Beyšehir ežero apylinkės: nuo Hititų šaltinio iki Selčukų rūmų.

Priartėję prie Eşrefoğlu mečeto, matysite jo pagrindinį fasadą, kuris iš miesto pagrindinės gatvės atsišakė 45 laipsnių kampu. „TDV Islamo enciklopedija“ rašo, kad šis atkarpa parodo, kaip pastatas buvo pastatytas šalia miesto pagrindinio kelio, o fasadas buvo pritaikytas prie kelio. Prieš įėję, pažvelkite į fasadą iš šiek tiek atstumo. Pagrindinis fasadas yra iš akmens, o kitos sienos – iš grubaus akmens. Virš vartų, kairėje pusėje, yra dekoratyviniai angelių dantukai. Vartų dekoras panašus į Gökmedrese ir Çifte Minareli Medrese mečečių vartų dekorą Sivas mieste. Taip pat pažvelkite į smailios arkos nišą prie minarėto pagrindo, nes ten esantis fontanas yra suformuotas iš senovinės sarkofago. Įėję, pirmiausia patenkate į tarpinę erdvę, išpuošta lazurito ir violetinės spalvos glazūruotomis plytelėmis. Antroji durys, vedančios į pagrindinę salę, yra dengtos glazūruotomis plytelėmis ir mozaikomis, o enciklopedija šį dizainą vadina unikaliu pavyzdžiu turkų glazūruotų plytelių mene. Laikykitės lankytojų elgesio normų: užsukite, kai nėra daug žmonių, išsivilkite batus ir būkite tylūs. Kai įėjote į salę, nepradėkite judėti iš karto, leiskite akims prisitaikyti prie tamsoje. Salę dengia plokščia medinė lubų konstrukcija, kurią remia aštuoniasdešimt aštuoni mediniai stulpai, išdėstyti šešiomis eilėmis. Stulpų viršūnės yra dekoruotos ornamentais, o konsolės ir sijos – piešiniais; dalis šių dažų laikui bėgant išbluko. Pagrindinėje erdvėje stulpai yra platesni ir aukštesni, o keturi stulpai centre yra atviri. „Kültür Portalı“ aprašo erdvę po stulpais: žiemą ant stogo susikaupęs sniegas buvo išmetamas į centrinį baseiną, o drėgmė neleisdavo stulpams įtrūkti. 1965 metais šią erdvę padengė stiklas, todėl ji prarado savo funkciją. Toliau, priekyje, yra mozaikinėmis plytelėmis išpuošta niša; ji yra 4,58 metro pločio ir 6,17 metro aukščio. Beyşehir savivaldybė teigia, kad ji yra didesnė už visas kitas glazūruotas nišas Konya regione. Pagrindinė spalva yra lazuritas, o enciklopedija pažymi, kad ornamentai po ornamentais labai panašūs į Karatay Medresės kupolo ornamentus. Šalia esantis minbaras, pagamintas iš riešutmedžio, yra pagamintas naudojant kündek

Iš mečetės einant prie ežero, pirmasis statinys, kurį pamatysite, yra akmeninis tiltas, pastatytas prie ežero ištekėjimo. Beyşehir savivaldybė rašo, kad tiltas buvo pastatytas kaip reguliavimo užtvanka 1908–1914 metais. Tiltas yra 40,70 metro ilgio ir 6,35 metro pločio, jis turi penkioliką arkų, remiamų keturiolika atramų. Savivaldybė jį vadina pirmuoju Osmanų imperijos sukurtu drėkinimo projektu ir vienu iš miesto simbolių. Pasivaikščiokite tilto viršumi ir pažvelkite į abu pusius. Vienoje pusėje – atvira ežero vandens ploto dalis ir toli matomi kalnai, o kitoje – Čaršamba upė, tekanti į pietryčius ir nešančianti ežero vandenį. „Vikipedija“ nurodo, kad ši upė yra vienintelė ežero ištekėjimo vieta, o netoliese buvo pastatyta didelė reguliavimo užtvanka, skirta Konya lygumos drėkinimui. Toliau einant pakrante dar kelis šimtus metrų, pasieksite vietas, kur prasideda nendrynai. Beyşehir rajono administracija rašo, kad ežero pietinė ir šiaurinė pakrantės yra seklos, o giliausia vieta siekia dešimt metrų. Ežero plotas yra 651 kvadratinis kilometras, ilgis – 45 kilometrai, o didžiausias plotis – 25 kilometrai. Šis seklus ir platus vandens telkinys šimtamečius lemiamai paveikė prie jo pakrantės įsikūrusio miestelio gyvenimą. Administracija taip pat nurodo, kad ežere gyvena įvairios žuvų rūšys, įskaitant karpius, jūrines lydukus, karšius ir auksinius karpius. Jei ketinate stebėti paukščius, būtų gerai turėti binoklį, nes ežeras yra svarbi paukščių stebėjimo vieta. Pasak savivaldybės, rugsėjo ir spalio mėnesiais čia susiburia dešimtys tūkstančių ančių, žąsų, jūros paukščių, kormoranų, gandrų ir jūros paukščių. Spalio pabaigoje, kai atskrenda pilkosios žąsys, bendras paukščių skaičius ežere viršija penkiasdešimt tūkstančių. Taip pat nurodoma, kad šiame ežere, jo salose, buvo aptiktos pirmosios žinomos pelikanų lizdų vietos. Pabandykite atpažinti salas, kurias matote horizonte; savivaldybė skaičiuoja trisdešimt tris salos, didesnės iš jų dažniausiai yra vakaruose. Didžiausia sala yra Mada, kurioje yra kaimas, o İğdeli sala, žinoma dėl savo raudono smėlio įlankų, yra populiariausia turizmo atžvil

