Diena Afyonkarahisare: nuo Kara Kaya kalno iki Kocatepe.

Pradėkite nuo naujojo muziejaus pastato, esančio Izmiro kelio vakarinėje miesto pusėje. Provincijos kultūros ir turizmo departamentas nurodo muziejaus adresą: Dörtyol gatvė, Turgut Özal prospektas. Pasiekti jį galima automobiliu arba miesto autobusais iš miesto centro. Muziejus nepramžus pirmadieniais, kitomis dienomis darbo valandas patikrinkite oficialioje svetainėje. Šios įstaigos istorija yra senesnė už paties pastato. Atvykus, įsiminkite tai. Respublikos pradžioje "Asar-ı Atika Muhipleri Cemiyeti" draugija surinktus eksponatus 1931 metais perkėlė į oficialų muziejaus sandėlį, o 1933 metais – į muziejaus valdybą. Kolekcija iki 1970 metų buvo eksponuojama "Taş Medrese" pastate, o nuo 1971 metų – antrajame pastate. 2023 metais kolekcija buvo perkelta į dabartinį pastatą. Ekspozicija, išdėstyta penkiuose aukštuose, seka chronologinę eigą, todėl geriausia pradėti apžiūrą iš apačios ir judėti į viršų. Pirmuose aukštuose apžiūrėkite neolito ir bronzos amžių keraminius indus. Vienas iš Kultūros portalo išskirtinių eksponatų yra ankstyvojo bronzos amžiaus raudonai dažytas indas, dekoruotas figūrėlės galvutės forma, kuris laikomas retu ceremoniniu indu. Čia pat yra senojo bronzos amžiaus ir hetitų radiniai, rastų Sandıklı miesto Kusura kalne britų archeologės Winifred Lamb kasiniais 1935-1937 metais. Vėlesniuose aukštuose stebėkite hetitų, frigų, lydijų ir persų laikotarpius; čia galite susipažinti su kalnų uolienos pirmųjų savininkų istoriją, kurią vėliau pamatysite. Muziejaus populiariausias skyrius yra medinė kapo kamera, atgabenta iš Dinar miesto Tatarlı kapavietėje. Dalį sijų, dekoruotų figūrėlėmis, 1969 metais buvo išgabenta į užsienį per neteisėtus kasinimus, o 2004 metais grąžinta į Turkiją ir atrestauruota. Ši kamera, atspindinti frigų ir persų kultūrų pėdsakus, buvo sujungta 2023 metais ir pradėta eksponuoti atskiroje zonoje naujame pastate. Romos aukšte ieškokite skulptūrų grupės, rastos 1964 metais Çavdarlı kaimo Kovalık teritorijoje, vykstant kelių statyboms. Ši grupė susideda iš 71 eksponato, datuojamo II amžiaus pabaiga po Kristaus. Kultūros portalas teigia, kad tai yra unikalus pavyzdys pasaulyje. Taip pat apžiūrėkite lazdą, pagamintą iš baltos marmuro, išgaut Šaltinis: Kultūros portalas, Afyonkarahisaro muziejus.

