Nuo Boztepe iki Hamsiköy: senojo prekybinio kelio pėdsakais.

Pradėkite nuo Boztepe kalno, kuris iškilęs miesto pietryčiuose, ir pirmiausia nueikite prie apžvalgos aikštelės, kad galėtumėte pažvelgti žemyn. Iš čia uostas, senamiestis ir pakrantę išsidėstęs miestas matosi iš karto. Trabzono provincijos kultūros ir turizmo valdyba Boztepe apibūdina kaip svarų miesto peizažo elementą ir poilsio vietą, esančią ant kalno, iš kurio atsiveria vaizdas į miestą. Šis apibūdinimas tebėra aktualus, nes kalnas jau šimtmečius yra atvira erdvė, kurioje miestas kvėpuoja. Žvelgiant į uostą, turėkite omenyje, kad, kaip nurodoma „Belleten“ publikacijoje, dauguma iš Bayburto ir Gümüşhane atvykstančių prekybos kelių į miestą vedė per Boztepe. Tai reiškia, kad vieta, kurioje šiuo metu stovite, buvo paskutinis barjeras, kurį iš vidaus Anatolijos atvykusių prekių turėjo įveikti, kad pasiektų jūrą.

Tada eikite medine taku į rytų kryptimi. Šis takas, kurį atidarė Ortahisaro savivaldybė, yra apie 1100 metrų ilgio ir yra pastatytas ant plieninių atramų. Kaip pranešama, platforma yra šiek tiek pakelta nuo žemės, kad būtų sumažintos kasimo ir užpildymo darbai. Taku eina dvi terasos – viena medinė, kita su stiklu, o vietose, kur atsiveria geriausias vaizdas, yra dvi medinės terasos su vaizdu į miestą. Terasos yra su sėdimomis vietomis, paviljonais ir sūpynėmis – tai puiki vieta trumpai pasimėgauti. Pasiekus stiklinę terasą, pamatysite šlaitą po kojomis, o tie, kurie bijo aukščio, gali likti medinėje terasoje.

Einant, pagalvokite apie kalno praeitį. Pagal „Vikipedijos“ straipsnį, Boztepe laikais Osmanų imperijoje pirmiausia buvo naudojama kaip ganymo vieta, o vėliau po truputį pradėta apgyvendinti. 1640 metais, kai Evliya Čelebi lankėsi Trabzone, jis kalbėjo apie čia esančius vynuogynus. Šiandien šlaituose nėra vynuogynų, tačiau kalno žalia spalva išlaiko šios poilsio tradicijos atspindžius. 1681 m. užregistruota, kad vietiniai gyventojai buvo atleidžiami nuo mokesčių, nes jie buvo atsakingi už kelių priežiūrą (derbentči). Šis faktas dar kartą patvirtina, kad kalnas buvo svarbus kelių sankryža. 1834 metais, kai populiacija išaugo, gyvenvietė buvo padalinta į dvi dalis: Aukštutinį Boztepe ir Žemutinį Bozte

Zeytinlik gatvėje, kai atvyksite prie pastato, prieš įeidami, praleiskite keletą minučių lauke. Pagal Kultūros portalą, šis pastatas buvo pastatytas 1898–1913 metais kaip gyvenamasis namas, kurį užsakė bankininkas Kostakis Teofylaktosas. Turkų šaltiniai teigia, kad architektai buvo italai, o didžioji dalis naudojamų medžiagų buvo atgabenta iš Italijos. Akmeninę bokštelį turinčią fasado dalį geriausia apžiūrėti iš priešingos šalies. Pastato istorija yra tokia pat daugiasluoksnė kaip ir jo fasadas: 1917 metais Teofylaktosas bankrutavo, jo turtas buvo areštuotas, o pastatas atiteko Nemlioğlu šeimai. 1924 metų rugsėjo 15–17 dienomis, atvykus į pirmąją savo vizitą Trabzone, Atatürkas su savo žmona Latife Hanım ir delegacija buvo priimti šiame name.

