Nuo Adanos iki Toros kalnų: nuo gamyklos muziejaus iki kalnų geležinkelio.

Pradėkite nuo muziejaus komplekso įėjimo, esančio Döşeme rajone, ir pirmas kelias minutes praleiskite kieme, neįėję į vidų. Čia plytų gamyklos pastatai, didelės langinės ir plačios sandėliai yra tokie pat svarbūs eksponatai kaip ir pats muziejus. Šis kompleksas 1907 metais buvo įkurtas Simyonoğlu šeimos kaip siūlų gamykla, o 1927 metais pradėjo veikti pavadinimu "Milli Mensucat Fabrikası". Gamykla buvo uždaryta 1980-aisiais, o 2013 metais prasidėjo jos restauracija. 2017 metais čia buvo atidarytas archeologijos muziejus. Žinant, kad rašytojas Orhan Kemal kurį laiką dirbo šios gamyklos buhalterijoje, o jo pastebėjimai įkvėpė romaną "Murtaza", apžiūrėdami pastatus, kiemas atskleidžia kitokią istoriją. Kompleksas yra labai didelis, todėl stenkitės nebandyti apžiūrėti visko. Geriausias planas – skirti dvi valandas trims atskiriems segmentams. Pirmą valandą skirkite aštuonioms Archeologijos muziejaus salėms. Salės išdėstytos chronologine tvarka, nuo priešistorės iki Osmanų imperijos laikų, todėl pakaks eiti tiesia linija nuo įėjimo. Būtinai paieškokite akmeninės Hititų Šturmo Dievo Tarhundo statulos; šis apie du su puse metro aukščio figūros atvaizdas, vaizduojantis būrį traukiančią karvę, buvo rastas 1998 metais lauke. Tose pačiose salėse eksponuojami ir Anadolijos hieroglifų įrašų stela bei Babilono stela. Romos skyriuje atidžiai apžiūrėkite Acheilo sarkofago, rastą Tarsuje 1958 metais, reljefus; ant akmens išsamiai atvaizduota scena, kurioje Ektoras atiduodamas išpirką už savo grąžinimą. Bronzinė vyro statula, rasta Karataš pakrantėje, taip pat yra vienas iš populiariausių šio skyriaus eksponatų. Antrąją pusvalandį skirkite mozaikų sandėliams. Čia esančios mozaikos buvo išgelbėtos iš Adanos centro ir apylinkių, o vėliau įrengtos ant grindų, atsižvelgiant į jų pradinę vietą. Vienas iš reikalingiausių eksponatų – mozaika, rasta Misis mieste 1956 metais, kuri laikoma pirmąja išgelbėjusia mozaika šiame mieste. Ji yra iš senovės Misis miesto, kurį planuojate aplankyti kitą dieną. Atidžiai apžiūrėkite mozaiką, rastą Aigeai mieste, kuri vaizduoja Erozą ant jūros gyvūnų; atkreipkite dėmesį į spalvų gradientus Šaltiniai: Adanos provincijos kultūros ir turizmo valdyba, Adanos muziejus; „İstiklal“ (AA), mozaikų salė; „ABB“, „100 vietų, kurias verta aplankyti Adanoje“, p. 36; „Vikipedija“, Adanos archeologijos muziejus.

