Odunpazario rajone, senajame Ešehirio mieste, nuo rūkytų tabako vamzdžių iki stiklo.

Pradėkite nuo Rotaya Kurşunlu komplekso išorinio kiemo. Komplekso pastatai išsidėstę U formos aplink centrinę mečetę, o sienos juos sujungia, suformuodamos išorinį kiemą. Kiekvienoje kiemo pusėje yra vartai, todėl galite lengvai įeiti, nepriklausomai nuo to, iš kurios gatvės atvykstate. Atminkite, kad kompleksą pastatė vizierius Čoban Mustafa Paša, o pagal įsteigimo dokumentus, didžioji dalis pastatų buvo pastatyta nuo 1517 iki 1525 metų. Šaltiniai teigia, kad architekto vardas galėjo būti Acem Ali, kuris buvo architekto vadovas prieš Mimar Sinaną. Eikite kiemu ir pastebėkite, kad pastatai nėra vienodame lygyje; dėl reljefo tarp jų yra pakopų. "Lületaşı" (mėlyno akmens) muziejus yra komplekso, vadinamo "hanikah" arba "medrese", dalyje ir yra aukštesnis už mečetę. Pasiekite kupolinius patalpus ir kameras laiptais, o priešais esančiame portike atnaujintos konstrukcijos leidžia apžiūrėti kiemą ir švininiu stogu dengtas kupoles. Prieš įeidami į muziejų, sustokite prie portiko ir pasižvalgykite į kiemą bei kupoles. Viduje eksponuojami darbai, surinkti nuo 1998 metų Eskişehir valdybos organizuojamuose tarptautiniuose mėlyno akmens festivaliuose, amatų konkursuose ir parodose. Šie darbai buvo įsigyti provincijos administracijos, o muziejų 2008 metais atidarė Odunpazarı savivaldybė. Kolekciją sudaro apie 400 darbų, sukurtų 60 menininkų. Apžiūrėdami eksponatus, pirmiausia atkreipkite dėmesį į akmens spalvą; mėlynasis akmuo yra baltos arba šviesiai atspalvių, smulkiai porėto ir minkšto. Meistrai jį apdirba drėgną, nes jis tampa minkštas, o išdžiūvus – standus, todėl išlaiko formą. Atidžiai apžiūrėkite smulkų raiškimą, mažas figūras ir raukšles, kurios buvo kruopščiai išgraviruotos mažu peilio galu. Informaciniuose šviesdintuvuose ieškokite informacijos apie tai, kad akmuo dar vadinamas "Deniz Köpüğü", "Meerschaum" ir "sepiyolit", o pastarasis pavadinimas 19-ajame amžiuje buvo suteiktas vokiečių mineralogo. Informaciniuose šviesdintuvuose galite perskaityti, kad akmuo randamas žemės gelmėse, iki 150 metrų gylyje, o archeologiniai tyrimai rodo, kad jis yra žinomas jau apie penkis tūkstančius metų. Mėlynasis akmuo nedega ir, išdžiūvus, įgauna Muziejus pirmadieniais nedirbęs. Informaciją apie lankymo sąlygas ir darbo valandas rasite oficialioje svetainėje. Iš čia trumpu pasivaikščiojimu galite pasiekti Atlıhaną, kur šiandien apdorojama akmuo, kurį matėte muziejuje. Šaltiniai: Eskişehirio provincijos kultūros ir turizmo departamentas, "Lületaşı" muziejus ir "Kurşunlu" kompleksas; Turkijos religijos enciklopedija, "Kurşunlu" kompleksas; Vikipedija, "Lületaşı".

