Selčukų sostinės širdis: Alaeddin kalnas ir jo apylinkės.

Pradėkite nuo Alaeddin kalno papėdės, kuris yra miesto centre. Pagal „Vikipediją“, kalną apkeliauja tramvajaus linija, todėl čia patogu atvykti tramvajumi. Prieš užlipant į kalną, atkreipkite dėmesį į jos formą, nes tai ne natūralus kalnas, o kalnelis, susidarantis per tūkstančius metų kauptis buvusių gyvenviečių. Pagal „Vikipedijos“ informaciją, kalnelis yra maždaug 450 metrų ilgio ir 350 metrų pločio, 20 metrų aukščio, o jo forma yra ovali. 1941 metais Turkijos istorijos instituto atlikti kasinėjimai parodė, kad pirmasis gyvenimas kalne prasidėjo III tūkstantmetyje prieš Kristų, ankstyvajame Bronzos amžiuje. Vėliau kalnas buvo valdymo centrų, priklausiusių hetams, frigams ir lidijiečiams. Manoma, kad frigų laikotarpiu kalnui buvo suteiktas pavadinimas „Kawania“, o miesto senasis pavadinimas „Iconium“ greičiausiai yra susijęs su šiuo pavadinimu. Pasirinkite vieną iš pėsčių takų ir, lipdami į kalną, prisiminkite, kad didžioji dalis šių sluoksnių yra po jūsų kojomis, po žeme. „TDV Islamo enciklopedijoje“ rašoma, kad pirmasis gyvenimas Konijoje buvo šioje mažoje pakilumoje, o kai turkai užėmė miestą, jis buvo apsuptas kalną supančiais gynybinių sienų kompleksu. Po 1097 metų, tapęs sostine, miestas greitai augo, o sultonas Alaeddin Keykubad I 1221 metais jį supo daug didesniu gynybinių sienų kompleksu. Enciklopedijoje teigiama, kad ant šių sienų buvo 108 bokšteliai, išdėstyti kas 30 metrų, o ant kiekvieno bokštelio buvo įrašytas ministro arba valdovo, kuris jį pastatė, vardas. Ant sienų bokštelių ir vartų buvo išdėstyti senoviniai skulptūros ir reliefai, tarsi jie būtų parodoje; dalį jų galėsite iš arčiau apžiūrėti antroje maršruto stotelėje. Šiandien kalne nebėra matomų gynybinių sienų likučių, tačiau nuo kalno išsišakoję keliai vis dar rodo buvusio centro vietą. „TDV Islamo enciklopedijoje“ šis išdėstymas apibūdinamas kaip spindulinis gatvių sistema, retai pasitaikanti Turkijos miestuose; sustokite prie kalno krašto ir pažiūrėkite, kaip keliai išsiskleidžia aplink. Toliau nukrypti į kalno šiaurės vakarų šlaitą, nes Selčukų rūmai buvo pastatyti šiaurinėje kalno pusėje. Čia yra rūmų, atsiveriančių į miestą, likusių fragmentų; „Kültür Portalo“ duomenimis, rūmai buvo Kalvos šiauriniame pakraštyje stovi Alaeddin mečetė, pastatyta 1220 metais ir buvusi miesto didžioji mečetė Selčukų laikotarpiu. Šis maršrutas ją apibūdina tik kaip kalvo simbolį. Ant kalvos taip pat galima pamatyti 1902 metais pastatytą akmeninį vandens rezervuarą, kuris rinko vandenį iš Čayırbağı šaltinio, bei 1936 metais pastatytą Šeimų memorialą. 1982 metais kaip archeologinis, istorinis ir gamtosauginis objektas įregistruota kalva buvo apželdinta po 1910 metų ir tapo miesto poilsio vieta. Pasivaikščiokite po medžių šešėlyje, pasėdėkite ant suolelių ir iš ten stebėkite, kaip ši kalva šiandien yra integruota į miesto gyventojų kasdienybę. Toliau leiskitės vakarine kalvos šlaito puse; Kultūros portale nurodoma, kad Ince Minareli madrasa yra tiesiai priešais kalvą, o pasivaikščiojimas užtrunka kelias minutes. Šaltinis: TDV Islamo enciklopedija, Alaeddin köşkü.

