Nuolydžiais nusidengęs pakrantės ruožas nuo Falezų iki Hıdırlık, esantis Muratpaşa rajone.

Pradėkite nuo Düden parko įėjimo, esančio Lara gatvėje. Viešojo transporto autobusai, važiuojantys iš miesto centro į Lara, važiuoja šia gatve; išlipę, iki parko vartų – vos keli žingsniai. Prieš atvykdami, išspręskite vieną painiavą: Antalyje yra du Düden kriokliai. Kepez rajone esantis Aukštutinis Düden yra miške, o jo vanduo teką į šaltinio baseiną. Jums skirtas Apatinis Düden yra upės kelionės pabaiga, vieta, kur vanduo iš uolos tiesiogiai įmeta į Viduržemio jūrą. Kultūros portalas šį krioklį taip pat vadina "Karpuzkaldıran", o jo aukštį nurodo kaip apie 40 metrų.

Parke eikite link jūros ir pirmiausia pasiekite stebėjimo aikštelę, esančią prie uolos krašto. Iš čia krioklį matysite ne tiesiai priešais, o iš šono ir iš aukštai. Geriausiai iš šios perspektyvos matysis, kaip vanduo atsiskyrė nuo uolos ir krito į tuštumą, bei susidarantis rūko debesys apačioje. Jei vėjas pučia iš jūros, rūkas gali pasiekti aikštelę, todėl dažnai turėsite valyti fotoaparato objektyvą. Ryte saulė bus už jūsų, todėl didesnė tikimybė pamatyti vaivorystę rūke. Po pietų šviesa bus tolygesnė, o vakare jūros pusė pradės šviesti, o pats krioklys atsidurs šešėlyje. Todėl geriausias laikas fotografuoti yra ryte, ir tai yra viena iš priežasčių, kodėl maršrutas prasideda čia.

Po stebėjimo aikštelės apžiūrėkite likusią parko dalį. Düden parkas yra medžių apsuptyje esanti promenada ant uolos. Čia yra suolai ir takai, einantys paraleliai pakrantei. Pakrantės zonoje žemė gali būti drėgna nuo vandens ir rūko, todėl būtinai likite už tvoros. Šiek tiek į rytus nuo krioklio yra Gençlik parkas, kurį Kultūros portalas rekomenduoja kaip stebėjimo vietą. Šiame parke yra pikniko zona ir automobilių stovėjimo aikštelė, o jis siūlo antrą perspektyvą, leidžiančią apžiūrėti krioklį iš kitos pusės. Jei turite laiko, apsilankykite ir ten, nes tik iš kitos pakrantės galite pamatyti visą aukštį, kuriuo vanduo įmeta į jūrą.

Tiems, kurie nori pamatyti krioklį iš apačios, yra trečias būdas – jūra. Iš Kaleiçi jachtų uosto išplaukiančios ekskursijos plaukia pale uolą ir privažiuoja iki pat krioklio. Düden yra vienintelis krioklys Antalyje,

Parko įėjimas yra iš rytų pusės, ties vieta, kur baigiasi Atatürko gatvė. Pirmiausia atkreipkite dėmesį į tai, ką matote: tiesios linijos, simetriški gėlynai ir platus pėsčiųjų takas, skirtas judėjimui dviem kryptimis. Šis išdėstymas nėra atsitiktinis. Parko statybos prasidėjo 1935 metais, o jo planas, kuris išliko iki šių dienų, buvo parengtas 1940–1945 metais valytojo Hašimo İşcano iniciatyva, architekto Necmettino Atešo pagalba. Straipsnyje, kurį parašė Enginas ir Erdoğanas 2020 metais, aprašoma, kaip šis dizainas buvo įkvėptas baroko ir renesanso sodų geometriniais principais. Kaip nurodo Antalijos metropolijos savivaldybė, parko pirmoji pavadinimo buvo İnönü Parkı. Parkas, įrengtas ant uolos, kurios aukštis yra nuo 35 iki 40 metrų virš jūros lygio, laikomas seniausiu parku mieste.

