Eilė vietų Adapazaryje: muziejai ir tiltai, einantys nuo Poyrazlar ežero iki Bešköprü.

Pradėkite savo kelionę Poyrazlar ežere, kai dar tik prasideda diena. „Kültür Portalı“ rašo, kad ežeras yra netoli Adapazarı miesto, Poyrazlar kaimo šalia, aštuoni kilometrai nuo miesto centro. Pagal „Vikipediją“, prieiti prie ežero galima nuo senojo Sakarya-Karasu kelio, dešimtajame kilometre, arba nuo naujojo Karasu kelio, po penktąjį kilometrą nuo „Güneşler“ sankryžos. Kadangi tai yra gamtos parkas, įėjimas yra mokamas; patikslintą informaciją galite rasti „Doğa Koruma ve Milli Parklar Genel Müdürlüğü“ (Gamtos apsaugos ir nacionalinių parkų generalinis direktoratas). Pirmiausia nusikelkite prie kranto ir pažvelkite į visą ežerą, nes šioje vietoje svarbiausia suprasti, kaip susiformavo ežeras. „Vikipedija“ apibūdina ežerą kaip aluviinį ežerą, susidarantį dėl Sakarya upės vagos pasikeitimo, ir nurodo, kad upė teka vos 350 metrų nuo ežero. Kai upė užlieja, jos vandenys patenka į ežerą per sąsmaugą, o normaliomis sąlygomis upė maitina ežerą per nutekėjimus. Kelionės pabaigoje pamatysite tiltą, per kurį upė nebevagia, nes jos vaga pasikeitė; tai yra pirmasis šio proceso ženklas. „İl Kültür ve Turizm Müdürlüğü“ (Provincijos kultūros ir turizmo departamentas) rašo, kad ežeras užima 67 hektarų plotą, jo kranto ilgis yra 2400 metrų, o gylis – nuo trijų iki aštuonių metrų. Šie skaičiai rodo, kad ežerą galima lengvai apžiūrėti per trumpą rytinę pasivaikščiojimą. Pasivaikščiokite palei krantą ir judėkite link ežero pietinio galo. Pagal „Vikipediją“, pietinėje dalyje yra sekluma ir pelkės, kur yra nedidelis miškas, kuris yra svarbus vandens paukščių maitinimosi ir veisimosi vieta. Departamentas nurodo, kad iki šiol ežere buvo pastebėtos 154 paukščių rūšys, iš kurių 65 yra vietinės, 47 – vasaros migruojančios, o 36 – žiemos migruojančios. Todėl šioje vietoje jums gali būti naudingas teleskopas arba objektyvas su didinimu. „Anglų kalbos“ „Vikipedija“ taip pat pažymi, kad gegužės pradžioje galima pastebėti daug įvairių rūšių drugiai. Atkreipkite dėmesį ir į mišką, apsupantį ežerą; pagal departamentą, šalia natūralių ąžuolų ir bukų miškų yra persodinami juodųjų ir pušų miškai. Tame pačiame šaltinyje rašoma, kad šioje

Atvykus į miesto centrą, pirmiausia apsilankykite Žemės drebėjimo kultūros muziejuje. „KÜRE“ enciklopedijoje rašoma, kad muziejus yra Adapazaryje, Respublikos rajone, Kavaklar gatvėje, o didmiesčio savivaldybės turizmo brošiūroje nurodoma, kad pastatas yra Ordu Evi teritorijoje. Prieš įeidami į muziejų, atsitraukite keletu žingsnių ir pažvelkite į pastato išorę. Pagal „Vikipediją“, pastatas yra suprojektuotas taip, kad primenamų sugriautų sienų ir pasviro stulpų, tarsi tai būtų griūtis. „KÜRE“ teigia, kad fasade sąmoningai naudojami pasvirę stulpai, suirtiškos sijos ir sugriautos sienos, o architektūra siekiama suteikti lankytojams tiesioginę patirtį. Tai reiškia, kad muziejaus pasakojimas prasideda ne nuo pat jo viduje, o nuo pat pastato. Muziejų valdo Adapazario savivaldybė; statybos prasidėjo 2000 