Nuo Gülhane iki Çağaloğlu: knygos, rūmai ir gatvės.

Iš Sirkeci pakrantės eikite link Kennedy gatvės, pasukite taip, kad jūsų veidas būtų nukreiptas į Sarayburnu, o dešinėje pusėje, prie Topkapı rūmų jūros sienos, stovi Sepetçiler rūmai. Šiandien rūmai yra Žaliosios pusės (Yeşilay) pagrindinis būstinė, todėl šioje vietoje galite tik apžiūrėti išorę; nebandomėte įeiti, nes fasadas jau pasakoja visą istoriją. Vis dėlto, ši vieta yra pats tinkamiausias maršruto pradžios taškas, nes rūmai yra vienintelė išlikusi rūmų pakrantės gyvenimo dalis. Rūmus 1643 metais sultonas Ibrahimas, architekto Kasimo Agos laikotarpiu, pastatė ant Bizantijos sienų, iš kurios atsiveria vaizdas į Halič įlanką. Septynioliktame amžiuje prie rūmų sodo ribojo kelios kitos vilos, tačiau iš jų šiandien liko tik šie rūmai. Pavadinimas kilo nuo čia dirbusių krepšininkų; pasak legendos, jie prisidėjo prie rūmų statybos išlaidoms, nes buvo suinteresuoti krepšininkystės. Kita versija teigia, kad pavadinimas kilo nuo žodžio "krepšininkas", kuris buvo naudojamas aukštiems rūmams Edirne rūmuose. Abi versijos yra minimos šaltiniuose. Iš pradžių apžiūrėkite rūmus iš tolo, o tada priekiaičiau: apatinėje dalyje esantys lankai ir skliautai neša viršutinę dalį, taigi rūmai iš tikrųjų yra pastatyti ant sienos įmontuotos valtų prieplaukos. Valtų prieplaukoje stovėdavo sultono valtis; manoma, kad sultonas iš čia stebėdavo laivyno paradus, o moterys iš viršutinio aukšto langų stebėdavo ceremonijas. Apatinėje dalyje esantys lankiniai atraminiai elementai priklausė šiai valtų prieplaukai. Viršutinio aukšto planas yra kubinis, su kupoliniu centru, o iš jo išnykstančios trys nišos; šalia įėjimo yra stačiakampis kambarys. Atkreipkite dėmesį į langus: apatinėje eilėje yra stačiakampiai marmuriniai rėmai, o viršutinėje – gotikiniai lankai; šis skirtumas yra pastebimas net iš tolo. Pagal Žaliosios pusės (Yeşilay) informaciją, raudonas marmuras buvo atgabentas iš Daricos ir Rusčuko, plytelės – iš İznik, o metalo darbai – iš Samakovo ir Selaniko. Geriausias rūmų vaizdas gaunamas ryte, kai saulė šviečia iš rytų; kadre atsiranda Sirkeci geležinkelio stoties stogas, o priešakyje – Halič įlankoje plaukiančios laivai. Iš rūmų langų matosi Galata tiltas, Galata bokštas ir Karaköy; Sarayburnu kyšulyje Marmaro jūros, Bosforo sąsiaurio ir Goldeno įlankos susitinka vienoje vietoje; sustokite keletui minučių ir pasižvalgykite, kodėl ši vieta šimtamečius buvo pasirinkta rūmų vietai. Pagal „Kültür Portalı“ informacijos, Sarayburnu kyšulio gale esantis 1926 m. pastatytas Atatürko paminklas yra pirmasis Atatürko paminklas Turkijoje. Iš čia vos keli žingsniai iki Gülhane parko įėjimo iš jūros pusės; kitas sustojimo punktas prasideda nuo tos įėjimo vartų. Šaltiniai: TDV Islamo enciklopedija, Sepetçiler Kasrı; Yeşilay; Kültür Portalı.