Atlıhan viešbutyje atvykus, pirmiausia sustokite priešais įėjimą ir apžiūrėkite visą pastatą. Šį viešbutį 1850-aisiais metais pastatė Takattin Bey, vienas iš didžiausių Eskişehirio žemės savininkų. Jo tikslas buvo suteikti nakvynę prekybininkams, keliautojams ir kaimo gyventojams, atvykstantiems iš aplinkinių kaimų, miestelių ir miestų, taip pat ir jų gyvūnams. Pasakojama, kad čia nakvodavo ir prekybininkai, atvykstantys į miškų prekių rinką, todėl šis kiemas buvo miesto kasdienio prekybos centre. Viešbutyje buvo arbatos punktas, todėl jis ne tik tapo nakvynės vieta, bet ir vieta, kurioje susirenkė vietiniai gyventojai, aptarinėjo aktualijas. Laikui bėgant, jis buvo vadinamas ir „Tavafçı Hanı“ bei „Odunpazarı Hanı“. Po Antrojo pasaulinio karo, praradęs savo pradinę funkciją, viešbutis ėmė byrauti. Šiandien matomas pastatas buvo atstatytas 2006 metais pagal „Odunpazarı namų atgaivinimo“ projektą, atsižvelgiant į originalią architektūrą, ir gavo Atlıhan pavadinimą. Todėl, apžiūrint sienas, prisiminkite, kad tai ne senas viešbutis, o atstatytas pastatas. Viešbutis užima 768 kvadratinių metrų plotą ir susideda iš dviejų aukštų: pirmo ir antro. Pirmiausia apžiūrėkite pirmą aukštą, o tada pakilkite į antrą aukštą ir apžiūrėkite ten esančias patalpas. Šiuo metu Atlıhan pagrindinė veikla yra vienoje vietoje sujungti dirbtuves, kuriose gaminami ir parduodami pypkės. Sustokite priešais vieną iš dirbtuvių ir stebėkite, kaip meistras dirba su akmeniu, kokius įrankius naudoja ir kokia tvarka. Palyginkite gatavus gaminius, kuriuos matote pypkės muziejuje, su neapdorotomis pypkės akmens gabalais – tai geriausias būdas suprasti, kokia įdėta darbo. Akmens šaltinis nėra toli; „Vikipedija“ rašo, kad beveik visos komerciškai naudojamos pypkės akmens gultynės yra Eskişehirio provincijoje, o miesto apylinkėse yra daugiau nei 300 kasyklų, išplatintų per 100 kvadratinių kilometrų. Taip pat šaltinyje nurodoma, kad pirktas pypkės akmuo laikui bėgant gali pasikeisti spalva, nes akmuo absorbuoja nikotiną ir geltonuoja. Be pypkės, viešbutyje taip pat yra sidabro, keramikos ir stiklo dirbtuvės, todėl tame pačiame kieme gal Šaltiniai: Eskişehirio provincijos kultūros ir turizmo departamentas, „Atlıhan“ rankdarbių turgus; Kultūros portalas, „Atlıhan“ rankdarbių turgus; Odunpazario savivaldybė, kelionių vadovas.

Šis rajonas nėra pastatas, o valanda trukmės pasivaikščiojimas laisvomis gatvėmis. Jis įsikūręs ant kalvų, esančių miesto pietuose, ir, pasak legendos, pirmosios bendruomenės, norėjusios apsigyventi Eskişehir mieste, pasirinko šias kalvas, nes čia ilgiausiai išsilaikė kepenų mėsa. Pasivaikščiojimą pradėkite nuo rajono aikštės ir iš ten pasiskirstykite į vingiuotus siaurus gatveles. Šios vingiuotos gatvės ir aklagalių yra būdingos šiam rajonui, todėl vaikščiokite, neper daug dėmesio skirdami žemėlapiui, ir smalsiai tyrinėkite kiekvienos gatvės galą. "Vikipedija" rašo, kad šių namų architektūrinės savybės ir ornamentai yra panašūs į tuos, kurie randami Safranbolu, Beypazarı ir Göynük miestuose, o "Go Türkiye" juos įtraukia į gražiausių 19-ojo amžiaus civilinės architektūros pavyzdžių sąrašą. Rajono atmosfera tęsiasi iki pietinėje esančios Bademlik vietovės. Atkreipkite dėmesį, kad namų fasadai, atsukti į gatvę, yra su balkonais ir konsolėmis, o aukštesni aukštai išsikiša į gatvę. Kai kurie namai išsiskiria rudais rėmais, esančiais tarp baltų sienų, o kiti – tamsiai mėlynos arba raudonos spalvos; stebėkite, kaip spalvos keičiasi nuo vienos gatvės į kitą. Dažniausiai namuose, esančiuose pirmame aukšte, yra virtuvė, sandėlis, skalbykla arba gyvulių tvartas, o šeimos gyvenimas vyksta aukštesniuose aukštuose. Šaltiniai aprašo du namų tipus: vieni