Pilies ir ligoninės pastatai Tunčos upės pakrantėje.

Pradėkite nuo Vakarinių Uždavinės mečeto vartų, nes iš čia geriausiai matomas pastato ryšys su turgumi. Dėl šlaito šis vartas pasiekiamas laiptais, o didžiulis, baltu marmuru apstatytas pastato korpusas iš priekio išsikiša. Atidžiai apžiūrėkite kolonas, esančias nišos, supančios vartus, kampuose; jose matomi laikrodžio ir mezgimo motyvai. Raudonos ir baltos spalvos palmetės, puošiančios nišos gotikinį lanką, taip pat yra detalė, išskirianti šiuos vartus nuo kitų į kiemo įėjimų. Įėję į kiemą, sustokite ir pažvelkite aplink, nes pirmą kartą Osmanų architektūroje kiemas su arkadomis buvo panaudotas būtent šiame pastate. Kolonos, laikančios arkadas, pagamintos iš skirtingų akmens rūšių; dauguma jų – marmuras, o šiaurinėje pusėje yra iš granito ir žalvos akmens. Pakelkite galvą, kad galėtumėte apžiūrėti ornamentus, esančius ant arkadų kupolų viduje. Šie ornamentai buvo atnaujinti aštuntajame amžiuje, išlaikant senovinius raiškius. Dvejuose kiemo langų viršutinėse dalyse yra mėlynų ir baltų glazūruotų plokščių, o „Kültür Portalı“ teigia, kad jose minimas sultonas Murad II. Tada pabandykite atskirti keturias minaretus, esančius kiemo kampuose, nes kiekvieno iš jų apdaila yra skirtinga. Minaretas, davęs pavadinimą mečetei, yra trijų aukštų ir pagamintas iš raudono akmens, apipavidalinto zigzaginiais raiščiais. Su beveik septyniasdešimties metrų aukščiu, tai buvo aukščiausias minaretas savo laikais. Kiekvienas iš trijų aukštų pasiekiamas atskira laiptinė, o tai yra vienas iš labiausiai aprašomų inžinerinių sprendimų, naudojantų šiame pastate. „TDV İslam Ansiklopedisi“ teigia, kad mozaikinis minaretas, apipavidalintas raudonomis ir baltomis kvadratais, buvo pastatytas Fatih Sultan Mehmet laikais. Spiralinis minaretas, kurio storos vertikalios juostos apgaubia jo korpusą, buvo pastatytas po 1762 m. žemės drebėjimo. Jei norite įeiti į moterų salę, atsiminkite, kad pečiai ir keliai turi būti padengti, o moterys turi padengti galvas. Viduje jus pasitiks stačiakampis patalpas. Didelis kupolas, esantis centre, yra maždaug dvidešimt keturių metrų skersmens, o po juo yra po du mažesnius kupolus. Šaltiniai teigia, kad šis planas vėliau buvo tobuliau pritaikytas Mimar Sinano pastatytuose Stambulo me

Kai pasieksite Kanuni tiltą, neikite iš karto ant jo. Pirmiausia, iš miesto pusės, iš tolo apžiūrėkite visą tiltą. Šis tiltas liaudies kalboje taip pat vadinamas Saray tiltu, nes daugelį amžių tai buvo pagrindinis kelias iš miesto į Sarayiçi. Šis iš akmens pastatytas tiltas turi keturias arkas, per kurias nuteka Tunca upės šaka. Ramiais laikais arkos atspindi upės paviršiuje. Istoriniuose šaltiniuose apie tilto statybą pateikiama dvi skirtingos informacijos. Kai kurie šaltiniai nurodo, kad tiltas pastatytas 1553–1554 metais, o Kultūros portalas teigia, kad manoma, jog tiltas pastatytas 1560 metais kartu su Teisingumo ir Svarstyklių rūmais. Įdomus faktas yra tai, kad, remiantis „Turkish Archaeological