Nuo Kalekapısı vartų iki Hıdırlık: Kaleiçi miesto dalies sluoksniai.

Pradėkite nuo Rotaya aikštės, prie pat laikrodžio bokšto. Jei atvykote senoviniu tramvajumi, išlipę prie "Kale Kapısı" stotelės, bokštas jau bus priešais jus. Pirmiausia atsitraukite keletu žingsnių ir pažvelkite, ant ko stovi bokštas, nes čia slypi pagrindinė istorija. Bokštas stovi ant "Kale Kapısı" gynybinių sienų šiaurinėje dalyje, o ši gynybinių sienų dalis saugojo pagrindinius miesto įėjimus. Pagal Antalyjos didmiesčio savivaldybės istorijos puslapyje pateikiamoje informacijoje, keliai iš rytų, vakaru ir šiaurės baigėsi ties šiais vartais. Ibn Bibi, aprašydamas 1207 ir 1216 metų apsiašimus, mini šiuos vartus, o Evliya Čelebi juos vadina "Varoş Kapısı". "Pazar Kapısı", "Çarşı Kapısı" ir "Asitane Kapısı" – tai pat pavadinimai, naudojami šitiems patiems vartams. Pats vartų kompleksas buvo sunaikintas Pirmojo pasaulinio karo metais; tai, ką matote šiandien, yra gynybinių sienų dalis ir ant jos pastatytas bokštas. Didžioji dalis Antalyjos senamiesčio sienų buvo sugriauta 1920-aisiais, o šis procesas buvo baigtas 1930-ųjų viduryje. Todėl Antalyjos valdybos puslapyje rašoma, kad mieste išlikusios tik nedaug sienų likučių, tokios kaip Hıdırlık bokštas, Hadrian vartai ir laikrodžio bokštas.

Yra du skirtingi požiūriai į laikrodžio bokšto istoriją, todėl svarbu tai žinoti. Antalyjos didmiesčio savivaldybės puslapyje teigiama, kad bokštą 1921 metais pastatė Antalyją okupavusių Izmiro gyventojų iniciatyva, po to kai jie persikėlė į Antalyją. Vikipedijoje ir 2022 metų restauracijos pranešimuose nurodomi 1901 metai, t. y. 25-asis II Abdülhamido valdymo metinių sukaktis; pagal šį aprašymą, laikrodis buvo viena iš dovanų, skirtų šiai progai. Tiesą sakant, gynybinių sienų dalis yra senesnė, o laikrodžio bokštas buvo pastatytas 20-ojo amžiaus pradžioje. Pažvelkite į visas keturias bokšto puses; kiekvienoje pusėje yra apvalus laikrodžio ciferblatas, kuris vėliau buvo pakeistas elektroniniais laikrodžiais. Viršuje matote švino dangčiu dengtą kupolą; senos nuotraukos, datuojamos 1940-aisiais, rodo, kad bokštas buvo su kupolu, o šis kupolas buvo atnaujintas 2022 metais, vykstant Antalyjos valdybos atliktai restauracijai. Tuo pačiu metu buvo nustatyta,

Muzejis įsikūręs Barbaros gatvėje, Kocatepe gatvės 25 numeriu. Jis naudoja du registruotus pastatus. Įėję pro duris, pažvelkite į grindis – įėjimo erdvę puošia akmenų mozaika su augalų ir geometriniais raštais, tai yra tipiškas senų Antalijos namų dizainas. Pagal Vehbi Koç fondo enciklopedijos duomenimis, Suna ir İnan Kıraç įsigijo šiuos pastatus, kurie buvo labai apgriuvę, juos atrestauravo 1993–1995 metais, o muziejus buvo atidarytas lankytojams kaip privati muziejinė įstaiga. Atidarymo metai skirtinguose šaltiniuose skiriasi – nuo 1996 iki 2000 metų; fondo oficialiame tekste nurodomas 2000 metų. Šiuo metu muziejus priklauso Vehbi Koç fondo Antalijoje esančiam mokslinių tyrimų centrui AKMED. Pirmasis pastatas yra tipinis Antalijos namas, pastatytas XIX amžiuje, su kiemu ir dviem aukštais. Pakilkite į antrąjį aukštą; čia yra trys kambariai, kuriuose yra medinės lubos, įkvėptos Tekelioğlu namų, ir rankų darbo dekoracijos. Kambariuose atkuriami trys Kaleiçi (senamiesčio) vestuvių scenos, datuojamos XIX amžiaus antroji pusė: kavos patiekimas, jaunikio skutimasis ir henna vakarėlis. Kultūros ir turizmo departamentas šią ekspoziciją apibūdina kaip etnografinę parodą, kuriai pridedamos specialios efektų. Apžiūrėkite scenas iš eilės, atkreipkite dėmesį į lėlių drabužius ir kambariuose esančius daiktus, nes vestuvių tradicijos buvo pasirinktos siekiant dokumentuoti Anadolijos liaudies kultūrą. Nepamirškite pažvelgti pro langus į gatvę; kiemas ir balkonas rodo, kaip atrodė Kaleiçi namai iš vidaus.

