Didžioji Čekmece – Silivri: Marmaro jūros vakarinis krantas.

Pradėkite nuo ežero pietrytinio pakraščio, artimiausios jūros vietos; tai vieta, į kurią galima pasiekti pėsčiomis iš Didžekmezės centro, kur ežeras susitinka su Marmara jūros vandeniu. Pirmiausia pažvelkite į vandenį ir į tai, kokios jis formos. Pagal „Vikipediją“, tai yra jūros įlanka. Karasu upės, tekėjusios iš Čatalcos regiono į pietus, žemutinėje slėnio dalyje susidarė didelė įlanka, o įlankos anga vėliau buvo uždaryta akmenimis, smėliu ir moliumi. Todėl prieš jūsų akimis esantis vanduo kadaise buvo pati jūros vanduo. Istorinis tiltas pereina per tą vietą, kur ežeras jungiasi su jūros vandeniu; nes tiltas buvo ankstesniojo maršruto dalis, kol kas jį apžiūrėkite iš tolo. Pažvelkite ir į pavadinimo kilmę: „Vikipedija“ teigia, kad ežero pavadinimas kilo iš didelių laivų, vadinamų „çekmece“, kuriais prieš statant tiltą būdavo plaukta per ežerą. Rajono istorijos dokumentai taip pat teigia, kad iki tilto statybos per ežerą būdavo plaukta būtent tokiais laivais. Dabar pažiūrėkite į ežero pakrantę, kurį atskiria nuo jūros. 1983–1988 metais Turkijos valstybės įmonė „Devlet Su İşleri“ (DSİ) pastatė žemės pylimu pastatytą užtvanką, kuri atskiria ežerą nuo jūros. Pagal „İSKİ“ (Istanbul Water and Sewerage Administration) duomenimis, užtvanka pradėjo veikti 1989 metais ir kasmet tiekia į Stambulą apie šimtą milijonų kubinių metrų vandens. Tame pačiame šaltinyje nurodoma, kad baseino plotas siekia 620 kvadratinių kilometrų, o vanduo yra valomas „Büyükçekmece“ geriamojo vandens valymo įmonėje, o tada tiekiamas į miestą. Taigi, ryte, kai pažvelgiate į tą vandenį, tai yra dalis vandens, kuris patenka į daugelio namų Stambule čiaupus. Atkreipkite dėmesį į siaurą ruožą tarp užtvankos ir jūros; „Vikipedijoje“ rašoma, kad ten yra šiek tiek sūrus vanduo, vandens telkiniai ir nendrynai. Nendrynų pakrantės yra labiausiai judrios pavasarį, kai paukščiai peri, todėl, jei turite binoklį, būtinai jį pasiimkite. Pagal „BirdLife International“ duomenimis, 1989 metais ežero aplinka buvo paskelbta svarbia paukščių buveine. Tame pačiame šaltinyje nurodoma, kad ežero plotas yra apie 28 kvadratiniai kilometrai, jo ilgis – septyni kilometrai, o plotis – du kilometrai. Ministro kabineto dokumente

Priartėkite prie kervansarajo šiaurinę pusę, nes tai yra vienintelė įėjimo vieta, o įėjimas yra su apvaliu arkos stiliumi. Pirmiausia pažvelkite į jo ilgą korpusą iš išorės: "Türkiye Diyanet Vakfı" (TDV) Islamo enciklopedijoje esančiame "Semavi Eyice" straipsnyje, šis pastatas aprašomas kaip stačiakampio plano karavanaserajus, 41 metras ilgio ir 18,5 metro pločio. Tačiau rajono administracijos puslapyje nurodomas 48 metrų ilgis. Kadangi šaltiniai skirtingai nurodo matmenis, geriausia patys apžiūrėję įvertinti, kiek iš tikrųjų yra ilgas pastatas. Atidžiai apžiūrėkite sienas: tarp akmenų eilutėse yra mūriniai elementai. Pažvelkite į stogą: pastatas yra dengtas dvišlaičiu stogu. Pavadinimas "Kurşunlu Han" kilo nuo to, kad anksčiau stogas buvo dengtas vario plokštėmis; pagal TDV, šiandien jis padengtas tradiciniais keraminiais čerpėmis. Atsakymas į klausimą, kas pastatė šį pastatą, yra pateikiamas atsargiai. Rajono administracijos puslapyje teigiama, kad 1566 metais jį pastatė sultonas Suleimas, pavedęs darbą architektui Sinanui. Tačiau TDV nurodo, kad tikslios datos nežinoma, tačiau Sinano darbų sąraše yra šio pastato pavadinimas, todėl tikėtina, kad jis buvo pastatytas Sinano laikais. Pagal tą patį straipsnį, sultono Suleimo paskutiniųjų metų laikotarpiu buvo pradėta statyti tiltas, o prie tilto buvo pastatytas fontanas. Karavanaserajus taip pat datuojamas tuo pačiu laikotarpiu. Dabar apsukite į pietinę pusę, nes pastatas gauna šviesą tik iš šios pusės. Žemiausioje eilėje yra aštuoni ventiliavimo angos, o aukščiau – aštuonios langai; langai išdėstyti eilutėmis, kuriose yra tiek apvalūs, tiek smaudžiai išlenkti arkos. Viršuje, trikampio formos fasade, viduryje yra smaudžiai išlenktas langas, o šalia – du apvalūs langai. Šoniniai fasadai yra be langų. Įėjimo fasade, iš likusių fragmentų, matyti, kad po abiejų durų pusėse buvo kambariai; pagal TDV, kairėje esantis kambarys yra beveik visiškai sunaikintas, o dešinysis – geresnės būklės. Straipsnyje rašoma, kad šie kambariai galėjo būti karavanaserajaus savininko namai arba kambariai, skirti aukšto rango kariškiams. Jei durys atidarytos, įeikite ir pažvelkite į vidurinę atramų eilę; iš tikrųjų medinės, šios atramos vėlesnio remonto metu buvo pakeistos į betonines.