Viduje apsilankykite, pradedant nuo pirmo aukšto, nes šiame aukšte yra informacija apie paties pastato istoriją. Pagal „Vikipedijos“ anglų kalbos straipsnį, pirmo aukšto erdvė yra įrengta kaip ekspozicija, kurioje chronologiškai pateikiama pastato architektūros ir istorijos informacija. Pažvelkite aukštyn; pagal Kultūros portalą, visų aukštų sienos, išskyrus rūsius, yra išpuoštos piešiniais. Šie ornamentai skiriasi nuo vienos patalpos iki kitos, todėl kiekvienoje patalpoje praleiskite kelias minutes, stebėdami sienų ir lubų jungtis. Durų ir langų apvadais taip pat verta atkreipti dėmesį.

Tada įsivaizduokite, kaip pastatas kelis kartus keitė šeimininkus. Valdžios atstovo Ali Galip Bey laikais nacionalizuotas pastatas 1927–1931 metais buvo naudojamas kaip valdybos pastatas, o 1931–1937 metais – kaip inspektoriaus būstas. 1937 metais jis buvo perduotas Švietimo ministerijai ir penkiasdešimt metų buvo mergaičių profesinės mokyklos pastatas. 1987 metais perduotas Kultūros ministerijai, po restauracijos 1988–2001 metais, 2001 m. balandžio 22 d. buvo atidarytas kaip muziejus. Nepaisant tokio įvairaus naudojimo, ornamentų išlikimas rodo, ką pavyko išsaugoti restauracijos metu.

Tada nusileiskite į rūsius. Čia yra archeologinių eksponatų, kuriuose pateikiama ekspozicija nuo Bronzos amžiaus iki Bizantijos laikų. Be marmuro, bazalto, keramikos, metalo ir stiklo eksponatų, čia eksponuojami ir senoviniai monetos. Sekdami eksponatų išdėstymą pagal laikotarpį, lengviau suprasti tūkstančius metų trukusi

Kai pasieksite Soğuksu kalną, tiesiogiai neįeikite į rūmus, pirmiausia pasivaikščiokite po sodo taką, apsuptą pušų. Kaip rašoma Trabzono kultūros ir turizmo departamento svetainėje, rūmų sodas yra apsuptas pušų, ir geriausia rūmus matyti iš šių medžių. Sodo priekinėje dalyje esantis baseinas ir gėlių aibės suteikia geriausią kampą fotografijoms. Rūmus pastatė Trabzono bankininkas Konstantinas Kabayanidis kaip vasaros rezidenciją. Statybos metai skirtinguose šaltiniuose pateikiami skirtingai: Kultūros portale nurodomas 19 amžiaus pradžia, Vikipedijoje – statybos laikotarpis nuo 1890 iki 1912 metų, o ministerijos puslapyje – 1913 metai. Todėl saugiausia teigti, kad rūmai buvo pastatyti 19 amžiaus pabaigoje – 20 amžiaus pradžioje.

Priartėję prie fasado, atkreipkite dėmesį į medžiagas. Vikipedijoje rašoma, kad rūmai pastatyti iš akmens, plytų ir medžio, naudojant mūro techniką, ir jie susideda iš keturių aukštų, įskaitant rūsius. Ministro duomenimis, fasadas apdaila akmeniu, viduje naudojamos plytos, o laiptai – iš medžio su turėklų. Vakarų Renesanso architektūros įtaka yra aiškiai matoma fasado dekoratyviniuose elementuose. Įėję, pradėkite nuo pirmo aukšto, kuriame yra svetainė, poilsio kambarys, valgomasis ir svečių kambarys. Antrame aukšte yra darbo kambarys, didelis miegamasis, laukimo ir susitikimų kambariai, o trečiajame – du maži kambariai. Pagal Haber7 pranešimą, muziejuje eksponuojami 344 eksponatai, įskaitant 19 amžiaus pabaigos ir 20 amžiaus baldai, porcelianas, kilimai ir paveikslai.

