Karagöz Müzesi

Karagöz muziejus – pirmasis Turkijoje skirtas Karagöz šešėlių teatro kultūrai. Jį 2007 metais atidarė Bursos savivaldybė. Muziejus įsikūręs Čekirdže gatvėje, ties paminklu, kuris laikomas Karagöz ir Hacivat kapais. Dvejuose aukštuose pastate anksčiau, apie trisdešimt metų, buvo transformatorinė. Po 1995 metų Tarptautinio 3-ojo Bursos Karagöz festivalio, savivaldybė pradėjo darbą, kad šis apleistas pastatas būtų skirtas Karagöz menui. Su Tarptautinės lėlių ir šešėlių teatro asociacijos (UNIMA) Bursos skyriaus ir kolekcionieriaus Šinasi Çelikkol pagalbos, pastatas 1997 metų birželį buvo atidarytas kaip Karagöz namai – meno erdvė. Čia tris dienas per savaitę vykdavo Karagöz pasirodymai, o kurį laiką buvo eksponuojami iš Çelikkol kolekcijos Keles regiono tekstilės dirbiniai ir drabužiai. Nuo 1997 iki 2005 metų, Karagöz namai buvo viena iš pagrindinių vietų, kur vykdavo Tarptautinis Bursos lėlių ir šešėlių teatro festivalis. 2005 metais, pastato fasadą padengė iš keramikos pagaminti Karagöz teatro veikėjų relifai. 2006 metais pastatas buvo apleistas, 2007 metais atnaujintas, o Kultūros ir turizmo ministerija jį pripažino muziejumi. Kolekcijos pagrindą sudarė 72 veikėjai iš Metin And kolekcijos. Vėliau buvo pridėti ir kitų Karagöz menininkų, tokių kaip Tacettin Diker, Orhan Kurt, Mustafa Mutlu, Metin Özlen ir Osman Ezgi, kūriniai. Kas yra muziejuje? Pagal savivaldybės muziejaus svetainę, pastate yra trys galerijos, dirbtuvė vaikams (iki 5 vaikų), specializuota biblioteka ir 69 vietų teatro salė. Vienoje galerijoje yra informacinės plokštės, aprašančios šešėlių teatro istoriją, taip pat įrankiai ir medžiagos, naudojamos kuriant figūras. Čia taip pat eksponuojami Nevzat Çiftçi rankų darbo lėlių kūriniai kartu su medžiagomis, naudojamomis jų gamybai. Kitoje galerijoje yra Karagöz figūrų ir jų kūrėjų gyvenimo istorijų. Savivaldybė teigia, kad šioje galerijoje yra 119 figūrų. Centrinėje galerijoje eksponuojamos lėlės iš skirtingų šalių, o dalis jų buvo padovanotos menininkų, atvykusių į Bursos lėlių festivalį. Ekspozicijoje taip pat yra Karagöz ir Hacivat karikatūros, surinktos iš senų laikraščių, bei įvairios spausdintos medžiagos, susijusios su spektakliu. Teatro salėje, bendradarbiaujant su UNIMA, vyksta gyvi še Bursos mieste paplitęs pasakojimas teigia, kad Orhan Gazi laikais, statant mečetę, Hacivat dirbo kaip mūrininkas, o Karagöz – kaip kalvis. Jų tarpusavio pokalbiai, atitraukę darbininkus, uždelstė statybą, todėl abu buvo įkalinti. Vėliau, vienas žmogus, vardu Šeichas Küšteris, atvaizdavo juos ir statydavo spektaklius sultono akivaizdoje. Tačiau, kaip pabrėžiama, šie pasakojimai neturi didelės istorinės vertės, nes nėra jokių dokumentų ar įrodymų. Rašytinių šaltinių duomenimis, šešėlių teatras į Osmanų valstybę atkeliavo XVI amžiuje, per Egipto Memlukų menininkus. Memlukų istorikas Ibn Iyas rašo, kad 1517 metais, kai Yavuz Sultan Selimas užėmė Egiptą, vienas šešėlių teatro artistas surengė pasirodymą Nilo upėje esančiame Ravza rūmuose. Sultonas, patogintas pasirodymo, pakvietė artistą į Stambulą, ir, remiantis šaltiniais, kartu su juo į Stambulą atvyko apie 600 Egipto menininkų. Memlukų atvaizdai nebuvo vienspalviai ir nepermatomi; turkų menininkai XVII amžiuje, naudodami savo odos apdirbimo įgūdžių, padarė atvaizdus permatomus ir galinčius judėti iš sąsajų. Vardo "Karagöz" pirmą kartą paminėta būtent šiuo amžiumi. Atvaizdai pagaminti iš odos, dažniausiai iš galvijų odos, per įvairius procesus padaromi permatomi ir dažomi natūraliais dažais. Spektakliai vykdomi už baltos uždangos, apšviestos aliejinės lempos arba žvakės šviesa. Atvaizdai judinami horizontaliais strypeliais, o vertikalūs strypeliai, vadinami "fır döndü", naudojami, kad jie judėtų iš kairės į dešinę. Kiekvienas spektaklis susideda iš keturių atskirų dalių: įžangos, dialogo, epizodo ir pabaigos. Karagöz yra paprastas žmogus, kuris atvirai išreiškia savo mintis, dažnai bedarbis ir turintis problemų; Hacivat yra kultūringas stambulas, kuris stengiasi tarpininkauti ir rasti bendrą kalbą su visais. Taip pat ant scenos pasirodo įvairūs personažai, kalbantys savo regiono dialektais, pavyzdžiui, medkirėlis iš Kastamonu, virėjas iš Bolu arba gyventojas iš Kayseri, taip atspindint Osmanų visuomenės įvairovę. UNESCO 2009 metais įtraukė Karagöz į neapčiuojamo kultūros paveldo sąrašą. Anksčiau spektakliai dažnai rengiami Ramadano mėnesiais ir vestuvėmis, kavinėse ir lauke. Aps