Yildiz kalne: II Abdulhamido pasaulis.

Beşiktaşo ir Nişantaşı miestų tarpe esanti Ihlamur slėnis nuo XVIII amžiaus iki XX amžiaus pradžios buvo populiari poilsio vieta, kurioje tekėjo Fulya upelis, o lankytojus šešėliavo lindenų medžiai ir ąžuolai. III Ahmedo laikotarpiu ši vieta buvo paversta imperatoriaus sodo dalimi. Šlaito pusėje vis dar galima pamatyti akmenis, kuriuose užrašyta informacija apie III Selimo ir II Mahmudo šaudymo varžybas; ant jų nurodyta šaudymo atstumo ir datos. Prancūzų poetas Lamartine 1846 metais lankėsi čia kaip Abdülmecido svečias ir savo atsiminimimuose rašė, kad sultonas labai mėgo šį mažą rūmų kompleksą. Abdülmecidas 1849–1855 metais nugriovė senąjį rūmų kompleksą ir pastatė du naujus rūmus, kuriems suteikė pavadinimą Nüzhetiye, reiškiančią „gausų malonumų“ ir „laisvės“.

Apsilankite prie Merasim rūmų, skirtų ceremonijoms ir diplomatiniams priėmimams, ir pasižvalgykite po baroko stiliaus laiptinę bei ornamentus. Viduje rasite europietiškų stilių baldus ir vakarų kultūros įtaką atspindinčią interjero apdailą. Maiyet rūmai, skirti sultono aplinkai ir harėmui, yra paprastesni: tradicinio plano, su kampiniais kambariais, atsidarančiais į vidinį kiemą, o sienos apdailintos marmuru atrodančiu tinku. Rūmai 1951 metais buvo įrengti kaip Tanzimat muziejus, 1966 metais perėjo į Milli Saraylar (Nacionalinių rūmų) valdomą turtą, o 1985 metais atidaryti kaip muziejus-rūmai. Jei apsilankysite nuo vasario iki birželio, galėsite grožėtis magnolijų žiedais, apaugusiais liūtų baseino aplinkoje; pagal Milli Saraylar, magnolijos pirmą kartą pasirodė rūmų soduose Abdülazizo laikotarpiu, o II Abdülhamido laikotarpiu jų rūšių skaičius padidėjo. Rūmai pirmadieniais uždaryti; taip pat yra atskira bilieto variacija, leidžianti apžiūrėti sodą.

Šaltinis: Milli Saraylar Başkanlığı; Vikipedi.

Barbaros bulvaro viršuje, prie Yıldız rūmų įėjimo, stovi mečetė, kurią II Abdülhamidas pastatė šalia rūmų kaip penktadienio mečetę. Nors jos tikrasis pavadinimas yra Hamidiye, ji dažniau žinoma kaip Yıldız mečetė. Pagal TDV Islamo enciklopedijos duomenimis, jos statyba vyko 1881–1885 metais, o architektu buvo meistras, kurio vardas Osmanų šaltiniuose minimas kaip Nikolaki Kalfa, nors kai kuriuose šaltiniuose minimas Sarkis Balyan. Nacionalinių rūmų aprašyme teigiama, kad rūmų bendras planas išlaiko turkų-islamių rūmų tradiciją, kurioje rūmai yra rytinėje pusėje, o penktadienio mečetė – vakarinėje. Ši mečetė yra šio plano vakarinis galas.

