Bursos vakarinis pakrantė: nuo muziejų iki Čekirdže kurorto.

Pradėkite nuo komplekso sodo, esančio II. Murado gatvės pusėje, ir pirmiausia nukelkite į pietvakarių kryptimi, link II. Murado mauzoliejaus. Pagal „Diyanet Teolojių enciklopedijos“ duomenimis, mauzoliejus pastatytas 1451 metais; Bursa valdyba jį apibūdina kaip paskutinį Osmanų sultoną, palaidotą Bursoje, būtent II. Muradą. Prieš pat pradėdami eiti prie vartų, pakelkite galvą, nes virš įėjimo esantis medinis karnizas, dekoruotas raižiniais, yra tikras meno kūrinys, kaip teigiama enciklopedijoje. Viduje yra du kvadratiniai pastatai, vienas įdėtas į kitą; išorinis yra 13,45 metro pločio, o vidinis – 6,90 metro, o tarp jų yra 3,25 metro pločio erdvė. Vidurinės dalies kupolas remiasi į keturias kolonas ir keturis atramas, o pačios kolonos ir atramos buvo perkeltos iš kitų pastatų. Šio kupolo vidurys buvo specialiai paliktas atviras, nes sultonas savo testamentuose pageidavo, kad saulė, mėnulis ir lietus tiesiogiai šviestų ant jo kapo. Jo palaikai buvo palaidoti tiesiogiai į žemę, o ne į sarkofagą, o Bursa valdyba tai interpretuoja kaip paprastumo pasirinkimą, atspindintį valdovą, kuris nemėgo prabangos. Šalia yra kita patalpa, kurioje, kartu su Šeichzade Alaedinu, ilsisi kiti šeimos nariai; šaltiniai pateikia šiek tiek skirtingus sąrašus, kas ten palaidotas. Išėję iš mauzoliejaus, pasižvalgykite po sodą tarsi skaitydami šeimos medį, nes šie pastatai, pastatyti nuo 1449 iki 1573 metų, pasakoja daugiau nei šimtmetį trukusios tos pačios šeimos istoriją. Seniausias iš jų yra 1449 metais pastatytas Huma Hatun mauzoliejus, o šis šešiakampis pastatas, skirtas Fatih Sultan Mehmeto motinai, pagal enciklopediją yra gana paprastas. Mauzoliejus, kuris šiandien yra žinomas Cem Sultano vardu, iš tikrųjų buvo pastatytas 1479 metais, skirtas Fatih Sultan Mehmeto vyresniajam sūnui Šeichzade Mustafai, mirusiam 1474 metais. Cem Sultanas mirė 1495 metais Italijoje, o jo palaikai 1499 metais buvo atgabenti į Bursą ir palaidoti šiame mauzoliejuje. Pažvelgus pro marmurinį karnizą, galima pamatyti sienas, dengiančius mėlynos ir turkio spalvos šešiakampius plytelių ornamentus, rėmuose esančius aukso intarlijus ir medines duris, dekoruotas kündekari technika. Tuos pačius kündekari ornamentus galima rasti ir Fatih Sultan Pasiklauskite, kurį iš mauzoliejų tą dieną galima aplankyti. Būkite tylūs apsilankydami pastatuose ir nepalieskite plytelių. Išėję iš sodo, pereikite į namą kitoje gatvės pusėje. Pagal "Kültür Portalı" informacijos, šis 17-ojo amžiaus statinys yra vienas iš seniausių pastovų Bursos mieste. Manoma, kad anksčiau šioje vietoje buvo sultono Murad II rezidencija, o pasak legendų, tai yra vieta, kur gimė sultonas Fatih Sultan Mehmed. Bursos regioninis skyrius teigia, kad namas buvo pastatytas 17-ojo amžiuje kaip vieno iš pašų rezidencija. 