Pagrindinis plano elementas – trys paralelios ašys. Visos trys ašys tęsiasi iš rytų į vakarus, link jūros, ir baigiasi apžvalgos aikštelėmis, esančiomis prie uolos krašto. Geriausias būdas apžiūrėti parką – pasivaikščioti viena iš ašių iki jūros, apžiūrėti aikšteles palei pakrantę, o tada grįžti kita ašimi. Aikštelės, kaip rašoma straipsnyje, vadinamos "mirador". Čia įrengti fontanai, pavėsinės ir laiptai, kurie yra būdingi ankstyvosios Turkijos Respublikos parkams. Iš aikštelių atsiveria vaizdas į Antalijos įlanką, vakaruose – Konyaaltı pakrantę, o už jų – Beydağ kalnus. Šviesą dienos metu galima pamatyti retai pasitaikančius vaizdus, kai kalnų sniegas ir jūros vanduo yra tame pačiame kadre.

Naudokite aikšteles, kad rasti skulptūras. Pagal metropolijos savivaldybės sąrašą, Mehmeto Aksoyo sukurtas skulptūros "Darbuotojas ir vaikas" yra antroje aikštelėje, Kuzguno Acaro skulptūra "Rankos" – trečiojoje, o Cahvaro Göktašo "Don Kichotas" yra tarp antrosios ir trečiosios aikštelių. Parko šiaurinėje pusėje, 1965 metais atidarytas Atatürk stadyvas, po 2016 metų rekonstrukcijos tapo atvira erdve. Šiuo metu čia yra metropolijos savivaldybės pastatas ir miesto teatras. Straipsnyje minimi ir tokie Respublikos laikotarpio pastatai, kaip šilkaverčių ir žemės ūkio namai, kuriuos siūloma išsaugoti. Kai juos pamatysite, prisiminkite, kad parkas yra ne tik žal

Priartėję prie bokšto, pirmiausia pažvelkite iš tolo. Tai cilindrinis korpusas, pastatytas ant kvadratinio pagrindo; bendras aukštis – 14 metrų. Ši dviejų dalių konstrukcija apibūdina visą pastato istoriją. Savivaldybė teigia, kad bokštas yra antikos paminklas, datuojamas 1–2 amžiais, ir, remdamasi ant jo esančiais dvylika sekų iš akmens, jis yra susijęs su šeima, kuri valdė Attaleijoje. 2022 m. paskelbtoje straipsnyje teigiama, kad bokštas buvo naudojamas kaip šviesos bokštas ir stebėjimo punktas, skirtas stebėti į įlanką atplaukiančius laivus, o kai kurie šaltiniai jį vadina didvyrio kapavietė, remdamiesi freskų likučiais apatinėje patalpoje. Apžiūrėdami pagrindą, atkreipkite dėmesį į akmenų eilutes; šaltiniuose teigiama, kad cilindrinis korpusas buvo pastatytas vėlesniu laikotarpiu. Pagrindinis įėjimas yra rytinėje pusėje. Pagal savivaldybės aprašymą, pro vartus driekiasi ilgas koridorius, vedantis į mažą, kryžmaformę patalpą su nišomis; apatinės patalpos sienose yra freskų likučiai, kuriuos sugadino šimtų metų trukęs vandens įsiskverbimas. Iš apatinės patalpos laiptais galima užlipti į antrąjį aukštą, kur yra erdvė aplink storas sienas. Prieiga į vidų periodiškai keičiasi; pasiteiraukite prie įėjimo esančio darbuotojo, ar galima įeiti; jei ne, aplinkinė aplinka ir kasinėjimo vieta jau yra labai informatyvi. Antalijos valdyba teigia, kad miesto sienos, įskaitant Hıdırlık bokštą, Hadrianų vartus ir laikrodžių bokštą, galima matyti ir šiandien; būtent todėl bokštas stovi kampelyje, kur sausumos sienos susitinka su jūrų sienomis. Bokšto istorija yra įamžinta akmenyse. Bizantijos laikotarpiu, dėl tvirto korpuso, jis buvo naudojamas miesto gynybai ir prijungtas prie sienų; pagal 2026 m. rugpjūčio pranešimą, Selčukų laikotarpiu jis buvo pilis, o Osmanų laikotarpiu – karinis sandėlis. Pavadinimas taip pat turi savo istoriją: „Hıdırlık“ reiškia vietą, kur švenčiama pavasario šventė Hıdırellez, ir daugelyje Anatolijos miestuose yra kalvų su tuo pačiu pavadinimu. Didžiausias pokytis – aplink bokštą. Savivaldybės muziejų departamento priežiūroje vykdomas kasinėjimo ir apžvalgos aikštelės projektas buvo baigtas, o teritorija atidaryta lankytojams 2026 m. liepos mėnesį. Kasinėjimo Šis bokštas užima keturiasdešimt minučių: galima apžiūrėti, išstudijuoti kasinėjimo vietą ir pasėdėti terasoje. Norėdami nusileisti į jachtų prieplauką, įeikite į Hesapçı gatvę, kuri driekiasi šiaurėn nuo bokšto; ši gatvė tęsiasi iki Hadrijano vartų, tačiau po kelių gatvių pasukite kairėn, į vakarus, ir nusileiskite į uostą per senamiesčio kalvotus akmeninius gatvelius. Pasivaikščiojimas neturėtų užtrukti daugiau nei penkioliką minučių, tačiau būkite atsargūs, nes akmenys gali būti slidūs. Šaltiniai: Antalijos savivaldybė; Yiğit 2022, „Bilim Armonisi“; DHA 2026 m. rugpjūčio 28 d.; Antalijos valdyba.