metais, o muziejus lankytojams atvėrė duris 2004 metais. Brošiūroje teigiama, kad muziejaus tikslas yra išlaikyti visuomenės sąmoningumą apie žemės drebėjimą ir pagerbti tuos, kurie žuvo 1999 m. rugpjūčio 17 d. žemės drebėjimą. Tai yra atminimo vieta, todėl būkite ramūs ir nekalbėkite garsiai, bei apžiūrėkite ekspoziciją ramiai. Viduje pirmiausia apsilankykite fotografijų parodoje. Pagal „KÜRE“, parodos erdvėse yra svarbių nuotraukų, atrinktų iš „Anadolu Ajansı“ archyve, kurios dokumentuoja 1999 m. žemės drebėjimo poveikį. „Vikipedijoje“ taip pat rašoma, kad muziejuje yra nuotraukų iš 1967 m. ir 1999 m. žemės drebėjimų, kuriose matyti situacija prieš ir po drebėjimo. Apžiūrėdami šias dvi istorijas kartu, suprasite, kad miestas du kartus buvo pažeistas to paties tektoninio lūžio zonoje. Toliau pereikite į skyrių, kuriame pateikiama informacija apie pastatų, sugriautų žemės drebėjimo metu, statybos technika ir statybinėmis medžiagomis; tai paverčia ekspoziciją iš atminimo vietos į informacinę. Populiariausia muziejaus dalis yra žemės drebėjimo simuliatorius. „KÜRE“ ir „Anadolu Ajansı“ pranešimuose teigiama, kad platforma atkartoja maždaug 45 sekundžių trukmės 7,4 dydžio žemės drebėjimo, įvykusio 1999 m. rugpjūčio 17 d. 03:02 val., poveikį. Dalyvavimas simuli

Pasiekus Sakarya muziejų, pirmiausia atkreipkite dėmesį į pastato išorę ir jo vietą. Pagal muziejų svetainę, muziejus yra Semerciler rajone, Milli Egemenlik gatvėje, priešais geležinkelio stotį, todėl jį lengva pasiekti ir iš miesto traukinių. Muziejų valdo Kultūros ir turizmo ministerija, įėjimas yra nemokamas, o muziejus nedirba pirmadieniais. Naujausią informaciją apie darbo valandas rasite muziejaus svetainėje. Pastatas tarsi tęsia Deprem Kültüro muziejuje matytą istoriją. Ministro kabineto duomenimis, gyvenamasis namas buvo pastatytas 1910–1915 metais, o jo savininkas buvo pulkininkas Baha Bey, tuometinio karinės skyriaus vadovas. Namas buvo labai pažeistas 1967 metais įvykusiam žemės drebėjimui, po to jis buvo pripažintas civilinės architektūros pavyzdžiu. Ministerija nacionalizavo pastatą ir, išlaikydama originalią išorę, viduje atliko rekonstrukciją, naudojant betonines konstrukcijas. Muziejus buvo atidarytas 1993 m. birželio 21 d. Po 1999 m. žemės drebėjimo, pažeidus vitrinas ir eksponatus, muziejus buvo laikinai uždarytas, o vėl atsidarė 2003 m. birželio 28 d. Taigi, du žemės drebėjimai, kurių nuotraukas matėte anksčiau, taip pat paliko savo pėdsaką šio pastato istorijoje. Dar vienas svarbus faktas apie šį namą: šaltiniai teigia, kad 1922 m. birželį čia nakvojo Mustafa Kemal Atatürk ir susitiko su savo motina Zübeyde Hanım. Jūsų ekskursiją pradėkite nuo sodo, nes jis yra atviros erdvės ekspozicija. Pagal provincijos kultūros ir turizmo departamento informacija, čia eksponuojami Romos ir Bizantijos laikų architektūros fragmentai, kapinės akmenys, altoriai, įrašytos akmens plokštės, keramikos indai, molinis maisto konteineris ir kolonos pagrindai. Šiek tiek sustokite prie įrašytų akmens plokščių; jūs žiūrite į dalį