Nuo Amoriumo miesto iki Sultanų kalnų: Senasis kelias per rytų Afyoną.

Pradėkite savo kelionę Amoriume, kuris yra šiauriausiame saulėlyčio maršruto taške, Hisarköy miestelyje, esančiame apie trylika kilometrų į rytus nuo Emirdağ. Kultūros portale nurodoma, kad šis miestas yra maždaug septyniasdešimt kilometrų į šiaurės rytus nuo Afyonkarahisar. Prieš išvykdami, sužinokite apie archeologinės vietovės lankymo sąlygas Kultūros ir turizmo departamente arba muziejuje. Atvykę į miestelį, pirmiausia pasižvalgykite – kalvas, iškilęs lygumos viduryje, yra miesto „aukštasis miestas“. Šis kalvas yra seniausios gyvenvietės centre, o jo pakraipiuose vis dar galima pastebėti Bizantijos laikų sienų likučius. „Aukštasis miestas“ buvo apsuptas antruoju sienų ruožu, kuris apėmė visą miestą. Geriausias būdas suprasti miesto dviejų sluoksnių planą – pradėti pasivaikščiojimą nuo kalvo papėdės ir sekti sienų likučius. Kultūros ir turizmo departamentas teigia, kad senovėje miestas buvo vadinamas Aura, o pavadinimas Amorium atsirado Klasikinėje epochoje. Šioje teritorijoje beveik nebeliko pėdsakų iš helenistinės ir Romos epochų; aiškiausias šių laikų įrodymas – miesto monetos. Pagal Kultūros portalą, Amorium buvo vienas iš pirmųjų miestų, kuriems Romos Senatas leido kalti savo monetas. Miesto klestėjimo laikotarpis – Bizantijos epocha. Imperatoriaus Zenono laikais, aštuntojo amžiaus pabaigoje, buvo pastatytos miesto sienos. Po 640 metų Amorium tapo Bizantijos armijos štabu Anatolijoje, o vėliau – Anatolikon temo centru. Devintajame amžiuje iš šio miesto kilo dinastija, kuri iškėlė tris imperatorius į Bizantijos sostą; departamentas nurodo, kad ši dinastija buvo žinoma kaip Frigų dinastija. Tačiau šis garsas taip pat paruošė miesto pabaigą – 838 metais Abasidų kalifo Motasimo armija apsupo ir užėmė miestą. TDV Islamo enciklopedijoje rašoma, kad 931 metais miestas buvo sunaikintas Tarsuso emyro, po to jis prarado savo svarbą. Vėliau žmonės šį miestą vadino Hergan Kale, o archeologinių likučių vieta buvo vėl atrasta tik devynioliktajame amžiuje, kai ją tyrė keliautojas William Hamilton. Apžiūrėdami kasinėjimų metu atrastus pastatus, atkreipkite dėmesį į informacinius stendus. Pagal Kultūros portalą, 2001 metais „Aukštajame mieste“ buvo rasta Bizantijos pirtis, datuojama VI-IX amžiais, ir nedengta gatvė. Kasinėjimai prasidėjo 19 Šaltinis: Kultūros portalas, Amoriumo senovės miestas; Afyonkarahisaro provincijos kultūros ir turizmo departamentas, Senovės miestai; Turkijos religijos enciklopedija, Ammuriye.