Šį kartą į Gülhane parką įėjome ne pagrindiniais vartais, o nuo Sarayburnu esančiais vartais, vedančiais prie jūros; šis įėjimas parką leidžia apžiūrėti nuo apačios į viršų, priešingai nei dauguma lankytojų. Vos įėjus, tarp medžių stovi vientisas marmuro stulpas, vadinamas Gotų stulpas; dėl to, kad jis stovi šalia kelio, jį lengva praleisti pro akis. Stulpas datuojamas Romos laikotarpiu, trečiuoju arba ketvirtuoju amžiumi, ir yra išskobtas iš vientisos Prokonnesos, t.y. Marmaros salos, marmoro plokštės. Jo viršūnė yra korintinio stiliaus, puošta akanto lapais; prie jo pagrindo esančioje lotynų kalbos įraše šlovinama pergalė prieš gotus. Vikipedija šį paminklą apibūdina kaip seniausią Romos laikų pastatą, išlikusį iki šių dienų be jokių pakeitimų; tačiau, kurio imperatoriaus pergalę šis įrašas aprašo, vis dar ginčijamas. Praleiskite kelias minutes prie stulpo pagrindo ir pabandykite rasti įrašą, apjuosiantį jo pagrindą; raidės yra susidevėjusios, tačiau ryte, apšviestos saulės, jas galima įžiūrėti. Iš čia einant aukštyn, link pagrindinių vartų, eisite po medžiais, kurie sudaro parko šerdį; pagal anglų kalbos „Vikipediją“, dalis jų yra iš 1800-ųjų. Parko plotas yra apie 9,7 hektarų; Osmanų laikais tai buvo Topkapio rūmų priekiniai sodai, uždari visuomenei. Rūmų Marmaros jūros pusėje buvo aikštė, kur vykdavo žaidimai, ir virš jos – Gülhane rūmai; 1839 m. lapkričio 3 d. Abdulmecidas, iš šių rūmų, stebėjo, kaip buvo paskelbta Gülhane manifestas, pradėjusi Tanzimat reformas. 1865 m. Abdulazizas nurodė nugriauti rūmus; šiandien ten nieko nebeliko, tačiau parko pavadinimas kilo nuo šių rūmų, t.y. rūmų rožių sodo. 1912 m., kai parką valdė gubernatorius Cemil Paša, jis buvo atidarytas visuomenei ir tapo parku; 1926 m. parko pakrantėje buvo pastatytas pirmasis Atatürko paminklas. Pagal gubernatoriaus svetainę, 1928 m. lapkričio 24 d. Atatürkas pirmą kartą viešai pristatė naująjį rašymo būdą būtent šiame parke. Einant į viršų, dešinėje, parko vakarinėje pusėje, matysis ilgas, žemas pastatų kompleksas; tai buvo rūmų tvartynai, o nuo 2008 m. ten įsikūrusi Islamo mokslų ir Prieš išeidamas pro vartus, apsisukite ir pažvelkite žemyn, į Sarayburnu. Iš čia geriausiai matysis parko šlaitas ir tai, kaip rūmai yra įsikūrę ant kalvos, išaukštinti virš miesto. Kitas sustojimo punktas yra vos keli žingsniai toliau, toje pačioje vietoje, rūmų pastate. Šaltiniai: TDV Islamo enciklopedija, Gülhane rūmai; Stambulo valdybos; Vikipedija, Gotų kolona.

Alay Köşkü įėjimas yra parko viduje, tiesiai šalia pagrindinių vartų, iš plataus rampo. Neišėikite pro vartus, o įėkite į kopėčių aikštelę, kurios įėjimas yra į parko pusėje, o ne į vartų pusėje. Kopėčių aikštelės gale pirmiausia patenkate į didelę salę, iš kurios pereinate į terasą ir į pagrindinę rūmų erdvę – apvalią sultono salę. Šiandien čia yra Kultūros ir turizmo ministerijos 2011 m. lapkričio 12 d. atidaryta Ahmet Hamdi Tanpınar literatūros muziejus-biblioteka. Įėjimas yra laisvas, kaip į bet kurią kitą viešąją biblioteką, tačiau čia reikia laikytis tsilumos. Iš pradžių rūmai buvo medinė konstrukcija, pastatyta XVI amžiaus pabaigoje. Dabartinis marmuro pastatas buvo rekonstruotas sultono Mahmudo II laikotarpiu, 1819 m., kaip nurodoma ministerijos duomenyse. Tyrėjai, analizuodami istorines įrašas, teigia, kad rekonstrukcija vyko tarp 1810 ir 1819 metų, o stilius primena Balyan šeimos atstovo Krikoro Amira Balyano kūrybą. Pastatas stovi ant Fatih sultono pastatytos sienos kampo bokšto viršuje ir iš savo marmuro fasado, orientuoto į Alemdar gatvę, demonstruoja imperinį stilių. Apvalioje salėje yra septynios išlenktos langų eilės; kiekvieno lango rėmas yra pagamintas iš juodo marmuro, o viršuje yra iš Keçecizade İzzet Molla parašytų eilėraščių fragmentai, skirti rūmams. Sustokite prieš langus ir pažvelkite į gatvę: tiesiai priešais jus yra Bab-ı Ali vartai, o po jūsų – tramvajaus linija. Sultonai iš šių pačių langų stebėjo amatininkų paradus, armijos išvykimas į karines kampanijas ir miesto procesijas; kaip teigia TDV, rūmai buvo vienintelė rūmų dalis, tiesiogiai susijusi su miestu. Ministerijos puslapyje cituojamas Evliya Çelebi: IV Murad iš šių rūmų stebėjo amatininkų paradą, kuriame dalyvavo keturiasdešimt baltų veršių, prieš išvykdamas į