1946 metais nacionalizuotas namas buvo atidarytas kaip muziejus 1958 metais, uždarytas lankytojams 1992 metais, o vėl atidarytas 2005 metais. Viršutiniame aukšte esančiame pagrindiniame kambaryje pasižvalgykite į medinį spintą, dekoruotą gėlių raštais, medinį lubų dengimą su geometriniais raštais ir šešiakampę lubų konstrukciją. Jei norite pamatyti dar vieną pavyzdį Muradiye civilinės architektūros, pasivaikščiokite po Uzunyol gatvę, esančią į pietus nuo Kaplıca gatvės. Šis namas buvo pastatytas 1836 metais kaip valstybinis viešbutis, vėliau buvo naudojamas kaip Rusijos konsulatas, o 1988 metais jį įsigijo ir atnaujino menininkas Hüsnü Züber. Šis pastatas, kuris ilgus metus buvo atviras lankytojams kaip "Yaşayan Müze" (Gyvasis muziejus), pagal straipsnį, paskelbtą žurnale "DergiPark", buvo atnaujintas nuo 2015 metų, o 2021 metais atidarytas kaip jaunimo centras. Todėl, vietoj to, kad planuotumėte vidinę ekskursiją, pasižvalgykite į jo medinę fasadą ir gatvės atmosferą. Toliau, kad pasiektumėte "Kültürpark", nusileiskite į kalną, link Čekirge gatvės. Šaltiniai: TDV İslam Ansiklopedisi; Bursos regioninis skyrius; Kültür Portalı; Bursos savivaldybė; DergiPark; Vikipedija.

Išlipę iš autobuso Muradiye, įeikite į Kultūros parką, esantį Čekirdžės gatvėje. Pagal „Kültür Portalı“ informacijos portalą, parkas buvo atidarytas 1955 metais tuometinio savivaldybės mero Rešato Oyalio, ir tai buvo pirmasis didelis, tvarkingas žaliosios zonos plotas Bursoje. Parkas, apimantis apie 393 tūkstančius kvadratinių metrų, nuo 1999 metų oficialiai vadinamas Rešato Oyalio kultūros parku. Šioje stotelėje pagrindinis tikslas yra Burso archeologijos muziejus, todėl pirmiausia apsilankykite muziejuje, o parko apžiūrą palikite vėliau. Muziejus buvo įkurtas 1904 metais kaip Osmanų imperijos muziejaus padalinys, o „Müze Kartı“ puslapyje jis yra aprašomas kaip trečias seniausias muziejus Turkijoje. Kolekcija 1930 metais buvo perkelta į Yeşil Medrese, o 1972 metais – į dabartinį pastatą, kurį suprojektavo Mimar Ertemas Yücelis. Pagal „Kültür Portalı“ informacijos portalą, muziejuje yra apie 25 tūkstančiai eksponatų, iš kurių tik apie 2 tūkstančiai yra eksponuojami. Ekspozicija yra padalinta į keturias dalis, ir apžiūrint jas iš eilės, galima išsamiai susipažinti su Burso apylinkių istorija. Pirmoje salėje eksponuojami artefaktai nuo mioceno iki frigų laikotarpių; čia galite apžiūrėti rastus mamutų kaulus, rastus Paşalar fosilų vietoje, esančioje Mustafakemalpaşa ribose, ir moters skeletą, rastą Aktopraklık kalvos archeologinėse kasinėjose. Akmeninių dirbinių salėje išsiskiria bronzinė Apolono statula ir bronzinis Atėnos biustas, datuojami Romos laikotarpiu, tarp marmurinių statulų. Antrojoje salėje chronologine tvarka eksponuojami monetos, stikliniai dirbiniai, žibintai, metaliniai daiktai, antspaudai ir papuošalai, datuojami nuo arkaikinio laikotarpio iki Bizantijos. Viena iš muziejaus išskirtinių eksponatų yra helenistinė auksinė diademas, rastas Gemlike, dekoruota alyvuogių uogomis, ir bronzinė statula, vaizdujanti vaiką su šunimi, rastą Mudanya archeologinėse kasinėjose. Paskutinėje salėje eksponuojami artefaktai, rastų 1988 metais vykusiose išgelbėjimo kasinėjose Üç Pınar kurgane. Čia galima pamatyti tris kapo stelas, datuojamas persų valdymo laikotarpiu, ir rekonstruotus karo vežimėlio fragmentus, datuojamus VI amžiumi prieš Kristų. „Kültür Portalı“ taip pat pažymi, kad Graikų-Persų Jei ketinate toliau, išsukite į Çekirge gatvę ir važiuokite vakų, Čekirge link; Karagöz muziejus yra šioje pačioje gatvėje, maždaug 1,5 kilometro atstumu. Jei kelias jums pasirodo per ilgas, galite pasinaudoti autobusais arba mikroautobusais, važiuojančiais šia gatve, ir nuvažiuoti keletą stotelių. Šaltiniai: Kultūros portalas; Muziejų kortelė; Vikipedija.