Kai priartėsite prie madrasos, prieš įeidami, skirkite keletą minučių apžiūrėti jos fasadą, nes didžiausia šio pastato vertybė yra jo išorėje. „Kültür Portalı“ rašo, kad madrasą pastatė vizierius Sahib Ata Fahreddin Ali II. İzzeddin Keykavuso laikais, skirtą hadisų mokymui. Statybos data skirtinguose šaltiniuose pateikiama kitaip; „TDV İslam Ansiklopedisi“ nurodo, kad 1265 m. dokumente minimas šis pastatas, todėl madrasa turėjo būti pastatyta iki šios datos. Puošnus įėjimo portalas iškilęs virš centrinės dalies, išsikišęs daugiau nei penki metrai nuo pagrindinio fasado. „TDV İslam Ansiklopedisi“ jį vadina vienu iš didingiausių Selčukų laikų portalių Anatolijoje. Atkreipkite dėmesį į rašytinius elementus, kurie supa portalą iš abiejų pusių ir užsibaigia viršuje. „Kültür Portalı“ apibūdina šį portalą kaip vieną iš rečiausių pavyzdžių, kai rašytiniai elementai yra taip intensyviai naudojami. Pastebėkite, kad viršutinė dalis yra nukirpta; pagal enciklopediją, tai rodo, kad portalas šiandien yra nebaigtas, o viršutinė dalis anksčiau buvo aukštesnė. Iš arčiau pažvelkite į du medalionus virš portalo; „Kültür Portalı“ nurodo, kad viename iš jų yra parašyta „Amel-i Kelük“, o kitame – „bin Abdullah“, o tai, kaip teigiama, kartu sudaro architekto vardą. Tada apsukite į minaretą, kuris suteikė pavadinimą pastatui; tai yra plytų konstrukcija, pastatyta ant kvadratinio akmeninio pagrindo, dekoruota glazūruotomis plytomis ir akmeninėmis plytelėmis. Iš pradžių minaretas turėjo du balkonus ir buvo labai aukštas, atsižvelgiant į pastato dydį. 1901 m. žaibas sugadino minaretą, suniokodamas viršutinį balkoną, ir šiandien matomas trumpesnis fragmentas. „TDV İslam Ansiklopedisi“ teigia, kad senose nuotraukose matyti, kad minareto dalis iki antrojo balkono buvo tokia pat. Stebėdami zigzaginį glazūruotų plytų išdėstymą ant minareto, galite geriausiai įsivaizduoti, koks jis buvo prieš žaigą. Įėję, pirmiausia patenkate į kryžminiu skliautu dengtą priekambarį; pagal enciklopediją, šis priekambaris buvo pastatytas, kad būtų simetriškas pagrindinei salėje esančiai erdvei. Toliau patenkate į kvadratinę vidinę aikštelę, kurios kraštinės yra apie 11 metrų. „TDV İslam Ansiklopedisi“ nurodo, kad tai yra viena iš trijų madrasų Kon Pagrindiniai dėmesio objektai yra aukštos reljefinės dekoracijos, atkeliavusios iš Konjos pilies; čia galite iš arti apžiūrėti akmenis, puošiančius pirmojo sustojimo vietoje paminėtų sienų bokštus. „Kültür Portalı“ teigia, kad šiame muziejuje yra didžiausi ir gražiausi marmuriniai reljefai, vaizduojantys Selčukų imperijos simbolį – dvigalvį erelį ir sparnuotus figūras. Apžiūrėję reljefus, dar kartą pažvelkite į vartus; čia galėsite išvysti du tos pačios epochos akmens meistriškumo pavyzdžius – vieną architektūroje, kitą – atskirą kūrinį. Medresė yra viena iš pastatų, įtrauktų į UNESCO pasaulio paveldo laikinąjį sąrašą pavadinimu „Anatolijos Selčukų medresės“ 2014 metais. Apsilankymo dieną ir laiką patikrinkite Kultūros ir turizmo ministerijos svetainėje; prieš fotografuodami eksponatus, pasikonsultuokite su darbuotojais. Išėję, einantės link Karatay medresės, pasivaikščiokite kalno papėdėje; kelias tarp dviejų medresių užims vos kelias minutes. Šaltinis: „Kültür Portalı“, „İnce Minareli Medrese“.

