Nuo Akköprü iki Yumurtatepe: Ankara rajono tūkstantmetis.

Iš Akköprü stoties išvykę, pasukite į šiaurę; tiltas atsivers per kelias minutes einant. Prieš užlipant ant tilto, raskite vietą pakrantėje, iš kurios galėtumėte apžiūrėti jį iš šalies. Tai yra vienintelis būdas pamatyti visą konstrukciją, nes būdamas ant tilto, negalėsite matyti arkų. Šaltiniai teigia, kad tiltas turi septynias arkas, iš kurių keturios yra didelės, o trys – mažesnės. Pagal turkiškosios „Vikipedijos“ duomenimis, du iš šių arkų, esančių pietiniame gale, buvo užkastos žemės darbus atliekant, todėl galbūt negalėsite matyti visų septynių arkų. Raskite aukščiausią arką viduryje; „TDV Islamo enciklopedija“ nurodo, kad šios arkos plotis yra dešimt metrų, o kitos arkos palaipsniui mažėja, artėjant prie abiejų galų. Pagal tą patį šaltinį, tilto ilgis yra septyniasdešimt septyni metrai, o plotis – septyni metrai.

Tada pereikite į tilto vakarinę pusę, nes ten yra dvi įrašų plokštelės. Teigiama, kad viena iš jų yra taip suskilusi, kad jos negalima perskaityti, o kita yra pažeista; tačiau, matydami, kur yra arabų kalbos įrašų plokštelė, galėsite geriau suprasti tilto amžių. Pagal „TDV“ duomenis, tiltas buvo pastatytas 1222 metais sultono I. Alaeddin Keykubado įsakymu. „Kultūros inventorius“ ir „Vikipedija“ teigia, kad šią konstrukciją, sultono vardu, pastatė tuometinis Ankaros gubernatorius Kızıl Bey; šie du aprašymai gali būti laikomi papildantys vienas kitą. Atidžiai apžiūrėkite akmenis ir ieškokite kitų konstrukcijų akmenų, kuriuose yra ornamentai arba įrašai. „TDV“ pažymi, kad statybos metu buvo naudojami ir iš senovės laikų likę akmenys. Šaltiniai skirtingai nurodo medžiagas: „TDV“ ir turkiškoji „Vikipedija“ teigia, kad tai yra andezitas, o „Kultūros inventorius“ ir angliškoji „Vikipedija“ – bazaltas; galite patys nuspręsti, kuriai medžiagai spalva ir tekstūra labiau atitinka.

Tada pereikite per tiltą ir einkite į kitą pusę; šiandien tiltas skirtas tik pėstiesiems. Pastebėsite betoną ir metalines tvoras ant grindų; šaltiniai teigia, kad jos buvo pridėtos vėliau, o 1960 m. kelių rekonstrukcijos metu buvo naudojamas betonas. Šie sluoksniai yra įrodymas, kad tiltas šimtmečius buvo naudojamas kaip kelias. „TDV“ nurodo, kad tiltas buvo kelis kartus atnau

Muzejis yra Mašinų ir Chemijos Pramonės Korporacijos (MKE) pagrindinio biuro komplekse, už kelių šimtų metrų nuo Ankaray traukinių stoties "Anadolu/Anıtkabir". Kadangi tai yra korporacijos kompleksas, įėjime vadovaukitės darbuotojų nurodymų. Kultūros portale rašoma, kad muziejus buvo atidarytas 2013 m. gegužės 22 d., o įėjimas yra nemokamas; vis dėlto, prieš apsilankant, patikrinkite aktualius darbo laikus korporacijos pranešimuose. Prieš įeidami, skirkite minutę pastato apžiūrai. Pagal turkų „Vikipediją“, šioje vietoje II Abdulhamido laikotarpiu buvo įsikūręs kavalerijos būrys, o Turkijos nepriklausomybės karo metais iš Stambulo į Anadoliją gabenamos karinės įrangos buvo saugojamos čia. 1922 m. lapkričio 20 d. pastate kilo gaisras, dėl kurio jis visiškai sudegė. Tame pačiame šaltinyje teigiama, kad po gaisro čia atvyko Atatiūrkas ir pasakė žodžius: „Turkas, pasimokyk, dirbk, pasitikėk“. Dabartinis pastatas buvo atstatytas po gaisro ir iki 2013 m. jame buvo įsikūrusios įvairios korporacijos skyriai.