turi įėjimą tiesiai iš gatvės, o kiemas yra už nugaros, o kiti – su kiemu priekyje, o namas stovi kieme. Vaikštant pabandykite atskirti šiuos du tipus; namai, esantys už kiemo sienos, yra labiau atitraukti nuo gatvės. Dažniausiai namai susideda iš svetainės ir aplinkinių kambarių, o kampinis kambarys, esantis fasado gale, su langais abiejose pusėse, yra didžiausias ir svarbiausias namuose. Balkonų kampuose matosi šie kambariai; galite juos suskaičiuoti, pažvelgdami aukštyn. Perskaitykite gatvių pavadinimus, žinodami, kad penkios iš jų, kurias paminėjo Evliya Çelebi savo "Kelionių aprašyme", iki šiol turi tuos pačius pavadinimus. Evliya Çelebi rašė, kad mieste yra 17 rajonų, o namai yra su uždarais kiemais. 30 gatvių, kuriose yra geriausia rajono atmosfera, buvo atnaujintos "Odunpazarı namų at Šaltiniai: Eskişehirio provincijos kultūros ir turizmo departamentas, „Odunpazarı“ namai; „Vikipedija“, „Odunpazarı“ namai; „Turkijos islamo enciklopedija“, Eskişehiris; „Odunpazarı“ savivaldybė, kelionių vadovas.

Prieš eidami į muziejų, keletą minučių pasižvalgykite aplink pastatą iš aikštės pusės. Pastatą suprojektavo Japonijos architektūros biuras "Kengo Kuma and Associates", o įgyvendino Eskişehirio architektas ir kolekcionierius Erol Tabanca. Remiantis šaltiniais, Kuma ir jo komanda atvyko į Eskişehirį, ištyrė miesto atmosferą ir sužinojo, kad šis rajonas yra medienos prekybos centras, todėl projektas buvo paremtas šia idėja. Atkreipkite dėmesį, kaip medinės konstrukcijos fasade atspindi vietos medienos prekybos tradicijas, ir kaip pastato elementai susiburia, nevadovaudamiesi viena linija. Biuras yra žinomas dėl to, kad stengiasi naudoti kuo mažiau betono ir didelę įtaką turi natūralios medžiagos, tokios kaip mediena, akmuo ir popierius. Tokio pat stiliaus stadionas buvo suprojektuotas 2020 m. vasaros olimpinėms žaidynėms Tokijuje. Muziejaus teigimu, biuro filosofija yra derinti gamtą ir architekturą, kurdami stiprų ryšį tarp pastato ir jo aplinkos. Muziejuje išskiriamos keturios pagrindinės architektūros elementai: geometrija, šviesa, kompozicija ir mediena. Projekte derinamos Odunpazarı civilinės architektūros, Osmanų kupolų architektūros ir tradicinės japonų architektūros elementai. Muziejuje naudojama pušis, o, remiantis šaltiniais, medžiai buvo parinkti iš tvarių ir pramoninių miškų Rusijoje, kurių amžius pasiekė ribą. Muziejus atidarė duris 2019 m. rugsėjo 7 d. ir kartu su kitais miesto muziejais suformavo muziejų kompleksą. Jame yra trys aukštai, kurių plotas apie 4500 kvadratinių metrų, ir kuriuose įrengtos parodų erdvės, renginių patalpos ir dirbtuvės. Apžiūrint parodas, atkreipkite dėmesį ne tik į eksponatus, bet ir į šviesą, kuri sklinda per medinę konstrukciją – muziejus šviesą laiko viena iš savo architektūros įkvėpimo šaltinių. Muziejuje eksponuojami modernūs ir šiuolaikiniai meno kūriniai iš Turkijos ir viso pasaulio, be kolekcijos eksponatų, taip pat rengiamos laikinos parodos įvairių sričių menininkų kūrinių. Muziejus save apibūdina kaip vietą, kurioje eksponuojami Turkijos ir pasaulio menininkų kūriniai, leidžiantys pažvelgti į juos universalia perspektyva. Taip pat minimas japonų bambuko meistro Tanabe Chikuunsai IV muziejui sukurtas instaliacijos darbas; jei lankotės, kai parodų išdėstymas pasikeitė, paklauskite darbuotojų, kur jis yra. Kadangi laikinos parodos dažnai keičiasi, prieš apsil Išėjusi iš pastato, nueikite keletą žingsnių link Atatürko bulvaro ir pasiekite modernaus stiklo meno muziejaus – tai maršruto paskutinė stotelė. Šaltinis: OMM, OMM pastato informacija ir lankytojų informacija; Eskişehirio provincijos kultūros ir turizmo departamentas, OMM; Vikipedija, Odunpazarı modernus muziejus.