Karatay madrasė pasiekiamas per rytų vartus. Turkijos Islamo Enciklopedija nurodo, kad vartai nėra tiesiai viduryje, o šiek tiek pašalinti į šoną. Kultūros portale teigiama, kad šią struktūrą 1251 metais pastatė Emiras Celaleddinas Karatajus, o sultonas II. İzzeddin Keykavusas. Viršuje esanti didelė lentelė, kaip rašoma enciklopedijoje, nurodo statybos datą ir Karatajaus vardą. Vartai pagaminti iš mėlynos ir baltos spalvos marmuro; atkreipkite dėmesį į dviejų spalvų akmenų sukurtą mazgų raštą ir geometrines plokštes, primenančias kilimų raštus. Šaltiniai skirtingai teigia dėl architekto; Kultūros portale minimas Muhammadas bin Havlanas, o Turkijos Islamo Enciklopedijoje teigiama, kad architekto tapatybė nežinoma. Praėjus per vartus, patenkate į atvirą erdvę, kuri primena sodą. Enciklopedijoje teigiama, kad iš tikrųjų tai buvo apie 7,6 metro pločio kvadratinė erdvė, dengta kupolu. Šio stogo buvimo įrodymus galima rasti ant sienų esančiuose trikampių elementų pėdsakuose; prieš įėjus, paieškokite jų ant sienų. Iš čia maža anga veda į didelę, kupoliniu stogu dengtą erdvę, kuri yra pagrindinis pastato centras. Centrinė erdvė yra apie 12 metrų pločio ir 12 metrų ilgio, ir visi jos elementai bei dekoracijos išliko iki šių dienų. Pabūkite šioje vietoje ir pakelkite galvą; kupolą dengiantys turkio ir mėlynos spalvos glazūruoti elementai, tarp kurių yra baltos gipso juostelės, kaip rašoma enciklopedijoje, primena dangų. Kompozicija sudaryta iš dvidešimt keturių spindulių žvaigždžių, išdėstytų nuo apačios iki viršaus, o šios žvaigždės sujungtos įvairiais mazgais. Kupolo svorį neša trikampinių elementų, sudarančių vėlesnės formos, kurie yra išdėstyti kampuose. Šie elementai yra ne tik atraminiai, bet ir surinko spalvas iš kupolo ir paskirstė jas į keturis kampuose. Tiesiai po kupolo viršaus yra kvadratinis baseinas, apvalus puodelis ir vingiuotas vandens takas. Enciklopedijoje rašoma, kad kai kurie žmonės šiam pastatui priskiria observatorijos statusą dėl šios angos ir baseino; tai yra interpretacija, o ne tikslus faktas. Pastatas buvo apleistas XIX amžiaus pabaigoje, atnaujintas 1954 metais, o 1955 m. gruodžio 17 d. atidarytas kaip glazūruotų dirbinių muziejus. Turkijos Islamo Enciklopedijoje teigiama, kad pag Panele įkomponuoti rūmų gyventojų paveikslai, medžioklės scenos, dviejų galvų ereliai, sfenksai, sirenės ir daugybė kitų gyvūnų, nuo medžioklinio šuns iki kalnakopė. Atidžiai pažvelkite į figūrų ovalius veidus, dideles migdolų formos akis ir mažas burnas; enciklopedijoje teigiama, kad šio veido tipo kilmė yra siejama su Centrine Azija. Kultūros portale nurodoma, kad muziejuje eksponuojami Selčukų, beylikų ir Osmanų laikotarpių glazūruoti ir keramikiniai dirbiniai, gipso dekoracijos, glazūruoti indai ir lempuolės. Karatay madrasė 2014 metais buvo įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo laikinąjį sąrašą pavadinimu „Anatolijos Selčukų madrasės“. Dieną šioje kupoliniame pastate gali būti daug lankytojų; jei norite ramiai apžiūrėti glazūrą, geriau pradėti apsilankymą anksčiau. Apsilankymo dienas ir valandas patikrinkite Kultūros ir turizmo ministerijos svetainėje. Išėję iš muziejaus, pasivaikščiokite aplink kalvą ir eikite į pietus; archeologijos muziejus, esantis Sahibata rajone, yra vos už kilometro. Šaltinis: TDV Islamo enciklopedija, Konya Karatay madrasės glazūruotų dirbinių muziejus.

