Nuostabios Izmyro rytuose esančios vietos: nuo Karagöl ežero iki Karabel miesto, nuo archeologinio kompleksų iki hititų reljefų.

Šis maršrutas prasideda Karagöl ežeru, kuris yra Yamanlar kalno viršūnėje. Tai yra viena iš ramiausių ir gražiausių vietų, kur galima praleisti laiką gamtoje. Ežeras yra apie 850 metrų aukštyje virš jūros lygio, netoli kalno viršūnės. 2011 metais aplink ežerą buvo įkurtas gamtos parkas, kuris užima apie 19 hektarų plotą. Čia negalima pasiekti viešuoju transportu, todėl reikia atvykti automobiliu, užkopus kalno keliu iš Karşıyaka. Atvykus reikės sumokėti įėjimo mokestį, todėl prieš kelionę patikrinkite oficialiose svetainėse aktualų mokestį ir darbo valandas.

Atsistatę automobilius, pirmas dalykas, kurį reikia padaryti, yra pasivaikščioti po mažo, apvalaus ežero pakrantę. Pakrantę supa beržai, o kai kurių jų kamienus apgaubia vijokliai. Ten, kur baigiasi beržai, prasideda pušys, kedrai ir mirtinosios pušys; šį pereinamąjį etapą lengva pastebėti einant. Jei atidžiai pažvelgsite į vandenį, galėsite pastebėti į vandenį panardintas augalų, tokių kaip vandens lelijos. Ežere gyvena karpių žuvys, o vandens paviršius rytais būna ramus. Aplinkinėje miške pastebėtos įvairios paukščių rūšys, tokios kaip medkiemys, strazdai, kuprotieji strazdai ir strazdai, todėl verta turėti su savimi binoklį.

Šaltiniai pateikia skirtingas versijas apie ežero kilmę. Kai kurie teigia, kad tai kraterinis ežeras, o kiti – kad susidarė dėl nuošliaužos. Kalno geologinė sudėtis daugiausia sudaryta iš vulkaninių uolienų, kurias galite pamatyti einant taku. Karagöl ežeras senovės mitologijoje siejamas su Tantalos ir jo legendomis, o tai yra viena iš labiausiai paplitusių istorijų apie šį ežerą. Šis maršrutas leidžia palyginti legendas su tikrais archeologiniais radiniais, todėl kelionės pradžia būna labai įdomi.

Gamtos parke yra pikniko stalų, fontanų, vaikų žaidimo aikštelės ir stovyklavietės, tačiau šioje kelionėje rekomenduojama trumpas piknikas. Savaitgaliais čia būna daug žmonių, todėl, jei norite ramiai praleisti laiką prie ežero, geriausia atvykti ryte. Geriausias laikas fotografuoti taip pat yra ryte, nes tuomet vandenyje aiškiai atsispindi medžių siluetai. Vasaros mėnesiais čia būna vėsiau nei mieste, tačiau, nesvarbu, įsitikinkite, kad turite lengvą viršutinį apdar

Bornova lygumos centre esanti Yeşilova kalnelis yra seniausias Izmyro apgyvendintos vietos pavyzdys, o šio maršruto istorinis pagrindas prasideda čia. Lankytojų centras yra Karacaoğlan rajone, netoli kasinėjimo zonos. Pastatas buvo pastatytas pagal projektą, laimėjusį nacionalinį architektūros konkursą 2010 metais, o lankytojams atidarytas 2015 metų pradžioje. Prieš apsilankant, patikrinkite aktualią informaciją apie centro darbo valandas, susisiekdami su jį valdančia Bornova savivaldybe. Įėję, pastebėsite ilgo ir žemo pastato dvi skirtingas fasadas. Pietvakarinis fasadas, priekyje esantis lankytojams, yra nepermatomas, o šiaurės rytinis fasadas, nukreiptas į kasinėjimo zoną, yra šiek tiek skaidrus ir leidžia matyti aplinką. Po registratūros ilgas rampas nuves jus į pirmo aukšto ekspozicijų salę, kur vyks pagrindinė ekskursija. Ekspozicijoje yra rastių artefaktų kopijos ir skyriai, aprašantys gyvenusių bendruomenių kasdienį gyvenimą. Ieškokite akmenų įrankių, strėlių antgalių ir obsidiano gaminiais. Kasinėjimo vadovo Zaferio Derino teigimu, obsidianas nėra šios vietovės kilmės, o buvo atgabentas iš Melos salos ir Kapadokijos. Ant antspaudų, simbolizuojančių saulę, ir audimo staklių svorių rasta, yra artefaktų, rodančių, kad gamyba buvo gerai organizuota. Ant keraminių fragmentų rasti vaikų ir moterų pirštų atspaudai yra datuojami maždaug prieš 8500 metų. Kasinėjimo komanda teigia, kad kalnelio gyventojai labai mėgo moliūgus ir žuvį, kurią gaudydavo naudojant akmenų tinklus. Ekspozicijos salės pratęsimas yra apžvalgos terasa, iš kurios atsiveria vaizdas į kasinėjimo zoną, o ekskursijos pabaigoje galite pamatyti tikrasios liekanas. Iš terasos žiūrėdami prisiminkite, kodėl kalnelis iš tolo neatrodė kaip kalva – gyvenvietė buvo įsikūrusi lygumos nuosėduose, kelios metrų gilyn nuo dabartinio paviršiaus. Kalnelis buvo rastas 2003 metais, atsitiktinai, kai buvo perkelti dirvožemio, kuriame buvo rasti artefaktai. Kasinėjimo metu buvo identifikuoti trys kultūriniai sluoksniai: apatinis – neolito, viršutinis – chalcolito, o viršuje – bronzos, geležies ir romėniškos liekanos. Neolito pabaigoje žmonės gyveno akmeninėmis sienomis suformuotose namuose, iš kurių atsiverdavo vaizdas į vidinį kiemą, o namai buvo atsk Šaltiniai: Vikipedija, Yeşilova kalnelis; „Studio Evren Başbuğ“, Yeşilova kalnelio lankytojų centras; VOA Türkçe, Yeşilova kalnelis.

