jame vis dar galima pastebėti sienas, kurios jį skyrė į atskirus segmentus. Tada pažiūrėkite į Auksinę vartus. Auksiniai vartai, buvę Bizantijos ceremonijų vartai, buvo vieta, kur imperatoriai įvažiuodavo į miestą po pergalių ir per kitas valstybines ceremonijas, tokias kaip karūnavimas. Abiejų Teodosijų laikotarpių istorikai ginčijasi dėl to, kada buvo pastatyti vartai, tačiau dauguma šiuo metu mano, kad jie buvo pastatyti Antrojo Teodosijaus laikotarpiu. Vėlesniais Bizantijos laikais vartų angos buvo užmūrytos, kad būtų sumažintas jų plotis; iš išorės vis dar matomas didelis užmūrytas arkas tarp marmurinio bokštų. 1685 m. graviūroje matyti, kad išorinė vartų pusė buvo dekoruota reljefiniais elementais; likusios šių skulptūrų fragmentai šiandien yra Stambulo archeologijos muziejuje. 1458 m. sultonas Mehmetas Užkariautojas pastatė Yedikule tvirtovę, prie esamos vidinės sienos pridėdamas keturis bokštus. Tvirtovė prarado savo vartų funkciją ir didžiąją dalį Osmanų imperijos laikotarpiu buvo naudojama kaip iždo, archyvo ir valstybinės kalėjimo vieta. Ieškokite nedidelių Yedikule vartų, esančių šalia didesnės tvirtovės; istorikai nesutaria dėl to, ar šie vartai yra Bizantijos, ar Osmanų kilmės. Dabar pažvelkite į sienų pakraštį, į žalumynus, esančius aplink griovį ir kelią. Pagal Kultūros ir turizmo ministerijos svetainės informaciją, Yedikule sodai, esantys prie sienų, tarp Mevlanakapı ir Yedikule, yra gyva istorijos vieta, kur dar Iki Topkapį rūmų galima pasiekti maždaug 3 kilometrų pėsčiomis; jei pavargsite, autobusas MR11 važiuoja ta pačia kryptimi. Šaltiniai: Vikipedija, Konstantinopolio sienos; GoTürkiye, Stambulo sienos; Vikipedija, Yedikule; Vikipedija, Yedikule požemiai.

Kai atvykstate į Topkapį ir būdate priešais pastatą, didelė žalia erdvė priešais jus yra Topkapı kultūros parkas, o muziejus yra šio parko viduje. Pagal muziejaus oficialų tinklalapį, šioje vietoje anksčiau buvo Trakyos autobusų stotis. Kai stotis buvo perkelta, parkas buvo įrengtas, o muziejus atidarytas lankytojams 2009 metais. Pagal „Vikipediją“, parko statybos prasidėjo 1999 metais, o parkas užima 354 tūkstančių kvadratinių metrų plotą. Prieš įeidami į muziejų, sustokite priešais įėjimą ir pažvelkite aplink, nes muziejaus vieta yra dalis istorijos. Pagal oficialų tinklalapį, iš muziejaus esančios vietos, kairėje matomi Edirnekapı vartų griuvėsiai, priešais – Topkapı vartai, o dešinėje – Silivrikapı vartai. Topkapı yra Bizantijos Šventojo Romano vartai, o pavadinimas kilo nuo didelio patrankos, kuri buvo pastatyta prieš vartus 1453 metų apsiaustyje. Viduje ekskursija prasideda paroda. Šią dalį parengė istorikai Erhan Afyoncu ir Coşkun Yılmaz, ir ji vaizduoja miesto įkūrimą, apsiaustį, užkariavimą ir sultono Mehmeto Užkariautojo statybos veiklą, naudojant miniatiūras, graviūrus ir paveikslus. Neperbėkite parodos per greitai; kontekstas to, ką matysite ant aukštesnėje platformoje, yra čia. Parodos pabaigoje einate trumpu, tamsiu koridoriu ir išlipate ant panoraminio paveikslo platformoje. Paveikslas yra nupieštas ant 38 metrų skersmens pusės rutulio vidiniame paviršiuje, užimdama 2350 kvadratinių metrų plotą. 