Kai važiuojate iš muziejaus šiaurės link, miestas staiga baigiasi, o priešais atsiveria didelė vandens plotas. Savivaldybės kelionių vadovas rodo, kad ežeras yra apie dešimt kilometrų nuo miesto centro, todėl čia galite atvykti trumpa kelione iš muziejaus. Pastatykite automobilį vienoje iš ežero pakrantės lygumose ir pirmiausia nueikite apie kelis šimtus metrų link vandens. Šioje vietoje svarbiausia yra suvokti mastą: prieš jūsų akimis esantis ežeras yra upės, kuri anksčiau kasmet užliejo šią lygumą, susikaupęs vanduo. Tvenkinys buvo pastatytas kaip žemės užpylimas, siekiant apsaugoti Adaną nuo Seyhan upės potvynių, ir pradėtas eksploatuoti 1956 m. balandžio 8 d. Pagal šaltinius, statybos buvo baigtos per 974 dienas. Pagal Valstybinės vandens ūkio įstaigos pranešimą, tvenkinys buvo skirtas apsaugoti apie 850 tūkstančių hektarų ploto žemę, vadinamą senąja Adana, ir miesto centrą nuo potvynių. Pagal savivaldybės kelionių vadovo informacija, dėl tvenkinio galima drėkinti apie 174 tūkstančius hektarų ploto žemę. Tai reiškia, kad didžioji dalis muziejaus žemės ūkio skyriaus parodose esančių medvilnės ir melionų laukų vanduo tiekiamas iš čia. Tvenkinio elektrinė jau daugelį metų prisideda prie miesto elektros energijos tiekimo. Einant pakrante, stebėkite vandenį ir tolimus elektros stiebus. 2006 metais ežeras ir jo apylinkės buvo paskelbtos laukinės gamtos apsaugos zona ir laikomos nakvynės vieta migruojantiems paukščiams. Per vieną žiemos vidurio skaičiavimo akciją buvo užregistruota daugiau nei 25 tūkstančiai paukščių, priklaususių 13 rūšių vandens paukščių. Ant elektros stiebuose esančios pilkų žąsų lizdai taip pat yra viena iš žinomų šios vietovės vaizdų. Binoklis pavers šią vietą visiškai kita patirtimi; kitaip nepasitikėkite savo telefono priartinimo funkcija, geriausia stebėti paukščius iš tolo, kad jų neįbaugintumėte. Vandens lygis labai skiriasi priklausomai nuo sezono ir sausros. Statant tvenkinį, 1955 metais buvo rasta romėnų miestas pavadinimu Augusta, kuris buvo iš dalies iškastas, o vėliau apsemtas ežero vandeniu. Sakoma, kad kai vandens lygis labai nukrenta, galima pamatyti kai kurias miesto liekanas; tačiau vertinkite tai ne kaip tikslą, o kaip laiming

Varda tiltas yra apie septyniasdešimt penki kilometrai nuo miesto, Karaisali rajono Hacıkırı kaimelyje, ir vietiniai gyventojai jį vadina „Koca Köprü“. Pasiekti jį galima važiuojant keliu į Karaisali; pagal „Vikipediją“, atstumas nuo Adanos iki Karaisali automobiliu yra apie šešiasdešimt keturi kilometrai. Kelio paskutinis ruožas siaurėja ir vingiuoja, todėl nereikia skubėti. Pastatykite automobilį šalia slėnio pakrantėje esančioje lygumoje ir pažvelkite į tiltą iš šono, iš tokios vietos, kur galėtumėte matyti visą jo ilgį. Tiltas yra maždaug 172 metrai ilgio, o jo centrinis atraminis taškas yra 99 metrai aukštai; kai kuriuose šaltiniuose nurodoma, kad aukštis yra 98 metrai. Pirmoji detalė, į kurią reikia atkreipti dėmesį, yra tai, kad tiltas nėra tiesus, o vingiuotas, ir jis sudaro maždaug 1200 metrų spindulio lūčius geležinkelio linijoje. Pažvelkite į tris didelius arkus, esančius ant keturių pagrindinių atramų, ir į du mažesnius arkus šonuose. Pagal „Vikipediją“, šis statinys yra viadukas, sudarytas iš vienuolikos segmentinių arkų. Tiltas buvo pastatytas geležinkelio linijai, kuri turėjo jungti Stambulą su Bagdadu ir Hidsazu, ir