Iš Yeşilova pasukite įpus link Ankaros, pravažiuokite Belkahve slėnį, ir atsidursite Kemalpaša lygumoje. Artimės prie miesto centro, o šalia kelio iškilęs ilgas, juostelėmis išdėstytas mūrinis pastatas jus pasitiks. "Visit İzmir" pristato šį pastatą kaip Kemalpaša simbolį, kurį lankytojai pamatys vos tik įžengę į miestą. Vietiniai šį pastatą vadina "Mergelės bokštas", tačiau iš tikrųjų tai yra likusių Bizantijos imperatorių rūmų pagrindinė dalis, pastatyta šioje vietoje. Pagal istoriko Semavi Eyice 1961 metais žurnale "Belleten" paskelbtame tyrime, senasis Kemalpaša pavadinimas buvo Nymphaion. Miestas buvo įsikūręs apie 30 kilometrų į šiaurę nuo Izmyro, šalia senojo kelio, jungiančio Izmirą su Sardes. Palikite automobilį miesto centre ir pasivaikščiokite iki pastato, nes jis yra labai arti pagrindinio kelio. Rūmų istorija prasideda 1204 metais. Ketvirtosios kryžiuo ekspedicijos armija tą patį metus užėmė Stambulą, o Bizantijos teritorijoje buvo įkurta keletas mažų valstybių. Svarbiausia iš jų buvo valstybė, kuriai vadovavo Laskaris dinastija, o jos sostinė buvo İznik. Ši valstybė egzistavo iki 1261 metų, kai Stambulas buvo atgautas. Pagal "Byzantine World" svetainės informacijai, tuo metu imperatoriai nesigydavo vienose rūmuose, o rūmų gyventojai keliaudavo tarp miestų pagal sezonus, o Nymphaion buvo populiariausia žiemos rezidencija. Tiksliai nežinoma, kas pastatė rūmus, tačiau Eyice teigia, kad plačiai paplitęs nuomonė yra, jog juos pastatė pirmasis İznik valstybės valdovas, Theodoras Laskaris. Straipsnyje, paskelbtame Vidurio Europos universitete, teigiama, kad dauguma tyrėjų mano, jog rūmus pastatė Ioannes Vatatzes. Ioannes mirė 3 metų 11 mėnesio 3 dieną rūmų kieme įrengtame palapinyje. 3 metų 3 mėnesio 13 dieną čia pasirašyta Nymphaion sutartis su Genujos respublika, kuri padėjo Bizantijai atgauti Stambulą tą patį metus. 1315 metais miestas atiteko turkams. Apžiūrą pradėkite nuo vietos, iš kurios matysis viso pastato siluetas. Pastatas yra stačiakampis blokas, orientuotas šiaurės-pietų kryptimi, apie 25 metrus ilgio ir 11,5 metro pločio. Pagal Eyice, virš požemio iš tikrųjų buvo dar trys aukštai. Pirmiausia pažvelkite į apatinę dalį: požemio sienos yra suformuotos iš didelių Remiantis Eyiče teigimu, šis dekoras ribojasi tik su maža erdve; meistrai, matyt, pradėjo taikyti dekorą fasadui, tačiau vėliau atsisakė, galbūt dėl to, kad negalėjo rasti medžiagų, arba dėl to, kad turėjo greitai baigti darbą. Vis dar galima pastebėti vidinio laiptų, jungiančių aukštus, posūkių žymes, o virš jų yra plytų skylių tunelis. Tyrėjai šį planą lygina su Stambule esančiu Tekfur rūmų kompleksu, nes abu pastatai yra daugiaaukščiai, su masyviais požemiais ir spalvingais fasadais. Fotografuojant, šiuo metu saulė leidžiasi vakarinėje pusėje, todėl plytų ir akmenų spalvų skirtumas yra labiausiai pastebimas. Ant likučio yra įrengtas plieninis stogas, apsaugantis nuo lietaus; kadangi norite įkadruoti ir jį, fotografuokite šiek tiek iš šalies. Pagal turkų „Vikipediją“, 2011 m. gruodį čia prasidėjo restauravimo darbai. Dėl apsaugos darbų aplinka gali būti aptverta, o vidus gali būti uždarytas lankytojams; apie dabartinę situaciją galite sužinoti iš Kemalpaša savivaldybės. Neklipi ant sienų ir nepalieskite atitrūkusių akmenų. Jei norite, galite iš tolo apžiūrėti Bizantijos pilies liekanas, esančias kalno šiaurėje; pagal Jedamskio teigimu, ten yra bokštų, sienų ir vartų liekanos. Šis punktas yra susijęs su kitu. Remiantis Eyiče informacija, Edwin Freshfield, būdamas Izmyre apie 1883 metus, ketino apžiūrėti Karabelio Hititų reljefą, keliaudamas pro Nifą, susidomėjo šiuo griuvėsiu ir jį apibūdino kaip Izniko imperatorių rūmus. Sekite jo pėdomis: po rūmų pasukite į Kemalpaša – Torbalio kelią, trumpa kelionės atkarpa pro Nif kalno papėdę nuves jus į Karabelio perėją.
Šaltiniai: Belleten, Semavi Eyice, Laskarisler Sarayı; Central European University, Jedamski, Nymphaion; Byzantine World, Palace of Nymphaion; Visit İzmir, Kemalpaşa.