Eikite Čekirge gatvėje, einant į vakarų pusę, mažą parką dešinėje, t. y. šiaurinėje gatvės pusėje, nes ten yra Karagöz ir Hacivat memorialas. Prieš apsilankydami muziejuje, apžiūrėkite memorialą. Pagal Kultūros portalą, dabartinis keramikos dizainas yra pagrįstas skulptorės Gönül Akıncı 1982 metais sukurtu darbu, kurį užsakė savivaldybė. Tame pačiame šaltinyje esančiame muziejaus puslapyje rašoma, kad 1950 metais ši vieta buvo paversta simboline užuola, o už jos buvo trys reprezentacinės kapinės. Pasak legendos, Karagöz ir Hacivat, kurie dirbo mečetės statybos metu Orhan Gazi laikais, buvo įšauta dėl to, kad savo sarkastiškais pokalbiais atitraukdavo darbininkus nuo darbo. Taip pat teigiama, kad vėliau gailėjosi sultonas, kuris pasikvietė Šeich Küšterį, kad šis nupieštų jų portretus ir parodytų juos užuolaidoje. Metin And, kuris rašė apie Karagöz straipsnį Turkijos Islamo enciklopedijoje, pabrėžė, kad šios legendos neturi jokių įrodymų. Todėl memorialą verta laikyti ne kapinėmis, o vietą, skirta pagerbti šešėlių teatrą. Muziejus yra tiesiai priešais memorialą, kitoje gatvės pusėje. Tai senas pastatas, kuris apie trisdešimt metų buvo naudojamas kaip transformatorinė, o po 3-ojo Tarptautinio Bursos Karagöz festivalio 1995 metais, jį savivaldybė pavertė kultūros centru. Pastatas buvo atidarytas 1997 metų birželį pavadinimu "Karagöz namai", o 2007 metais – paverstas muziejumi. Dvieiliais pastato bendras plotas yra 1008 kvadratiniai metrai, jame yra dvi galerijos, atlikimo salė, dirbtuvės ir specializuota biblioteka. Pirmojoje galerijoje galite pamatyti Karagöz teatro istoriją ir užuolaidos užkulisiuose naudojamus įrankius. Atidžiai apžiūrėdami paveikslus, galite sužinoti ir apie jų gamybos techniką: pagal enciklopediją, paveikslai iškiriami iš galvijų odos, apdorojami, kad taptų skaidrūs, ir dažomi natūraliais dažais. Taip pat pažvelkite į mažas angas paveikslų viršuje, nes atlikėjai naudojasi lazdelėmis, įstatytomis į šias angas, kad judintų paveikslus. Pagal enciklopediją, horizontalus strypas juda paveikslą viena kryptimi, o vertikalus – leidžia sukti jį į kairę ir į dešinę. Antrojoje galerijoje eksponuojami tradiciniai paveikslai, kurių pagrinde yra Metin And kolekcijos paveikslai, taip Dėl muziejaus darbo laiko ir parodų kalendoriaus, kurie gali keistis, rekomenduojama patikrinti Bursa miesto savivaldybės naujausias informacijas. Išėję iš muziejaus, eikite dar šiek tiek vakaraus kryptimi Čekirge gatve – senasis Čekirge kurortas jūsų laukia. Šaltinis: TDV Islamo enciklopedija; Kultūros portalas; Vikipedija.