tai buvo vienas iš sudėtingiausių perėjimo taškų per Toros kalnus. Statybos datos skirtinguose šaltiniuose pateikiamos skirtingai: Kultūros inventorius nurodo, kad darbai prasidėjo 1905 metais, o Kultūros ir turizmo valdyba – 1907 metais, tačiau abu šaltiniai teigia, kad darbai buvo baigti 1912 metais. Pagal ministerijos puslapį, per penkerių metų statybos laikotarpiu žuvo 21 darbininkas ir vienas vokiečių inžinierius; prisiminkite šią nuopelną, stebėdami tiltą – tai yra vieni iš tyliausių momentų. Kultūros inventoryje nurodoma, kad tiltas leido nutraukti senos, U formos linijos, kuri buvo naudojama anksčiau ir keliojo pavojingai traukiniams, eksploatavimą. Upė, tekanti slėnio dugne, yra Çakit upė; ta pati upė šiek tiek aukščiau sukuria Kapıkaya kanjoną, o, kaip rašoma kelionių giduose, kanjonas yra maždaug du kilometrus nuo tilto. Jei turite laiko, galite nueiti iki kanjono pažymėto pėsčiųjų tako pradžios ir pasižvalgyti į slėnio kalkakmenio sienas. Tiltas taip pat yra žinomas dėl to, kad buvo naudojamas filmo „James Bond: Skyfall“ atidarymo scenoje. Geriausia vieta fotografuoti yra sl

Belemedik miestelis yra pasiekiamas iš šiaurės, Pozantı link vedančiu keliu. Anglų kalbos „Wikipedia“ teigia, kad tai yra vienintelis būdas pasiekti miestelį. Šaltiniai nurodo, kad atstumas nuo Pozantı centro yra nuo devynių iki dvylikos kilometrų. Miestelis yra Toros kalnų viduje, Čakit upės vakarinėje pusėje, maždaug septyni šimtai metrų aukštyje. Kai išlipate iš automobilio, pirmasis dalykas, kurį pastebėsite, yra oras – jis pastebimai vėsesnis ir drėgnesnis nei lygumoje, kurį palikote ryte. Šioje paskutinėje stotelėje turite pusantros valandos, ir geriausias būdas ją praleisti – lėtas pasivaikščiojimas slėniu. Pasivaikščiojimą pradėkite nuo traukinių stoties. 1907 metais Belemedik tapo „Philipp Holzmann“ įmonės, statančios Bagdado geležinkelį, pagrindiniu centru, o stotis yra šio laikotarpio palikimas. Pasak „Wikipedia“, darbuotojams ir techniniam personalui buvo įrengta stovykla, kurioje buvo ligoninė, mokykla ir kinas. Šiandien slėnyje matomi akmeninių konstrukcijų likučiai ir tunelių įėjimai yra šių metų atspindžiai. Toros tuneliai yra dažniausiai išdėstyti ruože tarp Hacıkırı ir Belemedik, tai yra, ryte matoma Varda yra tos pačios sudėtingos linijos du galai. Čia prisiminkite legendą apie miestelio pavadinimo kilmę: teigiama, kad senasis pavadinimas buvo Karapınar, o dabartinis pavadinimas kilo iš vokiečių žodžio „beilemedik“, kurį kalbėjo tunelių statybos komandos, kai negalėjo susitarti. Tai yra liaudies pasakojimas, kuris yra toks, kaip jį pateikia šaltiniai. Taip pat žinoma, kad Belemedike palaidoti 41 vokiečių darbuotojas, mirę dėl natūralių priežasčių. Po stotimi pasivaikščiokite palei Čakit upę ir pasigėrėkite ąžuolais. Pasak TRT Haber, kai kurie ąžuolai slėnyje auga jau daugiau nei du šimtus metų. Rudenį lapai tampa geltoni ir raudoni, tai yra mėgstamiausias metų laikas gamtos fotografams ir turistams. Akmeniu ir medžiu pastatytos kalnų sodybos taip pat yra slėnio dalis, jas verta stebėti iš tolo ir fotografuoti, nes tai yra privati nuosavybė. Savivaldybės kelionių vadove nurodoma, kad šioje vietoje buvo įrengtos bungalovų, kempingo ir automobilių stovėjimo aikštelės, atitinkančios vietovės atmosferą; jei norite čia praleisti naktį, sužinokite apie dabartinę situaciją pas atitinkamą įmon