Konya Archeologijos muziejus, pagal Kultūros portalo duomenimis, yra Meramo rajone, Sahibata gatvėje. Portale taip pat nurodoma, kad muziejus yra netoli nuo miesto žymiosios Atatürko memorialo. Muziejaus istorija yra senesnė už jo pastato. Kultūros portale rašoma, kad muziejus pirmą kartą buvo atidarytas 1901 metais, o „Vikipedijoje“, remiantis to laikotarpio dokumentais, atidarymo data yra 1899 m. gruodžio 10 d. Kolekcija iš pradžių buvo eksponuojama vienoje salėje mokyklos kieme, vėliau – kituose pastaruose, o 1962 m. buvo perkelta į dabartinį pastatą. „Vikipedijoje“ muziejus apibūdinamas kaip pirmasis archeologijos muziejus, įkurtas Anadolijoje. Įėjime esančioje salėje jus pasitiks Bizantinio laikotarpio architektūros fragmentai, atgabenti iš Sille ir miesto centro, bei Romos laikotarpio kapinių stelos. Pirmiausia apsilankykite salėje, skirtoje priešistorinėms ekspozicijoms; čia eksponuojami neolito laikotarpio radiniai, gauti iš Čatalhöyük, Erbaba ir Süberde archeologinių kasinėjimų. Ministro kabineto muziejo puslapyje šis laikotarpis datuojamas nuo 6500 iki 5300 m. pr. Kr., o ypatingas dėmesys skiriamas rankomis formuotiems keraminiams indams, bei iš obsidiano ir kreidžio pagamintiems strėlėms ir ietims. Atidžiai apžiūrėkite iš obsidiano pagamintas strėlių antgalius; šie maži, iš vulkaninio stiklo pagaminti įrankiai yra vieni konkrečiausių įrodymų, rodančių, kaip senas gyvenimas šioje vietoje. Senojo bronzos amžiaus ekspozicijoje dauguma eksponatų yra iš Sızma ir Karahöyük kasinėjimų; čia taip pat yra iš Beyşehir ežero apylinkių atgabenti keramikiniai indai. Vidurio bronzos amžiaus salėje eksponuojami radiniai, gauti iš Karahöyük kasinėjimų, kurių pradžia – 1952 m.; ši vieta buvo svarbus prekybos tinklo mazgas, kurį įkūrė asirai. Čia galite pamatyti ant molio rato suformuotus indus, indus, primenamus gyvūnams, žvakes, primenamas vynuogių kekėmis, bei cilindrines antspaudus. Geležies amžiaus salėje ieškokite figūrinius keramikos fragmentus, rastus Alaeddin kalne; taip galėsite palyginti juos su radiniais, rastais tame pačiame kalne, kuriame ryte vaikštinėjate. Tame pačioje salėje eksponuojami iš Karapınar šiaurėje esančiame Kıcıkışla rastieji, dažyti Frigų ir Lidijos keramikos indai, bei Pasibaigus ekskursijai, išėję į sodą, galėsite apžiūrėti lauke eksponuojamus Romos laikų statulų fragmentus, sarkofagus, kapinių liūtus, urnas su pelenais, kolonas ir įrašus. Sodinė erdvė taip pat yra puiki vieta, kur galima pasėdėti ir pailsėti po ekskursijos. Konya valdybos administracija praneša, kad muziejus yra atviras lankytojams kiekvieną dieną, išskyrus pirmadienį. Aktualią darbo valandų informaciją ir lankymo sąlygas galite rasti ministerijos interneto svetainėje. Jei planuojate apsilankyti Čatalhöjyk miesto archeologinėje teritorijoje, muziejų galite laikyti kaip paruošimo etapą, nes dalis iškasinėjimų metu rastų artefaktų yra eksponuojami šiose salėse. Išėję iš muziejo, galite grįžti į miesto centrą pėsčiomis arba pasinaudojus tramvajumi, kuris apvažinėja šią vietovę. Šaltinis: Turkijos kultūros ir turizmo ministerija, Konijos archeologijos muziejus.