Eflatunpınar, pagal Kultūros portalo duomenimis, yra 22 kilometrai nuo Beyşehirio, netoli Sadıkhacı. Kai paliekate automobilį ir įeinate į teritoriją, pirmiausia pažvelkite į patį baseiną, nes būtent vanduo yra pagrindinis šio monumento raktas. Kultūros portale rašoma, kad statinys yra didelis baseinas, pastatytas ant natūralaus vandens šaltinio, ir horizontalūs kanalai, kurie nukreipia vandenį į baseiną. Hittite Monuments svetainė apibūdina baseiną kaip stačiakampį plotą, kurio matmenys yra maždaug 34 metrai išilgai ir 30 metrų išilgai. Remiantis šaltiniais, monumentas datuojamas III amžiu prieš Kristų, o manoma, kad jis buvo pastatytas Didžiojo karaliaus IV Tuthalijos laikais. Tada pereikite prie aukšto reljefo, esančio baseino šiaurinėje pusėje, ir šiekį pasižvalgykite iš tolo. Šis reljefas nebuvo iškaltas iš natūralios uolos, o sudarytas iš kruopščiai sujungtų andezito blokų. Kultūros portale pabrėžiama, kad šis unikalus akmens apdirbimas ir reljefų išdėstymas išskiria šį monumentą iš kitų Hititų akmenų statinių. Centre matomi du dideli figūros, o virš jų – sparnuoti saulės diskai. Aplink šias figūras yra dešimt būtybių, laikantių saulės diskus, o viršuje – didelis, sparnuotas saulės diskas. Apačioje, iš dalies matomi penki kalnų vaizdai, o trijuose iš jų yra angos, iš kurių išteka vanduo. Pasak svetainės interpretacijos, šis išdėstymas tarsi sukuria sceną tarp dangaus ir žemės. Reljefo paviršiaus dydis įvairiai nurodomas šaltiniuose; Hittite Monuments jį apibūdina kaip maždaug 7 metrų išilgai ir 7 metrų išilgai, įskaitant pagrindinius vaizdus. Toliau lėtai vaikščiokite aplink baseiną ir ieškokite mažų figūrų, įmontuotų į sienas. Pagrindinio fasado dešinėje ir kairėje pusėse yra po poros figūrų, o pietinėje sienoje, prie baseino, – dar viena figūra. Pietinėje baseino pusėje yra trijų bulių protomų fragmentas, kuris nėra originalioje vietoje; šis fragmentas buvo panaudotas kaip užpildas Romos laikų užtvankos sienoje. Kelios metrų atstumu nuo reljefo sienos akmenyje galima pastebėti labai susidevėjusio liūto vaizdo likučiai. Atminkite, kad teritorijoje nerasta jokių įrašų, o datavimas pagrįstas lyginimais su kitais vietos paminklais. 1996–2002 metais buvo atlikti išsaug

Norute iki Kubadabado:

Norint pasiekti Kubadabadą, reikia nuvykti iš Beyşehirio link Ispartos keliais ir nuvažiuoti apie penkias kilometrus. Pagal „Vikipedijos“ informaciją, šis kompleksas yra Gölyaka kaimo teritorijoje, ežero pietvakarinėje pakrantėje, uolėtoje pusiasalyje, prie Anamas kalnų. „Kultūros portale“ rašoma, kad sultonas I. Alaeddin Keykubadas, keliaudamas iš Kayserio į Antalyją, buvo sužavėtas ežero grožiu ir įsakė pastatyti rūmus šioje vietoje. „Islamo enciklopedijoje“ nurodoma, kad statybos vyko 1226–1236 metais, o statybos vadovu buvo architektas ir dailininkas Emir Sadeddin Köpek. Selčukų istorikas Ibn Bibi rašė, kad pats sultonas nupiešė brėžinį ir nurodė kambarių išdėstymą.

Atvykus į kompleksą, pirmiausia rekomenduojama nueiti į pusiasalio aukščiausią tašką, kad susidarytų bendras vaizdas. Pagal enciklopedijos duomenis, rūmų kompleksas užima didelį plotą – aštuonis hektarus, iš kurių viena dalis yra prie pakrantės, o kita – ant esančio priešais mažo salos. Pakrantės dalis užima 5200 kvadratinių metrų plotą, o salos dalis – 3000 kvadratinių metrų, ir ši dalis yra žinoma kaip „Mergų pilis“.

Toliau, žemesnėje, žemomis sienomis apribotoje teritorijoje, galima rasti du pagrindinius pastatus: Didžiuosius rūmus ir Mažuosius rūmus. Didžiųjų rūmų matmenys yra maždaug 50 metrų išilgai ir 35 metrai išilgai, o priešais juos išsiskleidžia plati terasa, orientuota į ežerą. Enciklopedijoje minimas 35 centimetrų aukščio cokolis, atskiriantis vidinį kiemą nuo sosto salės. Pasak Ibn Bibi, sosto salė buvo sujungta su priėmimo sale, ir per ceremonijas galėjo būti užkabinama užuolaida, atskirianti sultoną nuo kitų.

Kasimai atskleidė ir didelės parko likučius, taip pat tokius elementus kaip sandėliai, vonios, krosnys, virtuvės ir karių būstai. Atsižvelkite į storas, masyvias sienas, nes, kaip teigiama enciklopedijoje, aukštesniuose aukštuose buvo kambariai su langais, orientuoti į ežerą. Kanalizacijos sistemos likučiai, dengti plokščiais plytų, rodo, kad pastatuose buvo naudojama kanalizacija.

Pirmasis, kuris 1949 metais nustatė, kad šis kompleksas yra Kubadabas, buvo Konya muziejaus direktorius Zeki Oral. Pirmi moksliniai kasimai buvo atlikti 1965 ir 196