650 kvadratinių metrų plotas tarp paveikslo ir platformos yra tikras trijų dimensijų; čia yra patrankų, patrankų vežimėlių ir barbekių kopijos. Pagal oficialų tinklalapį, paveiksle yra apie 10 tūkstančių figūrų, o figūros yra žmogaus ūgio ir mažėja tol, kol pasiekia horizontą. Kai užlipate ant platformos, pakelkite galvą: dangus tęsiasi iš paveikslo viršaus kupolo forma, todėl negalite atspėti, kur paveikslas baigiasi. Muziejus šį pirmąjį lankytojo susitikimą su nežinomybe paaiškina tuo, kad paveikslas neturi aiškios pradžios ir pabaigos. Tada lėtai apžiūrėkite ir pažvelkite į įtrūkimus ant sienų. Pagal „Vikipediją“, sienų sugriovimo dalys ir šių dalių dydis yra pagrįsti pranešimu apie sienų remontą, kuris buvo pateiktas Stambulo pirmam gubernatoriui Hızır

Ši mečetė, esanti Topkapy rajone, prie senosios Davutpaşa gatvės, Topkapy kapinių ir E-5 magistralės sankryžoje, yra pasiekiamas per kelias minutes pėsčiomis nuo Panorama pastato. Pagal "Diyanet Vakıf İslam Ansiklopedisi" (TDV), ši statinys yra žinomas ir kaip Takyeci İbrahim Çavuş, Arakiyeci İbrahim Ağa ir Takkeci mečetė. Statybos iniciatorius buvo Takkeci İbrahim Ağa, o jo vardas kilo iš "arakiyeci" – profesijos, kuria jis užsidirbo iškylas. Prieš įeinant į kiemą, pažvelkite į kampelyje esantį fontaną. Šis fontanas, seniausias kompleksui priklausantis pastatas, pagal ant jo esančią lentelę, buvo pastatytas 1578 metais Ibrahim Ağa. Fontano priešais esančio šulinio marmurinė lentelė teigia, kad jis buvo pridėtas 1820 metais Sadrazamo Derviş Mehmed Paša. Tai paskutinis pastatas, pastatytas šiame komplekse. Ant mečetės vartų esanti lentelė rodo, kad statybos buvo baigtos 1592 metais, o antrasis fontanas, esantis šalia kiemo rytinių vartų, datuojamas 1593-1594 metais. Išorėje pastebėsite, kad mečetė yra gana kukli: tai maža statinys su dviejų eilių kolonadomis, pastatytas iš akmens ir plytų, su dvikalbe stoge. Skaičiuokite kolonų skaičių: aštuoniolika išorėje ir dešimt viduje. TDV pabrėžia, kad, nepaisant savo kuklių matmenų, mečetė yra svarbi dėl savo statybos technikos ir interjero prabos, kurioje galima lengvai pastebėti detales, kurios kituose panašiuose pastatuose nėra. Minaretas, pastatytas iš akmens, yra šiaurės vakarinėje pusėje; jis turi kvadratinį pagrindą, šešiolikakampę viršutinę dalį ir vieną balkoną. Norėdami aplankyti, pasirinkite laiką, kai nėra maldos. Išsivilkite batus, apsivilkite drabužius, dengiančius pečius ir kelius, ir būkite tylūs. Kai įėsite, pirmiausia pažvelkite aukštyn. Pagal TDV, apie 5,5 metro skersmens medinė kupolė, dengianti interjerą, nėra matoma iš išorės; ji slepiasi po stogu ir atremta į aštuonkampę konstrukciją, dekoruotą medinėmis karnizais. Interjeras yra beveik kvadratinis; pagal TDV, jo kraštų ilgiai yra apie 11,2 ir 11,7 metro, o aukštis – apie 6,2 metro. Mahfilis (platforma) yra atremta į dešimt medinių kolonų ir eina pale šiaurės vakarų sienos. Tada apsisukite prie sienų. Didžioji siena yra padengta 16-ojo am Šis kompleksas buvo atnaujintas Mahmudo laikotarpiu. 1985 metais, pagal Turkijos valstybinės turto administracijos darbų rezultatais, atsirado ornamentai ant medinių kolonų. Pastatas buvo iš esmės atnaujintas po 2005 metų. Grįžtant, galite pasinaudoti T1 tramvajumi iš Topkapio arba išlipti autobusu MR11 Kazlıçeşme stotelėje ir persėsti į Marmaray traukinį. Šaltiniai: TDV Islamo enciklopedija, Takkeci İbrahim Ağa kompleksas; Vikipedija, Takkeci İbrahim Ağa kompleksas.