Pastatas derina orientalistinius ir neogotikinius elementus, atspindintis to laikotarpio skonį. Stačiakampio formos maldos salė turi mažą, aukštą kupolą, kuris yra arčiau įėjimo, o ne prie altoriaus. Šešioliko langų rėme esantys neogotikiniai langai įleidžia daug šviesos į vidų. Pažvelkite į kupolą: mėlynas fonas su žvaigždėmis – tas pats motyvas, kas ir rūmų pavadinime. Skirtingai nuo sultono mečečių, kuriose būna dvi minaretų, šiame pastate yra tik vienas, su išlenktu stiebu. Teigiama, kad sultono II Abdülhamido rankų darbo yra iš kedro medienos pagamintos balkono grotelės; staliaus darbas buvo viena iš labiausiai žinomų sultono užimčių. Šalia mečetės esantis laikrodžio bokštas pastatytas 1890 metais ir atitinka tą pačią stilistiką. Abdülhamido laikais čia vykdavo penktadienio maldos ceremonijos. Norėdami apsilankyti, pasirinkite laiką, kai nėra maldos, išskyrus penktadienio pietų maldos laiką. Apsirenkite drabužius, kurie dengia pečius ir kelius. Moterys turi padengti galvas, batelius palikite prie įėjimo, o viduje stenkitės nekalbėti per garsiai.

Šaltiniai: TDV Islamo enciklopedija; Nacionalinių rūmų valdyba; Vikipedija.

Jildız rūmų kompleksas, nuo Kanuni laikų, buvo sultonų medžioklės teritorija, o XVII ir XVIII amžiais – medžioklės ir atostogų vieta. Pirmoji rezidencija šiame rajone buvo pastatyta III Selimo laikais, skirti jo motinai Mihrişah Sultan. Vėliau, Abdülmecidas ir Abdülazizas prie jo pridėjo daugiau rezidencijų. Tačiau rūmai tapo neatsiejami nuo II Abdülhamido: sultonas juos pavadino Yildız Saray-ı Hümayunu, pavertė savo pagrindine rezidencija ir čia praleido 33 metus savo valdymo. Pagal „Milli Saraylar“ informacijos, rūmų kompleksas buvo suskirstytas į tris dalis: pagrindinį rūmų pastatą, kuriame buvo valdymui skirtos patalpos, privačią sultono ir harėmo zoną bei išorinį sodą, kuris šiandien yra Yildız parkas. Po 1924 metų, kai pastatai buvo perduoti karinėms mokykloms, 2018 metais jie buvo grąžinti „Milli Saraylar“ ir atnaujinti. 2024 metais rūmai buvo atidaryti lankytojams kaip muziejus.

Apsilankydami muziejuje, skirkite laiko apsilankyti harėmo zonose, Mažojoje Valdymo patalpoje ir Hasbahçe sode. „Milli Saraylar“ informuoja, kad bilietas į šias tris zonas nėra įtrauktas į pagrindinį bilietą, todėl įsigykite bilietą atsižvelgdami į tai. Hasbahçe sode esantis baseinas yra įrengtas taip, kad atrodytų kaip natūrali upė, o aplink jį yra mažos poilsio paviljonai. Šale Köşkü, vienas iš trijų pastatų, išlikusių nuo išorinio sodo laikų, buvo praplėstas Sarkis Balyan 1877–1879 metais ir 1889 metais, o vėliau Raimondo D'Aronco 1898 metais. Žinomi yra perlamutrinis salonas, skirtas Vokietijos imperatoriaus II Wilhelmo vizitams, ir reprezentacinė salė, kurioje yra daugiau nei 400 kvadratinių metrų dydžio kilimas. Prieš apsilankydami, patikrinkite, ar rūmų vidaus patalpos yra atviros jūsų apsilankymo dieną, susisiekdami su „Milli Saraylar“. Rūmai nedirba trečiadieniais.

Šaltiniai: Milli Saraylar Başkanlığı; Kültür Portalı; Vikipedi.

Šis pastatas, esantis Yıldız parko pakraštyje, prie Palangos gatvės, yra tiek muziejus, tiek dar veikianti gamykla. XIX amžiaus pabaigoje sultonas Abdülhamidas II įkūrė "Yıldız Çini Fabrika-i Hümayunu" gamyklą rūmų teritorijoje, siekdamas atgaivinti tradicinę glazūros ir porceliano meno. Gamykla buvo įkurta, remiantis Europos rūmų porceliano gamyklų pavyzdžiais. 1894 metais labai pažeistas pastatas to pat metais buvo atstatytas italų architekto Raimondo D'Aronco. Gamyklos tikslas buvo patenkinti rūmų ir pilies porceliano poreikius, taip pat pristatyti Osmanų imperiją pasauliui per savo produkciją; kai kurie išskirtiniai gaminiai buvo padovanojiami užsienio dinastijoms.