Maršruto paskutinis taškas – Šiuolaikinio stiklo meno muziejus, esantis netoli OMM, tarp pastatų, primenančių senovinius Odunpazarı namus. Muziejus atidarytas 2007 m. gruodžio 1 d. ir yra pirmasis šiuolaikinio stiklo meno muziejus Turkijoje. Jis buvo įkurtas bendradarbiaujant Eskişehir miesto savivaldybei, Anadolu universitetui ir „Stiklo draugų“ grupei. Pagal „Vikipediją“, muziejus yra Odunpazarı namų miesto muziejaus komplekse, o jo pastatas yra rekonstruotuose trijuose Odunpazarı namuose. Provincijos kultūros ir turizmo valdyba teigia, kad muziejus buvo įkurtas siekiant patenkinti miesto socialinius, kultūrinius ir meninius poreikius. Odunpazarı savivaldybės kelionių vadovas taip pat rašo, kad dėl šio muziejaus Eskişehir tapo viena iš retų pasaulio vietų, turinčių stiklo muziejų. Vadove taip pat pabrėžiama, kad muziejus buvo įkurtas Anatolijoje, regione, kuriame gimė stiklo amatų tradicijos. Muziejus susideda iš trijų salių; pagal šaltinius, dvi skirtos nuolatinei kolekcijai, o viena – laikiniems parodoms. Apžiūrint sales, atkreipkite dėmesį į technikas, kurios buvo naudojamos kuriant kūrinius; kolekcijoje yra darbų, sukurtų naudojant įvairias technikas, nuo karšto stiklo pūtimo iki šalto formavimo. Palyginus vieno iš pūstų darbų sklandų pavidalą su šaltu būdu sujungtų stiklo detalių kūrinį, lengva suprasti skirtumą tarp šių dviejų technikų. Perskaitykite etiketės, kad sužinotumėte, ar kūriniai buvo padovanoti vietinių, ar užsienio menininkų. Kolekcijoje yra darbų, padovanotų japonų, lenkų, latvių ir vokiečių menininkų. „Kültür Portalı“ rašo, kad muziejuje eksponuojami 58 vietinių ir 10 užsienio menininkų kūriniai, o „Vikipedija“ – 42 menininkų ir 125 kūrinių. Menininkų ir kūrinių skaičius skirtinguose šaltiniuose skiriasi, todėl geriausia apie kolekcijos dabartinį turinį sužinoti tiesiogiai muziejuje. Norėdami pamatyti, kaip stiklas sąveikauja su šviesa, apžiūrėkite kūrinius iš skirtingų kampų ir stebėkite, kaip jų šešėliai krenta ant sienos. Jungtinių Tautų 2022 metus paskelbus Tarptautiniais stiklo metais, muziejus prisijungė prie „Sınırları Olmayan Müze“ platformos iniciatyvos, kurioje dalyvavo 39 šalių. Dėl šio projekto dalį muziejaus kolekcijos galima peržiūrėti Išėję iš muziejaus, galite nusileisti į Atatürko prospektą ir įlipti į tramvajų prie „Atatürko gimnazijos“ stotelėje, arba pasivaikščioti link Porsuk upės pakrantės. Šaltiniai: Eskişehir miesto kultūros ir turizmo departamentas, Moderniosios stiklo meno muziejus; Kultūros portalas, Moderniosios stiklo meno muziejus; Vikipedija, Moderniosios stiklo meno muziejus.