Pilies prieiga – tai kelias, einantis iš miesto centro senųjų Afyonkarahisaro namų tarpu. Afyonkarahisaro savivaldybė teigia, kad kelias yra trumpas ir pažymėtas kelio ženklais. Prieš pradėdami kopimą, sustokite prie uolos ir pažvelkite aukštyn. Pagal „Kültür Portalı“, tai yra 226 metrų aukščio natūrali uolienų masė, susiformavusi dėl vulkaninės veiklos, o miesto pavadinimas kilo nuo jos tamsios spalvos. Pagal „TDV İslam Ansiklopedisi“, miestas buvo įkurtas šalia šios stačios kalvos, maždaug 1010 metrų aukštyje. Kopimo laiptai buvo atnaujinti, tačiau jie ilgi ir stačios pakopos; neskubinkite, ilsėkiteis tarpiniuose lygumose. Vasaros mėnesiais venkite kopimo karščiausiu paros metu ir būtinai turėkite su savimi vandenį. Kopdami pagalvokite, kiek skirtingų pavadinimų turėjo ši uola. Hetų imperatoriaus II Muršilio ekspedicijos metu, maždaug 1350 m. prieš Kristų, tai buvo tvirtovė pavadinimu Hapanuva, tai yra „Aukštasis kalnas“. Romos ir Bizantijos laikais uola buvo suapstatyta sienomis ir tapo pilies kompleksu, o pagal „Vikipediją“ ji buvo vadinama Akroenos. Pasiekę viršūnę, lėtai apžiūrėkite lygumą ir ieškokite cisternų. Šaltiniai teigia, kad viršuje yra keturios didelės cisternos, taip pat rasta Frygijos kultūros palikimas. Šie Frygijos palikimai yra puiki pradžia tiems, kurie kitą dieną planuoja aplankyti Ihsaniyeje esančius uolų paminklus. Pilies sienos buvo atnaujintos 1235 metais sultono Alaedino Keykubato laikais pilies architekto Mimar Bedrettin Gevhertaš nurodymu; prie pilies buvo pastatyta nedidelė mečetė ir rūmai. Pagal Evliya Čelebio aprašymu, ši Selčukų mečetė buvo išlikusi pilies teritorijoje ir jo laikais. 1573 metais, sultono II Selimo įsakymu, Mahmut Bey atnaujino pilies bokštus, cisternas ir bokštus. Osmanų laikais pilis išliko svarbi kaip vieta, kur saugomi valstybės ir žmonių turtas, taip pat kaip kalėjimas, tačiau po „Tanzimat“ reformų šis jos reikšmė sumažėjo. Dabar pasivaikščiokite palei kraštą ir apžiūrėkite miestą iš visų pusių, nes pagrindinė pilies dovana – tai vaizdas. Pagal „TDV“, gyvenimas pilies teritorijoje vyko iki 12 amžiaus viduryje, o 13 amžiuje išsiplėtė į pilies išorę ir pietvakarinę pusę. 15 ir 16 amžiais prie pilies pietuose ir rytuose buvo įkurtos naujos

Pergalės muziejus yra miesto centre, priešingoje Anıtpark parko pusėje, Milli Birlik gatvėje, šalia Valdžios rūmų. Prieš įeidami į pastatą, pažvelkite į jo fasadą iš gatvės – pats pastatas yra istorijos dokumentas. Pastatą 1913–1914 metais pastatė tuometinis meras Esbabzade Hüseyin Tevfik Efendi kaip savivaldybės administracijos pastatą, kartu su Valdžios rūmais. Šaltiniai teigia, kad statybą atliko armėnų meistrai. Tai dviejų aukštų mūrinis pastatas, kuriame yra trys įėjimai – po vieną į kiekvienos pusės (rytų, vakų ir pietų) ir dar vienas į pietus. Atkreipkite dėmesį, kad apatinio aukšto langai yra žemi, o viršutinio – su išlenktomis viršūnėmis. Langų kraštus ir kampus dengia išpuošti akmenys, kurie suteikia fasadui paprastą, bet solidų vaizdą. Po miesto išlaisvinimo 1922 m. rugpjūčio 27 d., šis savivaldybės pastatas buvo naudojamas kaip Vakarų fronto štabas. Čia dirbo Aukščiausiasis vadas Mustafa Kemal Paša, Vakarų fronto vadas İsmet Paša, Generalinio štabo viršininkas Fevzi Paša ir Vakarų fronto operacijų skyriaus vadovas Tevfik Bıyıklıoğlu. Būtent šiose patalpose buvo planuojama Didžioji vadų mūšio operacija. 1935 metais, kai buvo pastatytas naujas savivaldybės pastatas, šis pastatas buvo apleistas ir ilgus metus naudotas įvairiems tikslams. 1985 metais jis buvo perduotas Aukščiausiojo vadų istorinio nacionalinio parko valdymui ir tapo Pergalės muziejumi. Viduje pirmiausia skirkite laiko nuotraukoms, topografiniams žemėlapiams ir informacinėms plokštėms. Vitrinose galite pamatyti karuose naudotus ginklus, barikadas ir netgi konservų dėžes – būtent tokie kasdieniai objektai geriausiai atskleidžia fronto gyvenimą. Kultūros portale nurodoma, kad muziejuje yra 213 eksponatų. Iš jų – sidabrinės žirklės, pagamintos specialiai Pergalės paminklo atidarymui. Ieškokite jų. Komandantų kambariai buvo atnaujinti ir atidaryti lankytojams 1995 metais. Sustokite prie durų ir pažvelkite į kambarių interjerą. Šaltiniai skiriasi dėl kambarių skaičiaus: Kultūros portale nurodoma aštuoni kambariai antrajame aukšte, o Provincijos kultūros ir turizmo departamentas – devyni. Pažvelkite patys, apžiūrėdami muziejų. Išėję iš muziejaus, perkelkite save į priešingoje pusėje esantį Anıtpark parką.

