Kelias iš Hasankale į Oltu, rytinis ir šiaurinis kelias iš Erzurumo.

Pradėkite nuo Pasinler miestelyje, kuris yra Erzurumui rytuose, ir pakilkite į Hasankale pilį, įsikūrusią ant uolingo kalno, iš kurio atsiveria vaizdas į apylinkes. Pagal rajono kultūros ir turizmo departamento informacija, pilis yra 36 kilometrai į rytus nuo miesto centro, ant aukšto kalno priešais Hasan Dede kalną. Pilis davė pavadinimą ir pačiam miesteliui; Pasinler miestelyje pilis ilgą laiką buvo žinoma kaip Hasankale. Geriausia prieiti prie pilies iš vakarų pusės, nes žemiukas, vedantis prie vidinio kiemo vartų, yra būtent iš tos pusės. Pasak gido, dėl to, kad pilis buvo pastatyta ant labai uolingo kalno, anksčiau čia netgi su gyvūnais nebuvo galima pakilti. Dabartinis kelias buvo iškastas, kai pilis pradėta naudoti kaip akmens karjera; taigi, pakilimas, kuriuo einate, yra dalis senovinių kelių, vedusių į pilies viršų. Klaidžiokite pakilimą ramiai, nes paviršius akmenuotas ir vietomis nestabilus. Viršuje pirmiausia pabandykite išstudijuoti pilies planą. Pagal anglų kalbos „Wikipedia“ straipsnį, kalno viršuje yra trys gynybinių sienų sluoksniai, o du išoriniai sienų sluoksniai nebaigia apsupti visą perimetrą, o baigiasi ties uolinga sienos dalimi. Vartų konstrukcija yra vakarinėje pusėje. Gidas pažymi, kad vidinio kiemo vartų stulpai, arkos ir lentelės, pagaminti iš gražių akmenų, šiandien nebeliko, o išorinių vartų jau seniai sunyko. Svetainėje „Castles.nl“ rašoma, kad vidinėje pilies dalyje nebėra jokių pastatų; todėl tai, ką matote, nėra pastatų kompleksas, o tik gynybinių sienų linija, įsitaisiusi ant uolos. Pilies istorija neapriboja vieno laikotarpio. Tarpe pilies liekanų randami Urartų karaliaus Minua laikotarpio įrašai ir akmenų dirbiniai, o teigiama, jog šis kalnas nuo geležies amžiaus buvo naudojamas kaip gynybos vieta. Svetainėje „Castles.nl“ rašoma, kad 1048 metais, per kovą tarp Selčukų ir Bizantijos, ši pilis buvo užimta Selčukų vadovo Ibrahim Yınal. Dėl dabartinės pilies statybos yra įvairių versijų. Istorikas Naima teigia, kad pilį pastatė Akkoyunlu valdovas Uzun Hasan, o Ibrahim Hakkı Konyalı – kad ją pastatė Ilkhanato dinastijos atstovo Emir Hacı Togay sūnus Hasan Bey, o tai įvyko tarp 1336 ir 1339 metų. Žinoma, kad Osmanų laikotarpiu sultonas Suleimanas I pilį atnaujino ir sustiprino. Toliau, stovė Šaltiniai: Erzurumo miesto kultūros ir turizmo departamentas, kelionių vadovas; Castles.nl, Hasankale pilis; Wikipedia, Pasinler pilis.

