Karaalioğlu Parkı

Karaalioğlu parkas, esant Antalijos senamiesčio pietuose, ant 35–40 metrų aukštyje nuo jūros esančių uolų, yra seniausias miesto parkas. Tai vienas iš ankstyvosios Respublikos laikotarpio parkų ir išsaugojo savo unikalų istorinį vertingumą. Parko teritorija pradžioje buvo naudojama kaip poilsio vieta; pagal Esato Furkano Engino ir Reyhan Erdoğan straipsnį, paskelbtą „Bartın Orman Fakültesi Dergisi“ žurnale, parko statybos prasidėjo 1935 metais. Dabartinę parko išvaizdą suformavęs projektas buvo parengtas 1940–1945 metais, o jo autorius – architektas Necmettin Ateş. Projektą įgyvendino gubernatorius Haşim İşcan ir „Antalya'yı Güzelleştirme Cemiyeti“ (Antalijos gražinimo draugija). Iš pradžių parkas buvo vadinamas „Inönü Parkı“; 1943 metais jį aplankė Ismet Inönü. Statybos truko tris metus, o baigus darbus parkas įgijo populiarumą visoje Turkijoje. Parkas yra puikus ankstyvosios Respublikos laikotarpio nacionalinių parkų koncepcijos pavyzdys. Čia galima pamatyti būdingus ankstyvosios Respublikos parkų elementus: geometrines baseinus su fontanais centre, tvarkingus gėlių sklypus, reguliariai sodintus medžius ir suolelius. Projektas prasidėjo nuo kanalų ir takų įrengimo, vėliau buvo įrengti baseinai, promenados, augalų sklypai, žaliosios plotelės, pavėsinės ir apžvalgos aikštelės. Takai išdėstyti tiesiomis linijomis, o pagrindiniai takai suprojektuoti taip, kad būtų galima judėti abipusiai. Pradedant nuo šiaurės vakarų įėjimo, kanalai eina per takų centrą, o takai, susikirsti, baigiasi dideliu baseinu su fontanu. Parke anksčiau buvo septyni baseinai, o žolei ir gėlėms buvo atgabenta dešimtys tūkstančių kubinių metrų dirvožemio. Pagal didmiesčio savivaldybės inventoriuje, parke yra trys gatvės, einančios iš rytų į vakarų, lygiagrečiai jūrai, o šios gatvės baigiasi trimis apžvalgos aikštelėmis prie jūros. Šios apžvalgos aikštelės yra parko didžiausias privalumas. Iš šių terasų, išdėtų palei krantą, atsiveria vaizdas į visą Antalijos įlanką, vakaruose – Konyaaltı ir už jo esantys Beydağları kalnai, o apačioje – jūros vaizdas prie uolų. Norėdami pasivaikščioti po uolas, pasinaudokite promenada, esančia tarp terasų; turėklai ir laiptai buvo atnaujinti 2002 metais, atsižvelgiant Engin ir Erdoğan parengė publikaciją, kurioje aprašomi nuo parko įkūrimo metu jame augę unikalūs medžiai: arekajos, pušys, pinijų medžiai, rytiniai ąžuolai, akacijos, erikės, datuliai, magnolijos, Washingtonijos palminės, Toros kedrai, Viduržemio jūros pušys ir alyvos. Parkas yra ypač gražus balandžio mėnesį, kai erikės sužydėja, ir vasaros mėnesiais, kai magnolijos skleidžia kvapą. Savivaldybė yra išleidusi atskiras publikacijas apie parko paukščius ir medžius; ryte, kai parkas dar tuščias, galima išgirsti paukščių giesmes tarp pušų. Parkas niekada nebuvo tik atminimo vieta. 1950-aisiais metų parko teritorijoje buvo pastatytas Atatürko stadionas, o 2016 metais jis buvo nugriautas. 2002 metais savivaldybė paskelbė nacionalinį architektūros konkursą parko atnaujinimo projektams. Pirmoje etapo projekto autoriai buvo Hüseyin Kahvecioğlu ir Nurbin Paker Kahvecioğlu, o pirmasis etapas buvo įgyvendintas 2003–2004 metais. 2017 metais, kai savivaldybė persikėlė į naują pastatą, kilo idėja apie naują planavimo koncepciją, į kurią įėjo ir miesto muziejus, esantis buvusioje savivaldybės patalpoje ir stadiono teritorijoje. Parko plotas skirtinguose šaltiniuose pateikiamas nevienodai; Engin ir Erdoğan nurodo 48 000 kvadratinių metrų, o savivaldybė – 140 000 kvadratinių metrų. Skirtumas greičiausiai kyla dėl to, ar į plotą įskaičiuojama stadiono ir savivaldybės teritorija. Parkas yra atviras visuomet ir nemokamai; įėjimo sąlygų nėra. Jame galima patekti iš Kaleiçi per Hıdırlık bokštą arba per vartus, esančius Atatürko gatvėje. Jį lengvai pasiekiami pėsčiomis iš miesto centro arba tramvajumi. Vasarą, kai saulė yra karšta, medžių šešėlis, o žiemą vakarais – saulėlydžiai, matomi iš apžvalgos aikštelėse, yra parko du skirtingi veidai. Vaikų žaidimo aikštelės yra parko šiaurės vakarinėje dalyje; ant terasų turėklių būkite atsargūs su mažais vaikais.