Kırkgöz tiltas yra už septynių kilometrų nuo Bolvadin miesto centro, per Akarçay upę, tekantį į Eber ežerą. Šaltiniai nurodo, kad atstumas yra nuo šešių iki septynių kilometrų, o iki tilto iš miesto centro galima nuvažiuoti trumpu automobilių keliu. Šiandien tiltas yra atokiau nuo pagrindinio kelio, todėl aplinka yra rami, ir jo ilgį galima apžiūrėti ramiai pasivaikščiojant. Pirmiausia sustokite tilto pradžioje ir pažvelkite į visą jo ilgį. Pagal CNN Türk pranešimą, tiltas yra apie du šimtus metrų ilgio. Jo pavadinimas reiškia „keturiasdešimt akių“, tačiau akių skaičius per amžius kito. Pagal Anadolu Agency informaciją, tiltą su keturiasdešimčia akių 1150 metais pastatė Bizantijos imperatorius Manuelis Komnenas. XVI amžiuje, kanui Suleimanui vykdant karines ekspedicijas, architektas Sinanas pratęsdavo tiltą į šiaurę, todėl akių skaičius padidėjo iki šešiasdešimt keturių. Šiuo metu, remiantis šaltiniais, išlikę peniagdešimt septynios akys. Vikipedijoje rašoma, kad kai kurios akys buvo pašalintos reorganizuojant upės vagą, o dalis jų liko po žeme. Todėl, jei bandysite jas suskaičiuoti, nenuostabu, kad gausite skirtingą rezultatą. Pasivaikščiodami atkreipkite dėmesį į arkų formas. Vidurinės arkos yra platesnės ir aštresnės, o link galų – mažesnės ir plokštesnės. Akmenys taip pat atskleidžia tilto sluoksnius. Provincijos kultūros ir turizmo departamentas nurodo, kad pietinė dalis yra pagaminta iš marmuro ir apdirbto bazalto, o šiaurinė dalis – Sinano papildymas. Ant tilto galima pamatyti architektūrinius elementus, datuojamus graikų, romėnų ir bizantinių laikotarpių, net ir kapinius. Šių elementų paieška pavers tiltą maža lauko ekspozicija. Pagal Vikipediją, Osmanų laikotarpiu šiaurinėje dalyje akmens apdirbimas yra tvarkingesnis; palygindami abu galus, galite patys pastebėti šį skirtumą. Sinanas taip pat pridėjo prie tilto maldos vietą ir marmurinę laiptinę, vedančią į vandenį. Dabartiniu metu tilto įrašas nėra jo vietoje; Vikipedijoje rašoma, kad vienu metu įrašas buvo nukritęs į upę, vėliau rastas ir perkeltas į muziejų. Istorikas Mustafa Güler, kalbėdamas su Anadolu Agency, teigė, kad tiltas nuo Romos laikų buvo svarbus taškas Romos kelyje, jungiančiame Stambulą su pietine Turkija. Pasak Güleryje, Osmanų laikais tuo pačiu keliu keliaudavo ir piligrim

Eber ežeras, kuris yra Akarčayo upės žemupyje, išsidėstęs tarp Bolvadino, Čajo ir Sultandagio rajonų. Vikipedija teigia, kad ežeras yra septyni kilometrai nuo Bolvadino. Ežeras yra uždaroje tektoninėje įduboje; šiaurėje iškilę Emir kalnai, o pietuose – Sultan kalnai. Ežero paviršius yra maždaug 967 metrai aukštyje virš jūros lygio. Provincijos kultūros ir turizmo departamentas nurodo, kad ežero plotas yra 150 kvadratinių kilometrų, o Vikipedija – 125 kvadratiniai kilometrai; skirtumas kyla dėl to, kad ežero plotas kasmet kinta. Prieš atvykdami, būtinai išsiaiškinkite vandens lygį. „Hürriyet Daily News“ pranešė, kad per sausrą ežeras visiškai išdžiūvo. Anglų kalbos „Vikipedijoje“ nurodoma, kad 2020 metais vanduo vėl grįžo į ežerą. Taigi, matomas vaizdas gali labai skirtis priklausomai nuo sezono ir to meto kritulių. Kai atvyksite prie kranto, dažniausiai pamatysite ne vandenį, o nendres. Pagal „Vikipediją“, didžioji ežero paviršiaus dalis padengta raudonomis nendrėmis, kurių aukštis siekia penkis–šešis