Apsilankimą pradėkite nuo įėjimo prie portretų galerijos; „Küre“ enciklopedijoje rašoma, kad čia eksponuojami korporacijos vadovų portretai. Apžiūrėdami portretus, susikurkite vaizdą apie korporacijos istoriją. Pagal „Küre“, korporacijos ištakos siekia Fatih Sultano Mehmet laikų, kai buvo įkurta „Tophane-i Amire“, 1921 m. ji tapo „Askeri Fabrikalar Umum Müdürlüğü“, o 1950 m. – įgijo dabartinį pavadinimą. Salonuose eksponuojami Osmanų ir Respublikos laikotarpio ginklai, šaudmenys, verpstai, gręžtuvai ir presavimo mašinos. Šiek tiek sustokite prie šių mašinų, nes muziejaus pagrindinis dėmesys skiriamas ne tiek ginklams, kiek pačiai gamybai. Šalia vienas kitam eksponuojamos šaudmenų gamybos mašinos ir korporacijos civilinės produkcijos – baterijos, elektros skaitikliai ir dujų viryklės – tai rodo, kaip gamykla po karo persiorientavo į buitinių reikmenų gamybą.

Būtinai raskite „Gazi“ patrankos vamzdį, kurį „Vikipedija“ vadina svarbiausiu eksponatu. Pagal šaltinį, šis patrankos vamzdis Turkijos nepriklausomybės karo metais buvo užpildytas aštuonis kartus per vieną su puse metų ir naudojamas devyniuose frontuose. Skirk

Išlipkite iš Beşevler stotelėje ir pasivaikščiokite iki Gazi universiteto pagrindinio kampo. Pagrindinis pastatas yra išskirtiniausias universiteto kompleksą sudarantis statinys. Tai ne muziejus, o gyvas pastatas, kuriame įsikūrę rektoriato, Gazi pedagoginio fakulteto dekanato ir laboratorijų. Todėl planuokite didžiąją dalį kelionės praleisdami išorėje, atkreipdami dėmesį į fasadą. Pirmiausia pereikite į tokią vietą, iš kurios galėtumėte matyti pastatą iš tolo, iš pagrindinės ašies. „Küre“ enciklopedija teigia, kad architektas Kemaleddin savo moderniuose projektuose naudojo Osmanų architektūros elementus, tokius kaip arkos, glazūra, išlenkti karnizai ir simetriška įėjimo sistema. Ieškokite šių elementų iš eilės fasade: įėjimo simetriją, arkų atramas ir karnizų šešėlį. Kemaleddino stilius vėliau buvo pavadintas Pirmuoju nacionaliniu architektūros stiliumi, o šis pastatas yra vienas iš didžiausių šio stiliaus pavyzdžių.

Vienas įdomiausių dalykų apie šio pastato istorijoje yra istorinis paradoksas. Pagal „Gazi University“ straipsnį, pastato pagrindas buvo padėtas 1927 m. rugpjūčio 8 d., o Kemaleddin mirė tą patį metus, liepos mėnesį, Ankaroje. Taigi, architektas negalėjo būti šio, savo paskutiniojo kūrinio, pagrindų akmens mūrijimo ceremonijoje. Anglų kalbos „Wikipedia“ teigia, kad pastatas buvo pastatytas per du su puse metų ir skirtas penkiems šimtams internatinių studentų. Pagal tą patį šaltinį, sklypas buvo įsigytas už simbolinę kainą iš Atatürko miškų ūkių, tai buvo 360 hektarų plotas. Tuo metu kompleksas buvo maždaug keturi kilometrai nuo Uluso, o aplinka buvo bevaismi žemės; buvo iškasti požeminiai vandenų šaltiniai, kad būtų galima apželdinti teritoriją. Šiandien, žinodami šią informaciją, galite geriau įsivaizduoti, kaip mokykla buvo įkurta dykumoje, ir geriau įvertinti aplinkos žalsvą išvaizdą. Komplekse 1930 metais atidarytas sporto salė, kurį suprojektavo Ernst Egli, o vėliau pastatytos kai kurios pastatos, teigiama, kad jos pakeitė pagrindinio pastato išvaizdą.

Šis pastatas yra mokyklos, kuri buvo įkurta kaip „Orta Muallim Mektebi“, 1929 metais gavusi pavadinimą „Gazi“, o 1976 metais tapusi „Gazi Eğitim Enstitüsü“, namai. Anglų kalbos „Wikipedia“ teigia, kad mokykla išugdė daugiau nei trisdešimt tūkstančių vidurin

Atatürko namo kompleksas yra Atatürko miškų ūkyje ir priklauso ūkyje esančiai administracijai. Oficialioje ūkyje esančio namo svetainėje nurodoma, kad įėjimas yra nemokamas, tačiau taip pat skelbiama apie laikinus uždarymus švenčių ir priežiūros darbų metu, todėl prieš apsilankant rekomenduojama patikrinti svetainę. Šioje vietoje siūlome pradėti nuo pastato išorės ir apžiūrėti jį iš visų pusių. Pirmiausia sustokite priešais pastatą ir įvertinkite jo fasadą: namas yra trijų aukštų ir dažytas rožine spalva. Pagal oficialią svetainę, namas yra Selanike esančio gimimo namo kopija, pastatyta pagal tuos pačius planus ir matmenis, ir atidarytas lankytojams 1981 m. lapkričio 10 d. ceremonijos metu. O vietos Kultūros ir turizmo ministerijos puslapyje nurodyta 1981 m. gegužės 19 d., o Vikipedijoje rašoma, kad tai buvo pagrindų akmens padėjimo diena. Šis skirtumas rodo, kad kopija buvo pastatyta per metus, skirtus paminėti gimimo šimtmetį.