Tada išėkite į kiemą ir pereikite į antrąjį pastatą. Tai yra senoji graikų ortodoksų bažnyčia, pavadinta Šv. Jurgio vardu; tiksli statybos data nežinoma, tačiau pagal įrašą, 1863 metais ji buvo iš esmės atnaujinta. Po 1920 metų gyventojų mainų bažnyčia prarado savo tikinčiųjų bendruomenę, ilgus metus buvo naudojama kaip sandėlis ir prarado daug originalių medinių elementų. Atnaujinant, buvo siekiama atkurti originalią formą – stačiakampio plano, vieno navos ir suvoluotu stogu. Lubas puošia mėlynų atspalvių rankų darbo dekoracijos ir gipso ornamentai. Užeidami į vidų, pirmiausia pažvelkite į lubas, o tada į vitrinas. Pagrindiniame salėje eksponuojami Suna ir İnan Kıraç kolek

Artimui link į Kesik Minare (Nutrauktos minaretės) pastatą, pirmiausia pažvelkite į minaretę iš tolo, nes jos pavadinimas ir istorija yra su ja susiję. Šis vienintelis pastatas yra viena iš retų vietų, kur galima perskaityti daugiau nei dviejų tūkstančių metų trukusį Kaleiçi miesto istoriją. Pagal valdybos puslapį, pastato elementai datuojami II amžiumi, o radiniai rodo, kad V amžiuje ant senovinės šventyklos buvo pastatyta bazilika. Savivaldybės puslapyje rašoma, kad šioje vietoje helenizmo ir Romos laikais buvo miesto agora, o ankstyvaisiais Bizantijos laikais čia buvo pastatyta Panhagia bažnyčia. TDV Islamo enciklopedijoje Semavi Eyice teigia, kad pastatas kelis kartus buvo rekonstruotas: vidinėje akmeninėje dalyje vėliau buvo pastatyta kvadratinė bokštinė, dengta kupolu, tačiau nežinoma, ar kupolas buvo iš akmens ar medžio. Vikipedijoje rašoma, kad pastatas buvo pažeistas arabų puolimų metu ir atstatytas IX amžiuje. Viduramžiais, Antalijos užimimo metu, jis buvo naudojamas kaip katalikų bažnyčia; Vikipedijoje šis laikotarpis siejamas su 1361 m., kai Kipras užėmė miestą. Osmanų valdymo laikais jis buvo paverstas mečete. Valdybos ir savivaldybės puslapiuose rašoma, kad pastatas buvo paverstas mečete ir prie jo buvo prijungta minaretė, kai jį valdė sultono Bayezido II sūnus Korkut; tačiau Eyice teigia, kad šis ryšys nėra tikslus, ir kad Hünkar mečetė, kurią 1671 m. aplankęs Evliya Čelebi aprašė, galėjo būti šis pastatas. Vietinis pavadinimas yra Kesik Minare mečetė, tačiau šaltiniuose minimas ir Cumanun mečetės pavadinimas. Pavadinimo kilmė yra susijusi su XIX amžiaus pabaigoje įvykusiu gaisru. Valdybos puslapyje rašoma, kad gaisre sudegė medinė minaretės dalis, ir kad nuo tada šis pavadinimas įsitvirtino; savivaldybė nurodo 1895 metus, o Vikipedija – 1896 metus. Po gaisro medinė stogo konstrukcija buvo sunaikinta, ir pastatas daugiau nei šimtą metų stovėjo kaip atvira griuvis; 2002 m. savo straipsnyje Eyice apibūdino pastatą kaip griuvį, apjuostą apsaugine siena. Tame pačiame straipsnyje rašoma, kad XIX amžiaus pabaigoje ir XX amžiaus pradžioje į miestą atvykę užsienio tyrinėtojai rado pastatą apleistą, o nedidelis remontas, pradėtas 1960 m. vakarinėje pusėje, nebuvo baigtas, o 1998 m. pradėtas restauravimo projekt Nuotraukai geriausia tinka minareto šonu, kuriame šviečia saulė, vaizdas, geriausia – po pietų. Kadangi pastatas yra Kaleiçi pietinėje, reguliariai išplanuotoje dalyje, gatvės čia yra tvarkingos. Jei einate ta pačia gatve į pietus, po kelių minučių pasirodys Hıdırlık bokšto cilindrinis korpusas, kur baigiasi sienų linija. Šaltiniai: TDV Islamo enciklopedija; Antalijos valdybos; Antalijos didmiesčio savivaldybė; BAKA; Vikipedija.