metrus, todėl iš tolo ežeras atrodo kaip pieva. Vietiniai gyventojai vadina plaukiančiais salelėmis susidarančias nendrių šaknų grupes, atitrūkusias nuo dirvožemio. Nendrės ir rodyklės jau šimtmečius yra pagrindinis pragyvenimo šaltinis kaimyniniuose kaimuose, o iš jų gaminamos pintinės, pagalvės ir popierius. Pagal provincijos departamento duomenis, ežere gyvena karšiai ir auksaliųjų karšių. Eber yra svarbus paukščių buveinė. Anglų kalbos „Vikipedijoje“ rašoma, kad „BirdLife International“ 1989 metais šį ežerą paskelbė svarbia paukščių buveine. Turkų kalbos straipsnyje minimi įvairūs paukščiai, kurie atskrenda į ežerą, įskaitant mažąsias pilkųjų žąsų, kastuvus, dalmatijos pelikanus ir purpurinius žuvų valgytojų. Nukreipkite savo žiūronus į pakrantes, kur nendrės susitinka su atvira vandens plotu, nes ten dažniausiai galima pamatyti vandens paukščius. Būkite tylūs, kad nepabijotumėte paukščių, ir neikite į nendrių labirintą. 1992 metais ežeras buvo paskelbtas aukščiausios kategorijos gamtos apsaugos zona. Provincijos departamentas taip pat aiškiai nurodo, kad ežeras kenčia nuo taršos,

Išakly karavanserajus, esantis Sultandağı miesto centre, yra paskutinė šio maršruto stotelė. Sultandağı senasis pavadinimas buvo Išakly, ir būtent nuo jo karavanserajus gavo savo pavadinimą; jis taip pat žinomas kaip Sahip Ata Hanas. "Turkijos islamo enciklopedijoje" rašoma, kad pastatas yra Akşehir ir Čaj kelio ruože, 25 kilometrus nuo Akşehir. Karavanserajų lengvai atpažinsite pagal jo ilgus ir tvirtus akmeninius sienas. Pagal enciklopediją, jo tvirti gynybinių sienų ir ant jų pastatytų bokštų kompleksas praktiškai paverčia jį pilimi. Prieš įeidami, pabūkite šiek tiek prie fasado. Išorinės sienos yra paremtos kvadratiniais ir pusapvaliais kolonais. Pagrindiniai vartai, vedantys į kiemą, yra dengti septynių eilių mukarnas (dekoratyvinių nišų) išdėstymu, tačiau viršus šiandien yra sugriautas. Pažvelkite į daugkampius nišus prie vartų ir į mažus, kiautinių formos elementus virš kampų. Inskrypcijos pasakoja, kada ir kas pastatė šį pastatą. Pagal "Turkijos islamo enciklopediją", dviem vartams esančios inskripcijos rodo, kad pastatas buvo pastatytas 1249 m. rugsėjį, Selčukų sultono II. İzzeddin Keykavuso valdymo pradžioje, ministro Sahip Ata Fahreddin Ali užsakymu. Enciklopedija šį haną pristato kaip seniausią pastatą, kurio istorija yra žinoma, ir kuris buvo pastatytas Sahip Atos. Sahip Atos buvo vienas iš svarbiausių Selčukų laikotarpio valdininkų, užsakęs daug statybų; "turkishhan.org" teigia, kad jis taip pat pastatė Ince Minareli Medresę Konijoje ir Gök Medresę Sivas mieste. Įėję į kiemą, pažvelkite į mažą, pakeltą paviljoną, esantį centre, kuris yra mečetė. "Kultūros portale" teigiama, kad tai yra paskutinis Selčukų laikotarpio paviljonų-mečečių pavyzdys, esantis kiemo centre. Atidžiai pažvelgę, pastebėsite, kad paviljonas-mečetė yra šiek tiek pasuktas atsižvelgiant į hanos pagrindinę ašį, nes yra orientuotas pagal mečeto kryptį. Enciklopedijoje rašoma, kad kai kuriose vakarinės sienos vietose buvo panaudoti Romos ir Bizantijos kapų fragmentai. Kieme, priešingoje pusėje, yra uždara erdvė, vadinama "žiemos sale". Tai yra penkių navų erdvė, panaši į kvadratą, dengta kryžmažeminiais skliautais, o skliautus laiko šešiolika akmeninių atramų. Centrinė nava yra platesnė ir aukštesnė,