Ihlamur Kasrı

Beşiktaş, Yıldız ir Nişantaşı šlaitų tarp Ihlamur slėnio, istoriniais šaltiniais remiantis, buvo poilsio vieta, kurioje nuo 18-ojo amžiaus iki 20-ojo amžiaus pradžios tekėjo Fulya upelis, o liepų ir platanų medžiai teikė šešėlį, apsupta žalumos.

Šiandien slėnio pirmoji dalis, kurioje yra vasarnamiai, Sultan III Ahmedo (1703-1730) laikotarpiu priklausė Hacı Hüseyin Ağa, o vėliau, prisijungus prie valstybės iždo, tapo sultono nuosavybės sodu. Antrame, į Yıldızą kylantį, skyriuje, Sultan III Selimas (1789-1807) ir Sultan II Mahmudas (1808-1839) su lankininkais rengė šaudymo varžybas, kaip rodo kai kurie išlikę atminimo akmenys. Šiuose atminimo akmenyse užrašyti sultono šūvių į vandens pripildytus indus atstumas, laipsniai ir datos. Sultan Abdülmecid (1839-1861) laikotarpiu buvo pridėta trečioji slėnio dalis, vadinama „Muhabbet Bahçesi“, ir buvo atlikti medžių sodinimo ir pylimų tvarkymo darbai.

Prancūzų poetas Lamartine 1846 m. Ihlamur ir jo apylinkes, kur buvo priimtas sultono, aprašė savo atsiminimuose taip: 

„...Sode priešais pastatą buvo gražių vaismedžių, o didelės liepų medžiai, suteikę šiam slėniui pavadinimą. Prie trijų laiptelių, vedančių į vasarnamį, mažas fontanas, negalintis peršokti jazminų šakų, švelniai šniokšdavo į marmurinį baseiną. Ihlamur yra sultono mėgstamiausias vasarnamis; čia jis ilsisi ir apmąsto.“

Lamartine minimos kuklios vynuogynų vasarnamio vietoje Sultan Abdülmecid 1849-1855 m. pastatė du vasarnamius ir pavadino juos „Nüzhetiye“, kas reiškia „erdvumas, gaivumas, džiaugsmas, laimė“.

Sultan Abdülaziz (1861-1876) laikotarpiu hasbahčėje kartais buvo rengiamos įvairios pramogos ir imtynių varžybos. Vėlesniais metais Ihlamur vasarnamiai, kurie ir toliau buvo sultono ir jo šeimos kelionių sustojimo vieta, po Respublikos paskelbimo 1951 m. buvo perduoti Stambulo savivaldybės naudojimui ir buvo įrengti kaip „Tanzimat muziejus“.