Afyonkarahisar Kalesi

Afyonkarahisar pilies, įsikūrusio ant juodos uolos viršūnėje, iš kurio atsiveria miesto panorama, yra svarbus miesto simbolis. Šis uolos masyvas, susidarantis po ugninisios veiklos, iškilęs apie 226 metrus virš aplinkinių lobių. Kultūros portale pilies aprašoma kaip natūrali uola, iškilusi tarp senų Afyonkarahisaro namų. Tamsi uolos spalva ir ant jos esanti pilies tvirtovė yra Karahisar pavadinimo kilmės šaltinis. Pilies istorija siekia Hititų laikų. Pasak provincijos kultūros ir turizmo departamento, maždaug 1350 m. pr. Kr. Hititų karalius II. Muršilis, vykdamas į ekspediciją į Arzavą, šią vietovę naudojo kaip gynybos postą, kuriai buvo suteiktas pavadinimas Hapanuva, kuris, kaip teigiama, reiškia "aukštą kalvą". Šaltiniai teigia, kad šioje vietoje buvo rasti Frigų, gyvenusių Anatolijoje nuo 1200 iki 700 m. pr. Kr., kultūros palikimai, taip pat uolose išraižytos vietovės ir keturi dideli požeminiai rezervuarai. Romos ir Bizantijos laikais ant uolos buvo pastatytos sienos, o kalva įgijo šiuolaikinę pilies išvaizdą. Bizantijos laikais ši vieta buvo žinoma kaip Akroinon. "TDV Islamo enciklopedijoje" teigiama, kad manoma, kad Akroinon pilis buvo būtent ši uola. Pagal anglų kalbos "Vikipedijos" duomenimis, 740 m. šalia pilies vyko didelis mūšis tarp Bizantijos armijos ir Emevių pajėgų. Pasak liaudies pasakojimų, šiame mūšyje žuvo garsus veikėjas Seyyid Battal Gazi. Iš netoliese esančio Altıgöz tilto įrašų sužinoma, kad miestas 13-ojo amžiaus pradžioje atiteko turkams. Selčukų laikais pilis tapo svarbi vieta, kur saugomi valstybės lobiai. Sultono I. Alaeddin Keykubado laikais pilies inžinierius Mimar Bedrettin Gevhertaş 1235 m. atnaujino pilies sienas. Tuo pačiu laikotarpiu pilies viduje buvo pastatytas nedidelis mečetė ir rūmai. "Turkų kalbos "Vikipedijoje" rašoma, kad piliai taip pat buvo vadinami "Hisar-ı Devlet", nes ten buvo saugomi lobiai. Selčukų ministro Sahip Ata Fahreddin Ali vardas paskatino miestui suteikti pavadinimą Karahisar-ı Sahip. Osmanų laikais 1573 m. sultono II. Selimo įsakymu buvo atnaujinti Mahmut Bey bokštai, požeminiai rezervuarai ir bokštas. 17-ojo amžiuje Evliya Čelebi rašė, kad pilyje buvo apie Vasaroje, pietų metu, uolos viršuje nėra šešėlio; geriausia lankytis ryte arba vakare, nes tada būna vėsiau ir šviesa geresnė. Einant pro senų sienų liekanų labirinte, pažiūrėkite į uoloje iškaltus vandens rezervuarus ir senų pastatų pamatų likučius. Iš viršūnės atsiveria vaizdas į lygumose išsidėstę miestą, kupolus ir minaretus, taip pat į tolį besidriekiančius kalnus, kurie yra Frigijos aukštumose. Viršūnėje gali būti stiprus vėjas, todėl, jei einate su vaikais, laikykis nuo kraštų, kur nėra apsauginių barjerų. Norėdami gauti naujausią informaciją apie lankymo sąlygas ir galimus remontų laikotarpius, susisiekite su vietos kultūros ir turizmo departamentu arba savivaldybe. Nusileidus, pasivaikščiokite senaisiais gatvelėmis prie pilies papėdėje – tai geriausias būdas pažinti pilį kartu su miestu. Per trumpą pasivaikščiojimą galima pasiekti Pergalės muziejų ir memorialinį parką.