Rota, Kaleiçi senamies dalyje, Karaalioğlu parko linkmynėje, kur juodosios sienos pasiekia jūrą, baigiasi. Pagal valstybinės administracijos puslapyje pateiktoje informacijoje, Hıdırellez bokštas yra juodosios sienos pietinis pradžios taškas. Jis turi kvadratinę bazę ir cilindrinę viršutinę dalį, o jo kilmė siejama su senovės laikais. Pirmiausia apžiūrėkite bokštą iš visų pusių ir atkreipkite dėmesį į jo dvi dalis: kvadratinę bazę ir viršutinę cilindrinę dalį. Anglų kalbos „Wikipedia“ teigia, kad manoma, jog konstrukcija buvo pastatyta ant kvadratinio plano II amžiuje, o vėliau, toje pačioje šimtmečiuje, buvo paversta apvaliu bokštu. Valstybinės administracijos puslapyje teigiama, kad konstrukcija yra itin tvirta, o jos viduje yra didelis kvadratinis masyvas. Savivaldybės puslapyje teigiama, kad konstrukcija yra monumentinis kapavietė, pastatyta I arba II amžiuje. Raskite pagrindines duris, esančias rytiniame fasade. Ant durų abiejose pusėse esančios dvylika „fasces“ (rankenų) išraiškos yra pagrindas nuomonei, kad bokštas buvo pastatytas Marcus Calpurnius Rufus ir jo šeimos garbei, kai jie buvo konsulais Ataleijoje I amžiuje. Pagal savivaldybės informaciją, pro šias duris veda ilgas koridorius, vedantis į kryžiaus formos erdvę, kurios perimetru yra nišos. Kiti šaltiniai teigia, kad bokštas turėjo kitokią funkciją. Žurnale „DergiPark“ publikuotame straipsnyje teigiama, kad bokštas datuojamas II amžiumi, ir kad manoma, kad jį pastatė imperatorius Hadrijanas. Bokštas, pasak straipsnio, buvo naudojamas kaip švyturys ir stebėjimo punktas, iš kurio buvo stebimos į įlanką plaukiančios laivai. Valstybinės administracijos puslapyje taip pat teigiama, kad, atsižvelgiant į jo vidinę struktūrą, manoma, kad bokštas galėjo būti naudojamas kaip gynybos struktūra arba vieta, kur buvo uždegamas signalinis ugnis. Ar tai buvo kapavietė, švyturys ar stebėjimo bokštas – šis klausimas iki šiol lieka atviras, todėl apžiūrint bokštą ir svarstant visas tris galimybes galima patirti daug įspūdžių. Jei įleidžiama, apžiūrėkite mažą kambarį apatiniame aukšte. Pagal straipsnio informaciją, ant sienų yra fragmentai freskų, kurių likučiai buvo sunaikinti per šimtmečius dėl vandens įsiskverbimo. Kai kurie šaltiniai teigia, kad šis kambarys buvo skirtas herojaus kapavietei. Viršutiniame aukšte yra erdvė, kurio Galite pasėdėti ant parko suolelių ir pailsėti, o vėliau, pasiekę tą vietą, kur baigiasi Kaleiçi sienos, galite apibendrinti šios maršruto istoriją: Jums prasidėjo prie Osmanų laikų laikrodžio bokšte, apžiūrėjote XIX amžiaus namą ir senąją bažnyčią, pamatėte daugiasluoksnę Romos ir Osmanų architektūros kombinaciją ir baigėte prie Romos bokšto. Grįžti galite išėję iš parko į Cumhuriyet Caddesi gatvę ir pasinaudoję autobusu, arba galite grįžti tais pačiais gatvelėmis iki Kalekapısı vartų ir pasinaudoti senoviniu tramvajumi. Šaltiniai: Antalya savivaldybė, Antalya valdyba, DergiPark, Vikipedija.