Žygiuojant po kambarius, žinoti, kaip rūmai buvo paversti muziejumi, praturtins jūsų patirtį. Po mainų, 1923 metais rūmai buvo perduoti valstybei, 1930 metais juos įsigijo provincijos administracija, o 1931 metais jie buvo perduoti Atatürko vardu. Atatürkas buvo priimtas čia per savo pirmąjį vizitą 1924 metais, vėliau grįžo lapkritį 1930 metais, o per paskutinį vizitą 1937 metų birželį praleido rūmuose dvi naktis. Pagal Kultūros portalo informaciją, būtent čia, 1937 metų birželio 11 d. vakare, jis priėmė sprendimą padovanoti savo turtą tautai. Po Atatürko mirties, rūmus įsigijo savivaldybė ir 1943 metais jie buvo atidary

Mačkos miestą praėdus ir pakilus Ziganos keliu, pastebėsite, kaip slėnis siaurėja, o oras vėsesnis. „Kültür Portalı“ (Kultūros portalas) Hamsiköy kaimą apibūdina kaip senovines apgyvendinimo vietas, esančias Ziganos kalno šiauriniame šlaite, Šilko kelio šiaurinėje atkarpoje, 19 kilometrų nuo Mačkos. „Belleten“ (tyrimų leidinys) taip pat rašo, kad Ziganos kelias eina per Hamsiköy ir Mačką, vedantį į Boztepe, ir kad juo galima naudotis visus metus. Tai reiškia, kad kroviniai, kuriuos matote iš viršaus, plaukdami į uostą, pravažiuoja būtent šio kaimo progais. Atvykę į kaimą, palikite automobilį ir pirmiausia pasivaikščiokite slėniu.

„Kültür Portalı“ teigia, kad kaimo pavadinimas kilęs iš arabų kalbos žodžio „hamse“, reiškiančio „penki“, ir kad gyvenvietė susideda iš penkių atskirų dalių. „TÜRKPATENT“ (Turkijos patentų tarnyba) geografinių ženklų registre šiuos penkis kaimus įvardija kaip Hamsiköy, Çıralı, Güzelyayla, Dikkaya ir Başar. „Vikipedija“ nurodo, kad senasis kaimo pavadinimas buvo Ciharlı, o 1959 metais priimtu įstatymu jis buvo pakeistas į Hamsiköy. Pasivaikščiodami, atkreipkite dėmesį į senus namus upės pakrantėje ir akmenines fontanus; „Kültür Portalı“ juos vadina kaimo natūralios grožybės dalimi. Pavasarį šlaituose žydi violetinės gėlės, kurios spalvina slėnį. Migla čia – įprastas reiškinys; kai ji nusėda ant kalno šlaitų, vaizdas gali visiškai pasikeisti per kelias minutes.

Tada pereiname prie saldaus patiekalo, dėl kurio kaimas yra žinomas. Hamsiköy saldainis (sutlach) 2017 metais buvo įregistruotas kaip geografinis ženklas, o jo savininkas yra Maçka amatininkų ir verslininkų asociacija. Registracijos dokumente nurodoma, kad saldainis pagamintas tik iš pieno, ryžių, cukraus ir nedidelio kiekio druskos. Dokumente taip pat rašoma, kad kaimas yra įsikūręs 1200–1600 metrų aukštyje, o dėl didelių kritulių Ziganos šlaitai didžiąją metų dalį yra žali. Nurodoma, kad pieno skonis yra dėl įvairių augalų, augančių šiuose pievose, o gamyba turi būti vykdoma geografinėje riboje, įskaitant pieno įsigijimą. Gaminimas vyksta dviem puodais, o konsistenciją galima at