Šis pastatas, esantis Çekirdžėje, vadinamas Senąja vonia ir yra Bursa regiono administracijos valdomas. Šiandien jis vis dar naudojamas kaip vonia, todėl įėję galite nusiprausti. Jei norite tik apžiūrėti, pasiteiraukite prie įėjimo, ar tai įmanoma. Administracijos duomenimis, vonia buvo pastatyta sultono I Murad laikotarpiu kaip dviejų aukštų vonia, tačiau nėra konkretaus statybos datos. Šaltiniai siūlo skirtingas datas – nuo 1371 iki 1385 metų. Pagal Hasan Yılmazyaşaro straipsnyje „DergiPark“ publikuotą informaciją, Osmanų kronikos ir archyviniai dokumentai šį pastatą sieja su sultono I Murad laikotarpiu. Kai kurie šaltiniai teigia, jog vonia buvo pastatyta ant Bizantijos laikų vonios liekanų. Tyrėjai diskutuja, ar pastato pagrinde yra Bizantijos pastatas, ar tai Turkijos architektų ir meistrų kūrinys. Yılmazyaşaras išsamiai aprašo šį nesutarimą. Pagal „Vikipedijos“ informaciją, sultono I Murad meistrai išsaugojo 5 ar 6 amžiaus pastato planą, atstatė sienas ir pridėjo kupolą. Įėjus, pirmiausia pasiekiate persirengimo zoną, kuri buvo pridėta sultono II Bayezid laikotarpiu. Pagal „Discover Islamic Art“ informaciją, ši zona buvo pastatyta 1511 metais, o „Vikipedija“ nurodo, kad šią datą patvirtinantis įrašas yra išlikęs. Persirengimo zonoje yra du kupolai ir du pusiau kupolai, o jos centre yra baseinas, apšviestas daugybe langų. Tas pats šaltinis taip pat pažymi, kad po persirengimo zonoje yra rūsys, kuris, kaip manoma, buvo skirtas lankytojų gyvūnams. Geriausiai žinoma pastato dalis yra erdvė po aštuonių kolonų laikomu kupolu. „Discover Islamic Art“ šią kolonų galeriją įtraukia į karštosios zonos dalį, o Bursa regiono administracijos tekstas aprašo aštuonių kolonų laikomą, apvalų kupolą, kuris yra karštojoje zonoje. Atidžiai pažvelkite į kolonų viršutines dalis, nes šaltiniai teigia, kad tai yra iš Bizantijos laikų atgabentos detalės. Karštojoje zonoje yra 7 metrų skersmens apvalus baseinas. Vanduo teka iš liūto galva pavidalo kanalo, esančio prie įėjimo, į mažą baseinėlį, o iš ten – į didesnį baseiną. Kampuose esančios pusapvalės nišos pakeitė klasikinėse Osmanų voniose kampuose esančias privačias patalpas. Yılmazyaşaras pažymi, kad šios nišų išdėstymo pavyzdžiai pirmą kartą buvo pastebėti Romos ir vėlyvojo Antikos laikų voniose. Istorikas von Prašome laikytis tylos, vaikščiokite atsargiai ir nufotografuokite tik save, nufotografuokite kitus tik su jų sutikimu. Senoviniai elementai, tokie kaip antrašos ir marmoriniai baseino krai, yra labai senoviniai, todėl neatsilenkite prie jų ir nedėkite ant jų daiktų. Po dienos pabaigos galite grįžti į miesto centrą autobusu arba mikroautobusu, kurie važiuoja Čekirge gatve. Šaltiniai: Bursa regiono valdyba; DergiPark; „Discover Islamic Art“; Vikipedija.