Antalijos senamiesčio gatvelėmis einant ir pasiekus uostą, pirmiausia pažvelkite į patį uostą. Antalijos savivaldybė teigia, kad šis pusapvalio formos natūralus uostas buvo įkurtas helenizmo laikotarpiu, jo įėjimas yra 110 metrų pločio, o šiuolaikinės prieplaukos greičiausiai pastatytos ant helenizmo laikų sienų likučiuose. Anksčiau prie įėjimo stovėjo du bokštai, tarp kurių buvo įtempta grandinė; 1472 metais popiežiaus laivyno ekspedicija tą grandinę išgabeno į Romą. Antalijos valdybos duomenimis, dar prieš senovės Attaleijos įkūrimui, šioje vietoje buvo piratų uostas, vadintas Korykos. Žaislų muziejus yra senovinėje uosto pastato dalyje.

Muziejus buvo atidarytas 2011 m. balandžio 23 d. Antalijos savivaldybės, o jo įkūrimą konsultavo Stambulo žaislų muziejaus įkūrėjas Sunay Akın. Tai yra trečiasis žaislų muziejus Turkijoje. Maždaug 650 kvadratinių metrų ploto pastatas yra padalintas į dešimt skyrių, o žaislai vitrinose išdėstyti pagal laikotarpį ir temas. Šaltiniai pateikia skirtingus duomenis apie kolekcijos dydį: valdyba teigia, kad joje yra 1500 eksponatų, o savivaldybė – 3000 žaislų; kolekcijoje yra žaislai, pagaminti nuo 1850-ųjų iki 1980-ųjų. Apžiūrint kolekciją, įdomu pastebėti, kad žaislai yra atvežti iš tokių šalių kaip Vokietija, Jungtinės Amerikos Valstijos, Rusija, Japonija ir Turkija, o tai leidžia pamatyti, kaip tas pats žaislas gali skirtis skirtingose šalyse.

Geriausia pradėti nuo įėjimo ir sekti vitrinas numerių tvarka, nes skyriai išdėstyti maždaug chronologine tvarka. Seniausiame skyriuje yra pirmosios pramoninės gamybos žaislai ir lėlių nameliai, o vidurinėje dalyje – metalinės mašinėlės, mechaniniai gyvūnai ir traukinukų modeliai. Yra skyrius, skirtas Turkijoje pagamintiems žaislams ir gerai žinomiems herojams, tokiems kaip Nasreddin Hoca, Keloğlan ir Temel Reis, kuriame suaugę lankytojai gali prisiminti savo vaikystę; čia verta praleisti daugiau laiko. Vitrinų stiklai atspindi šviesą, todėl fotografuojant išjunkite blykstę ir šiek tiek pakreipkite kamerą, kad stiklas nebūtų matomas.

Šalia muziejaus yra dviejų aukštų dirbtuvių pastatas, kuriame vaikams nuo 3 metų organizuojamos medinių žaislų