Bagdado kampaniją. Po Tanzimat reformų paradų maršrutas buvo perkeltas į Dolmabahçe, o rūmai prarado savo funkciją; 1855 m. čia buvo įrengta telegrafų stotis, 1926 m. Atatürko įsakymu rūmai buvo perduoti Gražiųjų menų sąjungai, o 1938 m. – Topkapı rūmams. Vėlesniais metais čia veikė Eminönü kultūros centras ir senovinių daiktų apsaugos komisija; prieš bibliotekos atidarymą čia buvo eksponuota Topkapı rūm Bibliotekos pavadinimą turinčio autoriaus gyvenimas, jo publikacijos, asmeniniai raštai ir straipsniai, publikuoti žurnale „Varlık“, yra surinkti atskiroje sekcijoje; jei turite knygą, kurios autorius yra šis rašytojas, čia yra geriausia vieta jai perskaityti. Fotografuojant, prašome nekelti nepatogumų kitiems lankytojams ir nenaudokite blykstės vitrinose. Biblioteka nedirbama sekmadieniais; prieš apsilankant, patikrinkite oficialų tinklalapį, kad sužinotumėte darbo valandas. Šioje vietoje praleiskite valandą: 20 minučių – parodai, likusią – skaitymui ir grožiui iš lango. Išeidami, grįžkite į parką laiptais, išėikite pro pagrindinius vartus į Alemdar gatvę, pasukite kairėn, link Sultanahmeto; po kelių žingsnių kairėje, šalia sienos, yra siauras gatvelė – Soğukçeşme gatvė, ir nuo ten prasideda kitas sustojimas. Šaltiniai: Kultūros ir turizmo ministerija, Alay Köşkü; TDV Islamo enciklopedija, Alay Köşkü; Fatih rajonas; Stambulo valdyba.

Išėjus pro pagrindinius Gülhane vartus, neprasidedami Alemdar gatve, pasukite į kairę. Ši akmenų danga dengta gatvelė, besišakojanti iš karto už vartų kairėje, vadinasi Soğukçeşme gatvė ir ji tęsiasi pale sienos, link Ayasofya. Šiai gatvei pavadinimą davęs marmuro fontanas yra prie Gülhane, taigi jame prasideda jūsų pasivaikščiojimas. Pagal „Vikipediją“, šis fontanas datuojamas III Selimo laikotarpiu, maždaug 1800 metų. Pati gatvė yra senesnė: manoma, kad ji buvo suformuota aštuntajame amžiuje, o 1784 metų žemės registro įrašai rodo, kad čia buvo namai. Keliant į kalną, kairėje pusėje išsidėsčiusios Fatih pastatytos rūmų sienos, prie jų prispaustų dviejų ar trijų aukštų dvylika medinių namų su balkonais ir grotelėmis, bei vienas Bizantijos požeminis vandens rezervuaras. Šie namai buvo dideli, keturių ar dešimties kambarių Osmanų namai, datuojami devynioliktajame ir dvidešimtame amžiuose; 1980-ųjų pradžioje jie buvo apgriuvę. Turkijos automobilių ir turistų asociacijos prezidentas Çelik Gülersoy 1985 ir 1986 metais visiškai atnaujino šią gatvę ir uždarė ją automobilių eismui; šiandien matoma išvaizda yra šio projekto rezultatas. Anglų kalbos „Vikipedijoje“ rašoma, kad atnaujinimas buvo atliktas ne iš medienos, o iš betono, o fasadai buvo apdengti medienos plokštelėmis; Stambulo bibliotekos svetainėje taip pat patvirtinama, kad didžiausias pastatas buvo atstatytas iš betono, o išorė apdengta medienos. Atkreipkite dėmesį: balkonų proporcijos, langų grotelės ir dažai buvo atkurti pagal senosios gatvės nuotraukoms, tačiau medžiagos yra naujos. Dauguma namų naudojami kaip viešbučiai; į juos neįeiti, nes gatvė sukurta tik apžiūrai iš išorės. Žiūrėkite ne į reklamines plokštes, o į fasadus; kiekvieno namo aukštų skaičius ir balkonų išdėstymas šiek tiek skiriasi, o gatvės ritmas atsiranda dėl šių skirtumų. Gatvės apačioje, prie sienos, yra Bizantijos laikų požeminis vandens rezervuaras; „Vikipedijoje“ nurodomi jo matmenys – maždaug 16 metrų ilgio, 11 metrų pločio ir 12 metrų aukščio, taip pat teigiama, kad jame yra šeši marmuriniai stulpai. Šis rezervuaras buvo atnaujintas 1985–1987 metais ir perduotas įmonei; jei vartai Gatvės viršutiniame gale, pasukę į dešinę, pamatysite Ayasofijos pastato galinį sieną. Toliau, priešais, atsiveria aikštė, kurioje yra Topkapio rūmų Bab-ı Hümayun vartai ir III. Ahmedo fontanas. Pusę valandos skirkite lėtam pakilimui į kalną, o likusią – apsilankymui bibliotekoje ir požeminiame rezervuare. Gatvėje nėra suolelių, todėl, norėdami pailsėti, palaukite iki aikštės viršuje. Iš čia pereikite prie Ayasofijos priekio ir pasiekite Sultanahmeto aikštę. Eikite vakų Divanyolu gatve, seigdami tramvajaus liniją. Spaudos muziejus, kuris yra paskutinė stotelė, yra dešinėje, maždaug 10 minučių pėsčiomis nuo Čemberlitašo. Šaltiniai: Vikipedija, Soğukçeşme gatvė; Čelik Gülersoy fondo Stambulo biblioteka; Vikipedija, Soğukçeşme gatvė.