News“ informacija, tiltas nepaminėtas Osmanų imperijos sąraše, kuriame išvardijami Mimar Sinano kūriniai. Ši nuoroda yra paimta iš Ahmet Badi Efendi knygos „Riyaz-ı Belde-i Edirne“. Taip pat yra skirtumų dėl tilto ilgio: šaltiniai nurodo skirtingus matmenis – nuo 60 iki 60 metrų. O jo plotis yra 4,5 metro, tai yra siauras praėjimas, kuriuo dviem žmonėms patogiai galima vaikščioti šalia. Pagal „Vikipediją“, šiuo metu tiltas yra istorinis objektas, priklausantis Turkijos kelių administracijai. „Turkish Archaeological News“ pabrėžia, kad, nors pati rūmų teritorija išnyko, trys senoviniai akmeniniai tiltai, jungiantys salą su sausuma, išliko iki šių dienų ir yra naudojami. Dabar užlipkite ant tilto ir nueikite į jo centrą. Iš čia, pažvelgę į dešinę ir į kairę, suprasite, kaip upė apgaubia salą, nes Tunca upė šiek tiek į pietus pasidalina į dvi šakas, pavertindama Sarayiçi sala. Ilgas tiltas, matomas į pietvakarių kryptimi, yra tiltas, pastatytas 1451 metais vizieriaus Şahabeddin Paşa, ir žinomas kaip Saraçhane tiltas. Šis tiltas buvo atnaujintas 1706 metais, per II. Mustafos laiką, ir ant jo iki šiol išlikusi atnaujinimo plokštelė. Tris arkas turintis Fatih tiltas, esantis ant kairės upės šakos, bus matomas kitame sustojimo punkte, iš rūmų teritorijos. Pagal Kultūros portalą, Kanuni pastatė šį tiltą taip, kad jis būtų išilgai Fatih tilto, taip iš naujo apibrėždamas pagrindinį įėjimą į rūmus. Tai reiškia, kad takas, kuriuo vaikštote, yra dalis ceremoninio kelio, kuriuo sultonai ir ambasadoriai įžengdavo į rūmus. Vanduo, tiektas į

Kai apsilankote Sarayiçi parke, pirmiausia sustokite didelėje pievoje ir pabandykite įsivaizduoti šios vietos dydį. „Kültür Portalı“ rašo, kad ši istorinė vieta užima daugiau nei 300 tūkstančių kvadratinių metrų, o Edirnės rūmai yra antras pagal dydį Osmanų imperijos rūmų kompleksas po Topkapį Stambule. Statybos prasidėjo 1450 metais, II Murado laikotarpiu, o rūmus 1475 metais užbaigė sultonas Fatih Sultan Mehmet. Dėl to, kad aplink rūmus tekėjo upė, nebuvo reikalingos gynybinės sienos, užteko tik žemos ir paprastos tvoros. Ekskursiją rekomenduojama pradėti nuo Adalet Kasrı rūmų. Šis aikštingas bokštas, pastatytas iš akmens ir apdengtas piramidės formos kupolu, iš tolo puikiai matomas. Pagal „Vikipedijos“ informaciją, sultonas Kanuni Sultan Suleiman 1561 metais pavedė architektui Sinanui pastatyti šį bokštą, o jo viršutiniame aukšte yra marmuro fontanas. Šaltiniai teigia, kad rūmuose vykdavo divanų posėdžiai ir teismo procesai. Iš karto šalia rūmų yra Fatih Köprüsü tiltas, kuriuo per Tunca upės šiaurinę pusę veda trys arkos. Šis tiltas datuojamas 1452 metais, t. y. metais, kurie buvo prieš metus iki Stambulo užkariavimo, ir jungė Hasbahçe sodą su rūmų aikštele. Perėję per tiltą į rūmų pusę, pamatysite ilgo pastato, kurio stogą dengia kupolai: tai yra rūmų virtuvės – Matbah-ı Amire. Pažvelkite į akmenines kaminus ant stogo, nes jie iš išorės rodo, kur viduje yra krosnys. Šiaurės rytinėje rūmų aikštelės