Muzejas įsikūręs Mimarsinan rajone, Čarşı gatvėje. Jį lengva atpažinti iš akmeninės fasado. Prieš įeidami, pažvelkite į pastatą – pats pastatas yra istorijos dalis. Pagal muziejo oficialų tinklalapį, pastatas yra senas akmeninis pastatas, kuriame vyko gyventojų mainų procesai. Tame pačiame puslapyje rašoma, kad prieš 1923 m. gyventojų mainų, Didžekmece buvo vieta, kur kartu gyveno graikai ir turkai, o išvykusių gyventojų vietoje apsigyveno turkai. Pagal „Vikipediją“, savivaldybė atrestauravo šį pastatą, o muziejus buvo atidarytas 2011 m. liepą. Oficialiame tinklalapyje rašoma, kad muziejaus plotas yra 210 kvadratinių metrų, o jame yra du atskiri pastatai. Pagal anglų kalbos „Vikipediją“, pirmame aukšte eksponuojami pasaulio kostiumai, o antrame – Turkijos kostiumai. Jūsų ekskursiją rekomenduojama pradėti nuo pirmo aukšto. Žinant, iš kur kilo kolekcija, keičiasi ir jūsų įspūdžiai. Kostiumai ir aksesuarai yra dovanos, kurias užsienio tautų šokių kolektyvai padovanojo savivaldybei dalyvaujant kasmet vykstančiame Tarptautiniame kultūros ir meno festivalyje Didžekmece. Pagal anglų kalbos „Vikipediją“, festivalis vyksta nuo 2000 m., o nuo 2003 m. yra Tarptautinės folklorinių festivalių ir tautinio meno organizacijų (CIOFF) narė. Pagal vieną naujienų šaltinį, festivalis keturis kartus laimėjo šios organizacijos geriausio festivalio apdovanojimą. Apžiūrėdami eksponatus, atkreipkite dėmesį į šalių pavadinimus; pagal anglų kalbos „Vikipediją“, kolekcijoje yra kostiumai iš 44 šalys. Tame pačiame šaltinyje minimos Ispanija, Uzbekija, Malaizija, Tailandas, Meksika, Lenkija, Venesuela, Etiopija, Argentina, Gruzija ir Indonezija. Atidžiai apžiūrėkite audinius ir ornamentus; oficialiame tinklalapyje pabrėžiama, kad ekspozicijos gyvybė slypi būtent tame. Nepamirškite kolekcijos, kurioje yra tradicinių kostiumų nuotraukų; jose galėsite pamatyti, kaip kostiumai buvo dėvimi. Pagal „Vikipediją“, seniausias eksponatas muziejuje yra daugiau nei šimtą metų senumo vestuvinis suknelis. Tame pačiame šaltinyje rašoma, kad eksponatų skaičius viršija du tūkstančius, o dalis jų periodiškai keičiama, todėl kitą kartą galite pamatyti kitus kostiumus. Pakilę į antrą aukštą, galėsite apžiūrėti tradicinius Šaltiniai: Pasaulio kostiumų muziejaus oficiali svetainė; „Vikipedija“, Pasaulio kostiumų muziejus; „Milliyet“, Didžbekmece kostiumų muziejus.