Šiandien einant Divanyolu gatve, dar prieš pasiekus Çemberlitaş, dešinėje pusėje stovi keturių aukštų, simetriškos fasado neoklasikinio stiliaus akmeninė pastatas – Turkijos žurnalistų asociacijos Spaudos muziejus. Pastatą 1865 metais pastatė švietimo ministras Safvet Paša; jame pirmiausia veikė švietimo ministerija ir Stambulo universitetas – Osmanų imperijos švietimo ministerija ir universitetas. Pagal „Vikipediją“, 1875 m. liepos 1 d. čia buvo surengta antroji Turkijos meno paroda, kurioje buvo eksponuojami ir Şeker Ahmet Paša kūriniai. II Abdulhamido laikotarpiu pastatas buvo perduotas cenzūros komisijai; tai, kad spaudos kontroliuojamos vietos šiandien yra spaudos muziejus, yra tarsi ironija. 1908 metais pastatas buvo perduotas Stambulo savivaldybei, o iki 1983 metų jame veikė įvairios savivaldybės tarnybos. Tais metais savivaldybė ir žurnalistų asociacija susitarė paversti pastatą muziejumi; po restauracijos, kuri truko nuo 1984 iki 1988 metų, muziejus buvo atidarytas 1988 m. gegužės 9 d. „Vikipedija“ muziejų pristato kaip pirmąjį Turkijos ir ketvirtąjį pasaulyje spaudos muziejų. Pirmiausia pažvelkite į fasadą: langų išdėstymas, aukštų linijos ir akmenų apdaila puikiai atspindi XIX amžiaus Stambulo viešųjų pastatų estetiką. Jei muziejus uždarytas, jūsų apsilankymas čia baigiasi, o pastatą galite apžiūrėti iš išorės; asociacija nurodo, kad ji veikia savaitės dienomis po pietų, o įėjimas yra nemokamas; prieš apsilankant, patikrinkite naujausią informaciją svetainėje. Jei muziejus atviras, jus jame laukia keturios galerijos, o ekskursija prasideda nuo spaudos istorijos galerijos. Pirmoji galerijos dalis – Ibrahim Müteferrika 1729 metais įkurto spaustuvės tikslaus masto maketas; tai yra vienintelė vieta, kur galite pamatyti Osmanų spaudos pirmųjų žingsnių trimatį vaizdą. Tame pačiame aukšte eksponuojami 1828 m. išleisti „Vekayi-i Mısriye“ laikraščio egzemplioriai, dokumentai, susiję su II Konstitucinio laikotarpio ir Turkijos Respublikos įkūrimo metų. Spausdinimo ir litografijos mašinos yra svarbiausia muziejaus dalis: čia yra 1870 m. išleista akmeninė spausdinimo mašina, 1892 m. išleista tipo spausdinimo mašina, Vokietijoje pagaminta ofsetinė mašina, klišėinė Išėjus iš muziejaus, šiek tiek paėjus į priekį, vakarinėje gatvės pusėje, stovi Çemberlitaş, arba Konstantino kolona. Būtų protinga baigti maršrutą prie šio miesto seniausiojo paminklo. Grįžti galite T1 tramvajaus Čemberlitaş stotelėje, kuri yra šalia kolonos. Kelios stotelės – ir jau būsite Sirkeci arba Kabataš. Šaltiniai: Turkijos žurnalistų asociacija, Spaudos muziejus; Kultūros portalas; Vikipedija, Turkijos žurnalistų asociacijos Spaudos muziejus.