pusėje yra Kum Kasrı hamamas (turkiškos pirties pastatas), kuris yra vienas iš nedaugelio pastatų, išlikusių nuo XV amžiaus vidurio. Rūmų pagrindinis pastatas – Cihannüma Kasrı – šiandien išliko tik akmeninių sienų likučiai. Apžiūrint likučius, svarbu žinoti, kaip rūmai atsidūrė tokioje būklėje. XIX amžiuje rūmai buvo naudojami kaip amunicijos sandėlis, o 1877-1878 metų karo metu, kai aplink Babüssaade susikaupęs amunicijos kiekis detonavo, rūmus didžiuliais sprogimais suniškino. Likusius fragmentus vėlesniais metais panaudojo kituose statiniuose. Šiandien parke vyksta kasinėjimo ir restauravimo darbai, todėl rekomenduojama laikytis pažymėtais takais, nes kai kurios teritorijos gali būti apribotos. Sarayiçi yra ir Kırkpınar laisvųjų kovų arena, o varžybos čia vyksta

Apsilankę kompleksą, pirmiausia sustokite prie išorinio kiemo ir išstudijuokite jo išplanavimą, nes tai ne vienas pastatas, o pastatų kompleksas, išsidėstęs palei Tunčos upę. Pagal Turkijos islamo enciklopedijos (TDV) duomenimis, kiemo vienoje pusėje yra ligoninė ir mokykla, kitoje – valgykla ir virtuvės, o upės pusėje – mečetė. Sultonas II Bayezidas 1484 metais, vykdamas į Akkirmano ekspediciją, pradėjo statybą, o kompleksas buvo baigtas 1488 metais. Muziejaus informacijoje teigiama, kad architektas greičiausiai buvo Mimar Hayreddin, tačiau patvirtinančio dokumento nėra. Nepamirškite pažvelgti į keturių pusių fontaną su piramidės formos kupolu, esantį prie kiemo vartų; pagal įrašą, jis buvo pastatytas 1669–1670 metais. Iš muziejaus įėjimo pereidami į ligoninę, pirmajame kieme pamatysite mažų kupolinių kambarių eilę, esančią už kolonų portiko. Muziejus šią dalį pavertė poliklinikos kabinetais ir čia eksponuojama muzikos instrumentų paroda. Atidžiai apžiūrėkite sienas, nes muziejus nurodo, kad ant akmenų išgraviruota dvidešimt aštuoni piešiniai. Tarp jų yra laivai, pilis, elniai ir paukščiai, kurie, manoma, buvo nupiešti pacientų, gulėusių čia. Per karinį vartus pereikite į antrąjį kiemą; kampuose esantys kupolinių kambarių ir šone esančių erdvėlių kombinacijos buvo ligoninės administracinė dalis. Labiausiai stebinanti vieta yra trečia dalis – šifchanė (gydymo patalpa), kurią geriausia palikti paskutinei ir įeiti į ją lėtai. Jums pasitinka šešiakampės platformos aplinkoje išdėstyti erdvės ir kambariai, viduryje – didelis kupolas, o virš kupolo – apšvietimo lanternas. Sustokite prie vidurinėje dalyje esančio fontano ir šiek tiek pasiklausykite. Evliya Čelebi rašė, kad pacientams čia tris kartus per savaitę grodavo muzika, o muziejus šiandien išlaiko šią tradiciją, jungdamas vandens garsus ir muziką po tuo pačiu kupolu. Manoma, kad priešingoje pusėje esančioje, penkių langų nišoje, buvo muzikantų vieta; tačiau TDV pažymi, kad yra ir kitų nuomonių šiam skyriui. Atkreipkite dėmesį, kad kambarių langai orientuoti tiek į sodą, tiek į baseiną, nes čia buvo apgalvotas šviesos, oro ir garso derinys. Muziejus, atgaivindamas penktajame amžiuje egzistavusią medicinos mokyklą, eks