Antrasis sustojimo punktas yra tiesiai šalia Köprüköy miesto centro, ant Aras upės – Čobandede tiltas. Šiandien tiltas yra uždarytas eismui; kelias eina šalia, maždaug penki šimtai metrų į rytus, per paralelų tiltą, todėl galite pasivaikščioti ir apžiūrėti šį istorinį statinį ramioje aplinkoje. Pirmiausia pažvelkite į tiltą iš kranto, iš šalies, nes tik iš toliau galima įžiūrėti visą vaizdą. „Kültür Portalı“ rašo, kad tiltas yra 128 metrai ilgio ir 8,5 metro pločio, didžiausias išilginis atstumas yra 13 metrų, o aukščiausias taškas – 30 metrų. Tiltas buvo pastatytas su septyniomis arkomis; dėl to, kad viena arka buvo užmūryta atlikus restauravimo darbus, šiandien matote tik šešias arkas. „TDV İslam Ansiklopedisi“ teigia, kad ši arka greičiausiai buvo sunaikinta potvynio metu, o 1872 metais atlikus restauravimo darbus, ji buvo užmūryta. Tada priekite prie tilto ir pažvelkite į akmenų spalvas. Arkos yra išdėstytos iš juodų, raudonų ir pilkų akmenų, o šviesos kintant, spalvos atrodo skirtingai. Pasak vietinės legendos, šie akmenys buvo atgabenti iš kaimo, esančio maždaug šešis kilometrus toliau. „Kültür Portalı“ nurodo, kad prie tiltelio pamatų buvo įdėti kedro medžio rąstai, kad būtų užkirtas keliui tiltelio sugriuvimui, o tarp sienų buvo paliktos tuščios vietos, kad būtų sumažinta apkrova. Prie tiltelio pamatų esančios aštrios įtrūkimų linijos ir galinės pusapvalės atramos yra vieni iš labiausiai akį pritraukiančių tiltelio elementų. Ant šių iškyšulių pastatytos kampinės pusiau bokštelės, dengtos pusiau piramidės formos kupolais. Kokia buvo šių paviljonų paskirtis, tebėra diskutuotina; kai kurie tyrinėtojai mano, kad tai galėjo būti sargybinio būstinė, o kiti teigia, kad tai tik dekoratyviniai elementai, praturtinantys tiltelio išvaizdą. Rytuose, ant tiltelio pamatų, ieškokite geometrinių raštų ir grandinių reljefų. Teigiama, kad ant akmenų yra meistrų ženklų; atidžiai pažvelgę, galite pastebėti lanko formos ženklą. Tilto istorija nėra visiškai aiški. „Kültür Portalı“ ir vietinis kelionės vadovas rašo, kad tiltas buvo pastatytas 1298 metais, pagal Ilhanidų valdovo Gazan Hano įsakymu, jo atstovo Čoban Noyano. „TDV İslam Ansiklopedisi“ nuro Iš čia grįžkite į Pasinler miestą ir pasukite šiaurės kryptimi, link Narmano. Šaltiniai: Kultūros portalas, Čobandede tiltas; Turkijos religijos enciklopedija, Čoban tilto straipsnis; Erzurumo regiono kultūros ir turizmo departamentas, kelionių vadovas; Vikipedija, Čobandede tilto straipsnis.

Trečia stotelė – „Peri bacaları“ (žymūs stulpai), esantys septyni kilometrai į pietus nuo Narmano miesto centro, šalia Narman-Pasinler kelio. „Kültür Portalı“ teigia, kad šis objektas yra septintojo kelio kilometro vietoje; tai reiškia, kad, jei važiuosite iš Pasinlerio link, prieš pat pasiekdami miesto centrą, pasieksite šią vietą. Pirmiausia sustokite prie kelio esančioje stebėjimo vietoje ir apžiūrėkite slėnį iš aukštai. 2020 m. Erzurumo valdybos pranešime teigiama, kad šalia kelio buvo pastatytas dviejų aukštų pastatas lankytojams, o iki objekto galima pasiekti per maždaug tris su puse kilometro ilgio kelią. Iš čia atsiveria vaizdas, kuriame raudonos uolos, aštrūs kalnai ir siauri slėniai susilieja į vieną. Žinant spalvų ir formų atsiradimo priežastis, vaizdas tampa kitoks. Raudonos spalvos atsiradimo priežastis – geležies oksidacija nuosėdinėse uolose. Formos susidarė dėl vėjo ir vandens ilgalaikio erozijos proceso: pirmiausia vanduo iškasė įdubas, o vėjas jas apdorojo įvairiais raštais. Šaltiniai pateikia skirtingus duomenis apie šių formų amžių. „Kültür Portalı“ ir vietinis gidas teigia, kad „peri bacaları“ susiformavo prieš 2,5–3 milijonus metų, kai nuosėdinėje baseine susikaupę mineralai buvo eroduojami, o valdybos pranešime minimas kur kas senesnis laikotarpis. Vietiniai gyventojai šią vietą vadina „Raudonųjų feijų kraštas“, o „Kültür Portalı“ šį slėnį prilygina Didžiųjų kanjonų, kuriuos sukūrė Kolorado upė. Einant į žemyn, geriausias būdas apžiūrėti šią vietą yra pažymėtas takas, ir didžiąją dalį laiko, praleisto šioje stotelėje, rekomenduojama skirti jam. Valdybos pranešime minimas maždaug valandos trukmės žygis. Žemė taku yra smėlėta ir slidži, net ir sausomis sąlygomis, todėl rekomenduojama avėti patvarius batus. Po lietaus smėlėtasis dirvožemis virsta purvu, todėl prieš einant taku, patikrinkite oro prognozę. Einant taku, nekiliate į „peri bacaları“ viršūnėse ir neprisiglaudžiate prie uolų, nes eroduojantis dirvožemis gali lengvai atitrūkti. Grįžimas yra įkalnė, todėl pasirūpinkite, kad turėtumėte pakankamai jėgų, ir atsineškite pakankamai vandens. Ši vieta yra saugoma. „Kültür Portalı“ teigia, kad „ Šaltiniai: Kultūros portalas, Narmano stulpai; Erzurumo valdybos administracija, „Erzurumas – raudonųjų stulpų kraštas, tapsiančiu geoparku“; Erzurumo regioninis kultūros ir turizmo skyrius, kelionių vadovas; Vikipedija, „Narmano stulpai“.