Įėjus pro akmeninių laiptų vartus, pirmame aukšte rasite prieškambarį, sandėliuką ir tarnaičių kambarius. Šioje vietoje sustokite ir pagalvokite apie namo kasdienį gyvenimą: čia buvo laikomi daiktai ir atliekami kasdieniai darbai. Antrame aukšte yra prieškambaris, virtuvė, svetainė ir svečių kambarys. Pastebėkite, kad prieškambaris veikia tarsi koridorius, jungiantis kambarius. Trečiame aukšte yra prieškambaris, Atatürko kambarys ir muziejus. Oficialioje svetainėje Atatürko kambario matmenys nurodyti kaip 3,86 metro iš 2,82 metro; įėjus į kambarį, pajusite, kad jis yra gana mažas. Ant grindų yra kilimas raudoname fone su baltais, žaliais ir juodais gėlių raštais. Prie įėjimo, dešinėje, prie sienos stovi bronzinis Atatürko biustas. Pažvelkite į Selanike pagamintą židinį, stovintį kambario centre, į sieną išdėtytas pintas kėdes ir prie lubų pakabintą žalvarinę lempą. Šiame kambaryje yra knyga, kurioje lankytojai gali užsirašyti savo įspūdžius; jei norite, galite palikti savo pastabą.

Muziejuje eksponuojami asmeniniai daiktai. Oficialioje svetainėje išvardinti šie daiktai: pilkas kostiumas, kepurė, frakas, cilindrinė kepurė, maršalo kepurė, šalis, kava ir lazdos. Įdomu apmąstyti, kad šie daiktai yra tos pač

"Yumurtatepe" – apvalus, žalias kalnelis, iškilęs tarp pastatų Čamlıca rajone. Iš pirmo žvilgsnio jis gali atrodyti kaip paprastas parko kalnelis, tačiau tai yra svarbus archeologinis objektas. Pasak Ali Cengizkano straipsnio, kalnelis buvo įregistruotas 1972 metais, o 1991 metų kovo 5 dieną buvo oficialiai pripažintas archeologiniu objektu. Todėl prieš lipant į kalnelį, atkreipkite dėmesį į aplink esančius ženklus ir įspėjimus; jei įėjimas yra draudžiamas, galite apžiūrėti kalnelį iš šalies. Pirmiausia apsukite aplink kalnelį, stebėdami jį iš skirtingų kampų. "Yumurta" (kiaušinis) pavadinimo kilmę geriausiai suprasite, kai jį apžiūrėsite iš šono. Kultūros inventoriuje rašoma, kad 1967 metais, vykstant ODTÜ (Vidurio Rytų Technikos Universitetas) Frigų nekropolio išsaugojimo projektui, šis kalnelis buvo identifikuotas kaip dvidešimtas tumulusas (senovinis kapavietė).

Šio kalnelio istorija – tai klaidų ištaisymas, o jo unikalumas slypi galimybėje apie tai pasimastyti vietoje. Pasak turkų vikipedijos, 1986–1987 metais, kai savivaldybė pradėjo statybos darbus šalia kalnelio, buvo atlikti archeologiniai kasinėjimo darbai, organizuoti Anatolijos civilizacijų muziejaus archeologų. Kasinėjimo metu, maždaug pusmetrio gylyje, buvo rasta ovalios formos konstrukcijos liekanų. Vikipedijoje rašoma, kad ši konstrukcija buvo išlikusi apie septyniasdešimt centimetrų aukštyje. Atsistokite šalia kalnelio viršūnės ir įsivaizduokite, kad šios liekanos yra tiesiai po jūsų kojomis. Geologijos tyrimų ir paieškos generalinis direktoratas naudojo elektromagnetinius metodus, siekdamas rasti kapavietę, ir nustatė, kad apie dešimt ar penkiolika metrų į vakarus nuo centro galėtų būti tinkamas ertmė, tačiau kasinėjimo darbai nepadarė jokio rezultato. Pagal Kultūros inventorių, išvada yra ta, kad šis kalnelis nėra Frigų tumulusas, o čia yra strateginis centras, datuojamas Bronzos amžiumi. Vikipedijoje taip pat rašoma, kad tai nėra didelis apgyvendintos vietovės plotas, o galbūt tai buvo naudojama kaip patrulio punktas. Cengizkanas savo straipsnyje sieja šį kalnelį su Frigų laikotarpiu, taigi datavimas iki šiol yra ginčijamas.

Šis kalnelis taip pat turi savo atminimo pusę. Pasak Ali Cengizkano, remiantis Münir Hayri Egeli atsiminimais, vieną dien