Kocatepe, pagal Afyonkarahisaro savivaldybės duomenimis, yra apie 22 kilometrus nuo miesto centro, Didžiosios Kaleciko savivaldybės teritorijoje. Kultūros ir turizmo valdyba jį apibūdina kaip kalvą, į kurią reikia nuvažiuoti maždaug 8 kilometrus nuo miestelio. Kelias yra asfaltuotas, tačiau valdyba nurodo, kad žiemą jis gali būti uždarytas dėl didelių sniegų. Jei planuojate vykti žiemą, iš anksto patikrinkite kelio būklę. Pasiekę kalvą, nepradėkite iš karto bėgti prie paminklo, pirmiausia pažvelkite į aplinką. Ši 1874 metrų aukštyje esanti kalva, kaip teigia valdyba, dominuoja virš Afyonkarahisaro ir Sinanpašos lygumų. Geriausias būdas suprasti, kodėl vadai pasirinko būtent šią vietą, yra pasižvalgyti po apylinkes. 1922 m. rugpjūčio 25 d. vakare Mustafa Kemal Paša ir jo draugai atvyko į Kocatepe, o didžioji ofensyva prasidėjo rugpjūčio 26 d. ryte, iš čia. Ofensyvos pirmasis etapas buvo vadovaujamas iš čia įrengtoje būstinėje ir šiandien vis dar išlikusioje bunkeryje. 1922 m. rugpjūčio 27 d. po pietų vyriausiasis vadas išvyko iš Kocatepe, tą pačią dieną miestas buvo išlaisvintas. Eikite prie bunkerio ir pažvelkite į priešais esančią teritoriją; iš čia galėsite pajusti vadovaujamos fronto linijos plotį. Tada nueikite prie 1953 m. pastatyto paminklo. Nacionalinės gynybos ministerija pastatė šį paminklą iš akmens, o jo viršuje yra iš akmens pagamintas užrašas su gėlėmis. Paartikite prie jo ir išstudijuokite reljefus. Šiuo metu labiausiai akį patraukiantis objektas kalvoje yra 1993 m. Kultūros ministerijos įrengtoje aplinkoje esantis Atatürko paminklas. Iš bronzos pagamintas skulptūros svoris yra apie 4 tonas, o kartu su pamatų yra 7,5 metro aukščio. Apkeliaukite aplink paminklą; pastebėsite, kad skulptūros ir bunkerio kryptys nukreiptos į tą pačią lygumą. Savivaldybė primena, kad po keturių dienų, rugpjūčio 30 d., Dumlupinaro mūšyje buvo pasiekta galutinė pergalė. Kocatepe yra Bažininko istorinio nacionalinio parko, paskelbto 1981 m. rugpjūčio 31 d., Kocatepe dalies centras; didžioji parko dalis yra Dumlupinaro pusėje. Kiekvienais metais, nuo rugpjūčio 26 iki 30 dienų, pergalės savaitės