Karabelo slėnis yra siauras praėjimas, esantis keliu, jungiančiu Kemalpašą ir Torbalį, tarp Nif kalno ir Bozdağ kalnų. Šlaito reljefas yra vienas iš seniausių Ege regiono archeologinių paminklų, ir tai yra paskutinė, labiausiai įdomi šio maršruto stotelė. Reljefas yra įrengtas nišoje, esančioje ant kalno šlaito, į kurį galima pasiekti laiptais nuo kelio. Dėl eismo reikia būti atsargiems, todėl palikite automobilį saugioje vietoje ir nueikite laiptais. Nišoje esantis figūros reljefas yra apie 2,5 metro aukščio ir 1,5 metro pločio. Ant karybos figūros, einančios į dešinę, vienoje rankoje yra lankas, o kitoje – ietis. Virš eties yra trys eilutės Luvi hieroglifų užrašu. Užrašas yra labai susidevėjęs, todėl jį sunku įžiūrėti plika akimi. Šviesos kampas keičiasi, todėl susidevėjusios linijos atrodo skirtingai, todėl pažvelkite į jį iš skirtingų kampų keletą minučių. Pagal Davido Hawkins'o 1998 m. iššifruotą tekstą, reljefas vaizduoja Miros karalių Tarkasnawą. Mira buvo Vakarų Anatolijos karalystė, priklausanti Hititų imperijai apie 13-ąjį amžių prieš Kristų. Užraše minimas Alantallis kaip Tarkasnawa tėvas, o senelio vardas yra neaiškus, tačiau kiti dokumentai rodo, kad jis galėjo būti Kupanta-Kurunta. Senovės istorikas Herodotas panašius akmeninius vaizdus Jonijoje siejo su Egipto faraonu Sesostriu, todėl manoma, kad Karabelis galėjo būti vienas iš to laikotarpio paminklų. 1839 m. prancūzų keliautojas Charles Texier pastebėjo šį reljefą, o vėlesni keliautojai ilgą laiką jį laikė Egipto artefaktu. 1843 m. Heinrich Kiepert palygino šį reljefą su Yazılıkaya reljefais, parodęs jo ryšį su Hititų pasauliu. Vietiniai gyventojai šį reljefą vadina "Eti Baba". Apie 100 metrų šiauriau nuo šio reljefo buvo dar du akmenys su įrašais, tačiau jie buvo sunaikinti 1977–1982 metais vykusių kelių darbų metu. Šiandien matomas reljefas taip pat nėra patvarus, nes lochiai jį daugelį metų pažeidė. Remiantis spaudos pranešimais, 2016 metais ant jo buvo išpiltas rūgštis, o 2019 metais jis buvo padalintas į dalis naudojant gręžimo įrankius. Kultūros inventoriaus įrašas nurodo, kad figūros apatinė dal Grįžti galite dviem būdais: arba nusukite link Torbalio ir išvažiuokite į greitkelį, arba grįžkite ta pačia kelio atkarpa, pro Kemalpašą, į Izmirą. Šaltiniai: Kultūros inventorius, Karabelio memorialas; Vikipedija, Karabelio perėja; Hürriyet, Karabelio reljefas; Visit İzmir, Karabelio poilsio zona.