„IETT“ 300 maršrutas nuves jus į Silivri centro miestą. „Kalepark“ yra senovinės pilies teritorijoje, esančioje miesto rytuose, prie jūros. Pagal savivaldybės pateikiamai informacijai, Silivri buvo įkurtas ant stačios kalvos, iš kurios atsiveria vaizdas į Marmaro jūrą. Ši kalva laikui bėgant buvo supausta gynybinių sienų. Tame pačiame tekste teigiama, kad miestas yra ant uolos, kurios aukštis vietomis siekia 56 metrus, o tris puses apsaugo sienos, o ketvirtąją – neįveikiama įgriuva. „Vikipedija“ rašo, kad parkas yra ant 47 metrų aukštyje esančioje uoloje. Skirtumas matmenyse gali būti dėl to, kad matavimai buvo atlikti skirtingose vietose. Prieš įeinant į parką, pažvelkite į sieną, esančią prie vartų, nes čia geriausiai galima išnagrinėti pilies istoriją. Pagal „Vikipediją“, pilies istorija siekia III amžių po Kristaus, tačiau dauguma išlikusių fragmentų yra iš IX ir XII amžių. Pagal savivaldybės informacijai, Bizantijos imperatorius Arkadijus pastatė pilį, norėdamas pagerbti savo žmoną Eudoksiją, ir pavadino miestą Eudoksijapolis. Anglų kalbos „Vikipedijoje“ tai taip pat patvirtinama. Turkų kalbos „Vikipedijoje“ rašoma, kad IX amžiuje imperatorius III Michaelis ant šios kalvos pastatė pilį, iš kurios šiandien likę fragmentai. Kadangi skirtingi šaltiniai pateikia informaciją apie skirtingus laikotarpius, galima manyti, kad sienos buvo atnaujintos kelis kartus. Pagal savivaldybės duomenims, 1509 metais, II Bayezido laikais, Silivri sienos taip pat buvo atrestauruotos. Silivri savivaldybė atnaujinus parką, jį atidarė 2020 m. rugpjūčio 30 d. Apsilankykite parko viduje esančiame muziejuje po atviru dangumi, kuriame eksponuojami apie 150 akmeninių artefaktų, rastų Silivryje ir apylinkėse, datuojamų Romos, Bizantijos ir Osmanų laikotarpių. Pagal vieną naujienų šaltinį, eksponatai buvo įrengti Stambulo archeologinių muziejų direktorato koordinavimo pagrindu, tarp jų yra ir sarkofagai. Pažvelkite į sarkofagų dangčius ir dekoracijas, o tada perskaitykite informacinius ženklus, esančius šalia kiekvieno eksponato. Palyginus akmenų fragmentus ir antrašas, galima suprasti, kaip miestas buvo atstatytas skirtingais amžiais. Viename iš naujienų pranešimų cituojami lankytojai teigia, kad anksčiau eksponatai buvo išdėstyti po atviru dangumi, o dabar jie yra į

Danamandıra gamtos parkas yra Silivri miesto šiaurės dalyje, netoli Danamandıra kaimo. Kai atsisakote pakrantės ir įžengiate į laukus, o vėliau į mišką, jaučiate, kad dienos antroji pusė prasideda. Pasiekti šią vietą viešuoju transportu yra sunku, todėl planuokite kelionę iki paskutinės stotelės. Pagal „Vikipediją“, parko įėjime mokamas mokestis automobiliams; patikslintą informaciją gausite iš parko administracijos. Žinoti parko statusą padeda suprasti jo paskirtį. Pagal „Vikipediją“, šis miškų plotas, kuriame yra ežerai, 2006 metais buvo įregistruotas kaip saugoma gamtos zona. Žemės ūkio ir miškų ministerijos sąraše nurodoma, kad šis plotas 2015 metų gruodžio 16 dieną buvo paskelbtas gamtos parku; sąraše parkas yra priskirtas 1-ajai regioninei direkcijai. Pagal „Vikipediją“, šioje vietoje, kurioje yra trys ežerai, kuriais apsupta nendrėmis, buvo įkurta poilsio zona, kuri tuo metu tapo gamtos parku. Parkas turi įdomą valdymo sistemą: gretimos Esenyurt miesto savivaldybė 2016 metais išsinuomojo šią teritoriją 49 metams, siekdama suteikti poilsio zoną gyventojams, gyvenantiems tankiai apgyvendintame rajone. Tuo pačiu šaltiniu nurodoma, kad atidarymas įvyko tą pačius metus, gegužės mėnesį. Parko administracijos puslapyje rašoma, kad parke yra takai su ežerų vaizdais, dviračių takai ir pikniko zonos. Po įėjimo einkite link pirmojo ežero ir stebėkite nendrėmis apimtą pakrantę. Lėtai vaikščiokite palei vandenį; nendrės yra vieta, kur slepiasi paukščiai, todėl, jei būsite tylūs, galėsite pastebėti daugiau judėjimo. Didžiąją dalį dviejų valandų praleiskite einant po takus, o poilsiui sustokite pavėsinėse miško vietose, pereinant iš vieno ežero prie kito. Pastebėkite skirtumą tarp jūros, kurią matėte ankstyvą rytą Didžekmece, ir mažaisiais ežerais šioje miške: vienas yra plati lagūna, paversta geriamojo vandens rezervuaru, o kiti – rami ežerėliai, esantys miško viduryje. Šis palyginimas parodo, kaip skirtingi yra pakrantės ir vidaus Trakijos kraštovaizdžiai. Parko administracijos puslapyje pabrėžiama, kad parkas išlaiko savo natūralų grožį ir yra įrengtas siekiant išsaugoti gamtą. Todėl nepalikite takų, neplokite augalų