Maršruto paskutinis taškas – pilis, esanti Oltu rajono centre. Pilis stovi ant uolos, tačiau nėra labai aukštai, ir yra toje vietoje, kur susitinka Narmano ir Sivri Deresi upės, susidarydamos Oltu upę. Kaip sako vietinis gidas, pilis yra Oltu upės vingio viduryje, ir ją galima matyti iš miesto, ant uolos viršūnėje. Pilies įėjimas yra į pietus, ir prie vartų reikia užlipti laiptais. Lėtai užlipkite laiptais, o pakilus į viršų, pirmiausia apžiūrėkite pilies perimetrą.

Šiuo metu išlikusi pilies dalis yra vidinė pilies dalis; miesto rajonus supančios išorinės sienos nepasiekė mūsų laikų. Vidinė pilis turi architektūrą, atitinkančią po ja esančios uolos formą, o aplink ją iškilusios aukštos, storos sienos ir bokšteliai. „Kültür Portalı“ rašo, kad pilies plotas yra trys tūkstančiai kvadratinių metrų, ir ji pastatyta iš akmens. Atkreipkite dėmesį į šiaurės vakarų bokštelius ir sienas; šaltiniai teigia, kad anksčiau šis plotas buvo daug įspūdingesnis. Vidinėje pilies dalyje ieškokite požemių ir patalpų, kurios priklausė pilies sargybinams.

Pilies statybos data yra ginčytina. Kai kurie šaltiniai teigia, kad pilies architektūros elementai siekia Urartų laikų, o „Vikipedija“ pateikia skirtingas versijas, pažymėdama, kad 19-ajame amžiuje pilies sienose buvo rasti gruzinės kalbos užrašai. „Kültür Portalı“ rašo, kad pilis buvo atnaujinta Bizantijos, Selčukų, Ak Koyunlu, Kara Koyunlu ir Osmanų laikais, o Osmanų laikotarpiu ji buvo naudojama kaip karavanserajus. Pagal „Vikipediją“, 16-ojo amžiaus viduryje pilį užėmė Osmanai, po to ji tapo Oltu apygardos administracinis centras. Po 1877-1878 m. karo Oltu kurį laiką buvo Rusijos valdoma. Pilis buvo atrestauruota ir sustiprinta 1998 ir 1999 metais.

Viena iš įdomiausių pilies detalių yra jos ryšys su vandeniu. Vietinis gidas rašo, kad pilies vartai ir tunelisais atsiveria Oltu upės panorama; „Kültür Portalı“ taip pat mini paslėptą vandens kelią, einantį nuo uolos iki upės. Vidinės pilies rytuose yra vonios, kurios, kaip manoma, yra iš Selčukų laikų, ir jos yra sujungtos su vidine pilies dalimi per tunelius; pažvelkite į jas iš išorės, nusileidę. Iš sienų apžiūrėkite Oltu upės slėnį ir miesto kelius; „Vikipedija“ teigia, kad mi