Kiekviename gamykloje pagamintame gaminyje yra mėnulio ir žvaigždės ženklas, o po juo – gamyklos įkūrimo ir gaminio pagaminimo metai. Puodeliai ir vazos, vaizduojantys to laikotarpio rezidencijas, sodus ir architektūrą realistiniu stiliumi, yra vertingi kaip dokumentai, liudijantys dabar jau nebeturimas statybos. 1909 metais, kai Abdülhamidas buvo nuverstas nuo sosto, gamyba buvo sustabdyta. 1910 metais, kai gamykla buvo prijungta prie "Müze-i Hümayun" muziejaus, gamyba buvo atnaujinta Osmano Hamdi Bey iniciatyva ir tęsėsi iki 1920 metų. 1959 metais gamykla buvo perduota "Sümerbank" įmonei, o nuo 1995 metų priklauso "Milli Saraylar" organizacijai. Šiandien gamykla gamina sieninius indus, vazas, saldainių dėžes, kavos ir arbatos rinkinius, įkvėptus tradicinių motyvų. Aplankant gamyklą, galima apžiūrėti jos dekoravimo skyrių, o bilietai parduodami būtent šiam skyriui. Gamykla nedirba per oficialias šventes ir religines šventes; naujausią informaciją apie lankymo sąlygas rasite "Milli Saraylar" svetainėje.

Šaltiniai: "Milli Saraylar" Prezidentūra; Vikipedija.

Yıldız parkas yra rūmų priekinė teritorija. Anksčiau tai buvo Çırağan rūmų užpakalinis sodas, tačiau po 1877 metų jis buvo išplėstas ir tapo priekinės rūmų teritorijos dalimi. Ši teritorija, kurioje anksčiau buvo tik rūmų nuosavybė, šiandien yra atvira visiems ir yra didelis miesto parkas, kurio plotas didesnis nei 36 hektarai. Pagal Nacionalinių rūmų administracijos duomenimis, iš daugybės priekinėje teritorijoje buvusių paviljone, iki šių dienų išliko tik „Çadır“, „Malta“ ir „Şale“ pavijonai. Į parką galima patekti šalia porceliano fabriko, ir einant į žemyn, pirmiausia pasieksite „Malta“ paviljoną. Šis paviljonas, pastatytas Abdülaziz laikotarpiu iš Maltos atgabentų akmenų, pagal anglų „Vikipedijos“ duomenimis, yra architekto Sarkis Balyano kūrinys. Galite užsukti į vidų, kad apžiūrėtumėte lubų dekoracijas, marmurinę apdailą ir veidrodį, padengtą aukso plokštelėmis; šiuo metu paviljone veikia maitinimo įstaiga.

Šalia parko esantis „Çadır“ paviljonas, esantis prie vieno iš dviejų didelių parko baseinų, buvo pastatytas 1871 metais pagal Abdülaziz užsakymą. Jo fasadas, pagamintas iš akmens, dominuoja balta ir raudona spalvos, o paprastas, bet elegantiškas dizainas pasižymi dvišakiais laiptais ir simetrine kompozicija. Parke yra tvenkiniai, kriokliai, medinės tilteliai ir takai; dirbtinio kanalo, einančio nuo Çırağan gatvės vartų, viršuje yra pakabinamas tiltas. Sustokite vienoje iš apžvalgos vietų, iš kurios atsiveria vaizdas į Bosforo sąramą, ir įsivaizduokite, kaip rūmų sodas kadaise driekėsi iki pat jūros. Maršrutas baigiasi prie vartų Çırağan gatvėje; iš čia galite pasivaikščioti pakrantės taku iki Beşiktaş arba Ortaköy.

Šaltiniai: Nacionalinių rūmų administracija; „Vikipedija“.