pasaulio, kuris yra tos pačios epochos kaip ir rytromos tiltas, kurį pamatysite vėliau. Tada įeikite į pastatą ir pakilkite į pirmo aukšto ekspozicijų salę. Ministerijos duomenimis, salės plotas yra apie 85 kvadratiniai metrai, todėl turėsite laiko atidžiai apžiūrėti eksponatus. Arheologinėse vitrinose yra plokščios rankinės sekos, keramikos indai, kvapų ir ašarų buteliai, metalo ir stiklo dirbiniai. Savivaldybės brošiūra nurodo, kad taip pat eksponuojami monetos iš Graikijos, helenizmo, Romos ir v

Šiandienos paskutinė stotelė – Justiniano tiltas, kurį žmonės vadina „Penkių tiltų“ tiltu. Savivaldybės brošiūra teigia, kad tiltas šiandien yra Serdivano rajono teritorijoje; Kultūros portalas nurodo, kad jis yra aštuoni kilometrai nuo miesto centro, o „Wikipedia“ – apie penki kilometrai. Kai atvyksite, pirmiausia pažiūrėkite, ant ko iš tikrųjų stovi tiltas. Pagal provincijos kultūros ir turizmo valdybos duomenimis, tiltas yra per Čark derės upelį, kuris išleidžia Sapancos ežero vandenis į Sakarijos upę (seniau vadintas Melas upeliu). Tačiau pagal „Wikipedia“, statant tiltą, jis buvo per Sakarijos upę, o upės vaga laikui bėgant paslinko apie tris kilometrus į rytus. Taigi, upės poslinkio istorija, prasidėjusi Poyrazlar ežere, čia baigiasi: didelio tilto po kuriuo šiandien teka mažas upelis. Tiltas buvo pastatytas Rytų Romos imperatoriaus Justiniano I laikais, tačiau šaltiniai skiriasi dėl datos ir matmenų. Valdyba ir Kultūros portalas nurodo, kad tiltas buvo pastatytas 558–560 metais, jo ilgis yra 365 metrai, plotis – 9,85 metro, ir jame yra 12 arkų. „Wikipedia“, remdamasi šiuolaikiniais šaltiniais, teigia, kad statybos prasidėjo 559 metų rudenį ir baigtos 562 metais, o tiltas kartu su atramomis prie abiejų galų yra 429 metrai ilgio. Atkreipkite dėmesį į šį skirtumą ir pažiūrėkite tiltą iš arčiau; bet kurį skaičių pasirinksite, jūs žiūrite į vieną iš didingiausių pastatų, likusių iš tos epochos Anatolijoje. Pagal „Wikipedia“, tiltas buvo strateginio kelio, jungiančio Konstantinopolį su imperijos rytinėmis provincijomis, punktas, ir Prokopijus rašė, kad jis pastatytas vietoj plūduriuojančio tilto, kuris dažnai atsilaisdavo nuo srovės. „Wikipedia“ teigia, kad tiltas yra pagamintas iš kalkakmenio; priartėję prie arčių, galėsite pamatyti akmenų apdirbimą. Atidžiai apžiūrėkite arčių atramas. „Wikipedia“ rašo, kad atramos, atsuktos į srovės pusėje, yra aštresnės, o priešingoje pusėje – apvalesnės, o ši savybė išskiria tiltą iš daugumos žinomų Romos tiltų. Toliau einkite į rytinę pusę ir ieškokite apskritos konstrukcijos. Valdyba nurodo, kad tiltas rytinėje pusėje turi apskritos konstrukcijos ir skersinių konstrukcijų likučius, o vakarinėje pusėje – triufalio pėdsakų; pagal „Wikipedia“, vakarinis triufalis išliko iki 19- Maršrutas čia baigiasi, ir norint grįžti į miesto centrą, vėl reikės naudotis transporto priemonėmis arba viešuoju transportu. Šaltiniai: Sakarya regiono kultūros ir turizmo departamentas, Istorinis Justiniano tiltas; Kultūros portalas, Justiniano tiltas; Vikipedija, Justiniano tiltas.